Vėžys ilgai snūduriavo, o prasiveržė netikėtai
Paklausta, kaip buvo nustatyta diagnozė, 47 metų moteris atviravo, kad visą gyvenimą mėgo kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Tuo pačiu pasidarydavo krūtų echoskopiją, apsilankydavo pas ginekologą. Tiesa, kaip tik tuo metu, maždaug prieš penkerius metus, ji buvo nusprendusi krūtų echoskopijos nedaryti, nes buvo paskendusi darbuose. Tačiau duše, kaip pataria specialistai, krūtis periodiškai apčiupinėdavo.
Vieną rytą apčiuopiau kažkokį neįprastą darinį – tik ne krūtyje, o virš krūties, ir ne guziuką, o kažką panašaus į nykščio nago didumo plokštelę.
„Vieną rytą apčiuopiau kažkokį neįprastą darinį – tik ne krūtyje, o virš krūties, ir ne guziuką, o kažką panašaus į nykščio nago didumo plokštelę. Kitoje krūtyje tarsi taip pat kažkas buvo, bet simetrijos trūko. Vis dėlto tuomet nusprendžiau, kad nieko tokio, tik po pusmečio, kai mano draugei buvo diagnozuotas krūties vėžys, ir aš nulėkiau pas gydytoją.
Pastarasis nieko bloga nepamatė, bet visgi nusprendė mane nusiųsti į onkologinę ligoninę, turinčią jautresnę aparatūrą. Ten mane pradėjo stebėti – lankydavausi pas juos kas tris mėnesius. Atrodė, viskas kontroliuojama, bet netikėtai vieną dieną pastebėjau, kad viena krūties skiltis išbrinko, pasidarė didesnė. Iškart nulėkiau pas gydytoją, buvo padaryta biopsija. Diagnozė – vėžys. 2014 m. kovą man buvo atlikta operacija“, – pasakojo Lena.
Teko nupjauti visą krūtį
Nors vėžys buvo pagautas pradinėje stadijoje, augliukas neturėjo vieno centro ir aiškių ribų, todėl nuspręsta šalinti visą krūtį.
„Be abejo, sutikau. Žinoma, vėžio diagnozė – visada šokas, bet plaukų nenusiroviau, laukais nenubėgau, susikaupiau ir dariau viską, ką reikia daryti. Buvau netgi griežtesnė už gydytoją. Man siūlė palikti odą ir spenelį krūties rekonstrukcijai, bet aš prašiau nupjauti viską. Man atrodė, kad vėžys plinta po visą kūną. Gydytojas mane ramino. Galiausiai sutarėme, kad operacijos metu jis pats nuspręs, ar galima palikti spenelį“, – prisiminė moteris.
Toliau sekė keturi chemoterapijos kursai – po vieną lašinę kas tris savaites. Lena visą tą laiką dirbo ir savo ligą slėpė net nuo mamos, saugodama jos silpną sveikatą. Apie tai žinojo tik vyras ir vaikai. Nors darbe taip pat sklandė visokios kalbos, kolegos gerbė moters pasirinkimą ir nieko neklausinėjo.
„Esu toks žmogus – kai man gerai, visi žino, bet jei blogai – nežinos niekas. Aš pabūsiu su savimi, pagalvosiu, susiimsiu ir pati priimsiu sprendimus. Tiesa, kai svečiuojantis brolio šeimoje pasidarė bloga, teko pasakyti, kad praeinu chemoterapiją. Pargriūčiau, o jie nežinotų, ką su manimi daryti... Brolienė buvo nėščia, pradėjo verkti. Teko juos visus raminti. Užtat ir stengiausi niekam nesakyti, nes visi pradėtų gailėtis manęs, vos ne į karstą guldyti“, – teigė pašnekovė.
Kiekvienas rytas ir vakaras vonioje primindavo kančią
Po operacijos dvejus metus Lena dėvėjo protezą: iš pradžių kompensuojamą valstybės, vėliau už savo lėšas įsigijo kokybiškesnį. Taigi nuo svetimų akių paslėpti defektą sunku nebuvo, tačiau akistata su savo kūnu vonioje kasdien primindavo ligą.
„Žiūri į save, o kūnas kasdien primena visus buvusius išgyvenimus. Tai didžiulis stresas. Nerimas, baimė, kad liga gali atsinaujinti, vis grįžta – nori tu to ar ne. Tai tarsi debesys, periodiškai atplaukiantys ir užstojantys saulę. Jei nekontroliuosi savo būsenos, paleisi vaizduotę, laidoti save pradėsi. Todėl visada sakau – svarbiausia nesėdėti sudėjus rankų, reikia veikti. Todėl kai po dvejų metų vėžys neatsinaujino, pradėjau galvoti apie krūties rekonstrukciją. Operavęs chirurgas buvo mane įtikinęs, kad mano atveju tikrai galima ją daryti, nėra jokių pavojų.
Nerimas, baimė, kad liga gali atsinaujinti, vis grįžta – nori tu to ar ne. Jei nekontroliuosi savo būsenos, paleisi vaizduotę, laidoti save pradėsi.
Pradėjau ieškoti informacijos internete. Jos ten nėra daug, tačiau įkvėpė vienas straipsnis, kuriame buvo kalbinta jauna moteris, persirgusi krūties vėžiu ir rekonstravusi krūtį. Apsisprendžiau. Iki šiol atsimenu būseną, kai atvykau į konsultaciją. Stresas buvo toks, kad žodžio išlementi negalėjau, atrodė, ką aš čia veikiu. Tačiau gydytojas mane apžiūrėjo ir patikino, kad esu ideali kandidatė. Kurį laiką sprendžiau dilemą – dėti implantus ar krūtį atkurti iš savo raumens. Svetimkūnių labai nemėgstu, tad apžiūrėjau save ir nusprendžiau, kad raumenų man užteks. Mano atveju ėmė raumenį iš pilvo apačios“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris, prisiskaičiusi apie pooperacinius skausmus, buvo nusiteikusi blogiausiam, tačiau viską atpirko pojūtis, kad jos kūnas vėl taps normalus, o ir skausmai nebuvo tokie, kokių tikėjosi.
„Dažnai manoma, kad krūties nebuvimas – tik estetinė bėda, tačiau aš asmeniškai operaciją dariau tikrai ne dėl grožio. Kasdien matyti, kad esi paženklinta, sekinantis patyrimas. Kas rytą atsistoji prieš veidrodį, pasipurtai, susiimi ir eini. Vakare vėl ateini į vonią ir nusvyra rankos iš beviltiškumo. Būtent todėl ryžausi operacijai“, – tikino Lena.
Krūtis formuojama iš pilvo, nugaros ar šlaunų raumens
Pasak Santariškių klinikų plastinės rekonstrukcijos chirurgijos gydytojo Simono Kaupo, krūties rekonstrukcijos operacijos pirmiausiai susijusios su socialinėmis problemomis, o ne su grožiu. Jas apmoka valstybė, tačiau moterys dėl nežinojimo ar baimės, o gal tiesiog todėl, kad ir taip būna išvargintos sekinančio gydymo, renkasi jas ne taip ir dažnai.
Mediko teigimu, krūties rekonstrukcijos būdas kiekvienu atveju parenkamas individualiai. Pavyzdžiui, jei krūtis buvo visiškai pašalinta, likęs tik randas, ji visada rekonstruojama iš pilvo audinių.
Iš pilvo apačios paimamas pilvo odos ir paodžio segmentas su gabalėliu raumens arba be jo. Tai pilvo dalis, kuri nėra būtina. Atliekant pilvo plastines operacijas ji tiesiog pašalinama. Taigi moteris gauna dvigubą naudą: iš pilvo audinių suformuojama krūtis, o pilvas tampa plokščias.
Jei likęs liaukinis maišelis su speneliu ir kita krūtis yra nedidelė, imamas raumuo iš nugaros. Jeigu moteris netekusi abiejų krūtų, audiniai dažniausiai imami iš vidinių šlaunų dalių. Aišku, pooperaciniai randai lieka, bet jie būna nežymiose vietose. Pavyzdžiui, pažastyje, vidinėje šlaunų dalyje. Nors sakoma, kad kūne nieko nėra nereikalinga, pasak mediko, imamos anatominės struktūros, be kurių realiai galima išgyventi.
Naujausiais literatūros duomenimis, geriausi estetiniai rezultatai pasiekiami darant krūties rekonstrukcijas tos pačios operacijos metu, kai šalinamas vėžys. Operacija ilgesnė, bet ji tik viena ir po jos moteris iš karto turi krūtį.
„Dažnai moterys baiminasi, kad po to reikia dar kelių operacijų – ne rekonstruotai, bet kitai krūčiai, kadangi atkurti krūtų simetrijos iš pirmo karto techniškai neįmanoma, ypač vyresnėms moterims, kai kita krūtis būna nusileidusi. Taip pat kitos operacijos metu gali būti suformuotas spenelis, jei jo nebuvo palikta.
Spenelį padarome, o arealą aplink spenelį moterys tatuiruoja. Jau yra neblogų šios srities meistrų, kurie padaro tokį spenelio apvadą, kad neatskirsi nuo tikro. O kai kurios moterys jau nebedaro ir paties spenelio, bet jo tatuiruotę. Iš priekio žiūrint nepasakytum kad jis netikras“, – šiuolaikines galimybes vardijo pašnekovas.
