Suprasti akimirksniu
- Viskas prasidėjo nuo virškinimo sutrikimų, panašių į apsinuodijimą
- Gydytojai ieškojo net vėžio, bet galėjo konstatuoti tik nervinį išsekimą
- Sveikata pagerėjo atsisakius kviečių, rugių ir miežių
- Dabar atpažinti gliuteną moko ir kitus
Mergina akyse nyko, o medikai tik skėsčiojo rankomis
„Mano sveikata pablogėjo maždaug prieš 10 metų ir apie 6 metus buvo ieškoma, kas man yra. Buvo padaryti patys įvairiausi tyrimai – žarnyno, skrandžio, skydliaukės, moteriškų organų, vėžio. Jokios aiškios ligos.
Simptomų buvo tiek daug, kad net baisu prisiminti. Viskas prasidėjo nuo virškinimo sutrikimų – pykinimo pavalgius, viduriavimo, vidurių užkietėjimo, pilvo pūtimo, silpnumo. Užeidavo priepuoliai su apsinuodijimo simptomais, kurie tęsdavosi keletą dienų. Vėliau prisidėjo galvos skausmai, spengimas galvoje, spaudimas krūtinėje, odos bėrimas, burnos gleivinės išopėjimas.
Per pusmetį priepuoliai labai suintensyvėjo, pablogėjo bendra savijauta. Svėriau vos 44 kg, gerokai per mažai mano ūgiui. Aišku, daktarai pradėjo įtarti anoreksiją ar bulimiją, tačiau nieko panašaus nebuvo. Aš norėjau valgyti, bet pavalgius prasidėdavo pykinimas, viduriavimas, mano organizmas visiškai nesusidorojo su maistu.
Deja, medikai taip ir nerado priežasties, todėl nuleido rankas ir parašė diagnozę – nervinis išsekimas. Gavau raminamųjų, kurie mane, ir taip sunkiai pasikeliančią iš lovos, dar labiau slopino. Porą savaičių juos pagėriau ir supratau, kad jeigu taip darysiu toliau, mirsiu“, – pasakojo tinklaraščio begliuteno.lt autorė.
Gavau raminamųjų, kurie mane, ir taip sunkiai pasikeliančią iš lovos, dar labiau slopino. Porą savaičių juos pagėrusi supratau, kad jeigu taip darysiu toliau, mirsiu.
Tuomet moteris nusprendė pabandyti laimę privačioje klinikoje. Kadangi nežinojo, kokios srities gydytojo jai reikia, paskambino ir paprašė: „Užrašykite mane pas jūsų patį geriausią gydytoją“. Šis gydytojas ją tyrė dar pusantrų metų – Kristina buvo ištirta nuo galvos iki kojų, žinojo visų savo organų būklę. Tik kas iš to? Savijauta negerėjo.
Galiausiai gydytojui šovė mintis atlikti kraujo tyrimą dėl celiakijos. Gauti rezultatai ligos neparodė, bet medikas iš pakitimų kraujyje įtarė neceliakinį jautrumą gliutenui, t. y. gliuteno netoleravimą, todėl patarė keletą savaičių pasilaikyti dietos be gliuteno – nevalgyti rugių, kviečių, miežių ir tuo metu avižų, nes prieš penkerius metus buvo manoma, kad jos irgi turi gliuteno.
Naujas gyvenimo etapas: mitybos planą teko susidaryti pačiai
„Po poros savaičių pajutau, kad turiu jėgų ir galiu kažką veikti, o po gero mėnesio buvau kaip naujai gimusi. Tiesa, svoris atsistatė tik maždaug per metus, bet manęs nebepykino, nebepūtė pilvo, neviduriavau, neskaudėjo galvos, nebespengė ausyse. Jau buvau pamiršusi, kokia savijauta, kai jautiesi normaliai“, – prisiminė Kristina.
Taigi jos gyvenime prasidėjo naujas etapas. Tuo metu informacijos, ką valgyti, kai netoleruojamas gliutenas, nebuvo. Gydytojas jai atvirai pasakė, kad nepažįstantis dietologo, pas kurį galėtų nusiųsti savo pacientę pasikonsultuoti, o ir dabar į gliuteno netoleravimą dietologai dar numoja ranka ir nevertina tokių pacientų skundų rimtai.
„Supratau, kad negaliu valgyti bandelių, duonos, makaronų, lazanijos, majonezo, tam tikrų padažų su miltais, bet nė neįsivaizdavau, kad daugelyje produktų yra paslėpto gliuteno, todėl iš pradžių labai dažnai apsinuodydavau, o nesuprasdama, kodėl, pykdavau: juk nevalgiau nei duonos, nei bandelių. Daugiau sužinojau skaitydama tinklalapius anglų kalba. Maždaug po metų pirmą kartą patekau į Ameriką ir kai pamačiau ten lentynas, nukrautas produktų be gliuteno, o restoranuose – meniu su nurodytais patiekalais be gliuteno, man buvo didžiulis atradimas. Taip pat susiradau, kur vyksta gliuteno netoleruojančių žmonių susitikimai. Ten išmokau labai daug.
Supratau, kad negaliu valgyti bandelių, duonos, makaronų, lazanijos, majonezo, tam tikrų padažų su miltais, bet nė neįsivaizdavau, kad daugelyje produktų yra paslėpto gliuteno.
Amerikoje laikytis dietos be gliuteno labai lengva. Kas kita – Lietuvoje. Net jei žinau, kad Amerikoje kokiame nors produkte nėra gliuteno, tas pats produktas Lietuvoje gali būti su gliutenu, todėl reikia labai atidžiai skaityti etiketes.
Pavyzdžiui, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gliuteno gali būti dešroje, į kurią jis dedamas kaip tirštiklis. Taip pat kviečių krakmolo gali būti pridėta į pūstus kukurūzus, nors natūraliai gliuteno juose nėra. Cukraus pudra, regis, turėtų būti tik sumaltas cukrus, bet jeigu jis maltas tomis pačiomis girnomis, kuriomis malė kviečius, atsiranda kryžminė tarša“, – pabrėžė pašnekovė, šiandien pati rengianti mokymus žmonėms, netoleruojantiems gliuteno.
Pasak jos, leidžiamas gliuteno kiekis – iki 20 mg kilograme. Teigiama, kad jeigu jo yra 50 mg, žmogaus organizmas sureaguoja. Palyginimui – riekelėje duonos yra 5000 mg gliuteno. Todėl norintiems jaustis gerai, dietos reikia laikytis labai griežtai. Nepadės saviapgaulė, kad suvalgomas tik kąsniukas duonos ar picos.
Gliuteno gali būti net cepelinuose
Etiketėje skaitant sudėtį Kristina patarė ieškoti žodžių paryškintu ar pakreiptu šriftu – kviečiai, miežiai, rugiai. Jeigu yra kryžminės taršos tikimybė, ant pakuotės turi būti parašyta: „galimi glitimo pėdsakai“. Skaityti reikėtų net pieno produktų sudėtį, nes gliuteno gali būti ir juose. Pavyzdžiui, į jogurtą kviečių krakmolas gali būti dedamas kaip tirštiklis, gliuteno turi kai kurie glaistyti varškės sūreliai.
„Esu kartą apsinuodijusi cepelinais, kuriuos valgiau restorane. Atrodytų, juose tikrai nėra grūdų, tik bulvės ir mėsa. Dėl visa ko apie tai perklausiau padavėjos, kuri mano prielaidą patvirtino, tačiau jau po valandos man pasidarė bloga ir iškritau visai savaitei.
Pasveikusi nuėjau į tą restoraną aiškintis, ką gi suvalgiau. Paaiškėjo, kad cepelinai buvo daromi ne iš natūralių bulvių, o iš bulvių ir miltų mišinio. Taigi gavau didžiulę gliuteno dozę. Taip pat bulviniai blynai, kugelis restoranuose yra su gliutenu. Dažnai cepelinuose būna ir manų kruopų, kad jie geriau suliptų, bet ne kiekviena padavėja tai žino. Žodžiu, atsipalaiduoti negalima, nes kūnas labai greitai praneš apie klaidą. Kai nebevartoju produktų su gliutenu, organizmo reakcija, patekus gliutenui, būna dar stipresnė“, – aiškino Kristina.
Gliuteno netoleravimo simptomai
Pašnekovės teigimu, esant gliuteno netoleravimui žmogus gali nejusti jokių išreikštų simptomų. Netoleravimas arba celiakija nustatoma, tik kai, pavyzdžiui, moteris negali pastoti ar dažnai persileidžia. Gali būti nedideli virškinimo sutrikimai, pilvo pūtimas. Dažnai gliuteno netoleruojančio žmogaus organizmas nepasisavina geležies. Net ir vartojant geležies preparatus, ji neatsistato. Gali būti dažni galvos skausmai.
„Viena mano draugė kentė nuo stiprių galvos skausmų. Kai ji nevartoja gliuteno, mėnesių mėnesius jai neskauda galvos. Kai tik nustoja laikytis dietos, prasideda galvos skausmai. Su gliuteno netoleravimu gali būti susiję sąnarių skausmai, kaulų retėjimas.
Pažįstu vienos kepyklėlės savininkę, kuri kentė baisius kojų skausmus. Po kelių savaičių begliutenės mitybos ji jau galėjo miegoti naktimis, o po pusmečio skausmai visiškai išnyko. Taip pat labai dažnas simptomas – lėtinė sloga. Beje, begliutenė mityba padeda ir esant alergijai žiedadulkėms. Žinau žmonių, kuriems alergijos simptomai tikrai labai susilpnėja.
Tyrimo, kuris nustatytų neceliakinį jautrumą gliutenui, nėra. Nustatoma tik celiakija. Jeigu žmogus įtaria, kad netoleruoja gliuteno, reikėtų pasilaikyti griežtos dietos, ne tik atsisakyti duonos ir bandelių. Aiškesnis rezultatas bus, jei į organizmą visiškai nepaklius gliutenas, bus išvengta bet kokios kryžminės taršos.
Jau po poros savaičių ar mėnesio žmogus turėtų pasijusti geriau. Jeigu simptomai tik šiek tiek sumažėjo, bet norėtųsi geresnės savijautos, pabandykite tuo pat metu atsisakyti ir pieno produktų. Mat, kaip teigiama literatūroje, gliuteno netoleruojantys žmonės labai dažnai netoleruoja ir laktozės“, – patarė pašnekovė.
Ar lengva atsisakyti bene populiariausio mūsų civilizacijos produkto – kviečių? Daug kas gyvenimo be duonos ir bandelių juk neįsivaizduoja. Kristina prisipažino, kad pati labai mėgusi duonos gaminius ir norinti jų iki šiol, nors begliutenės dietos laikosi jau šešerius metus.
„Dievinau bandeles ir makaronus, todėl iš pradžių buvo labai sunku. Šiuo metu jau nėra desperatiško noro, peraugančio net į pyktį. Kadangi mėgstu saldumynus, visada su savimi nešiojuosi begliutenius vafliukus, sausainius, keksiukus. Kai kažkas valgo torto gabaliuką ar kitokį desertą, kavinėje pirmiausiai paklausiu, ar gali pasiūlyti desertą be gliuteno, dažniausiai išgirstu neigiamą atsakymą, o tada drąsiai traukiuosi iš rankinės savo saldumynus“, – atviravo moteris.
