Anūkas pasakė: „Močiute, nuo tavęs smirda...“
„Dažno senjoro gyvenimą kartina kokios nors lėtinės ligos diagnozė, persirgta sunki liga – visa tai paveikia žmogaus gyvenimo kokybę, nes atsiradę gretutiniai simptomai išlieka ir reikia mokėti su jais gyventi. Dažnai matau, kad tik pačių senjorų nenoras būti aktyviais savo sveikatos puoselėtojais prisideda prie prastos jų gyvenimo kokybės: jie gyvena skausme, nežinioje, su gėdos ir baimės jausmais. Tai labai lengvai pakeičiama. Reikia tik ieškoti pagalbos, domėtis, neužsidaryti namuose, nes pagalbos būdų tikrai yra, – sako J. Misevičienė. – Tik kartais žmonės gal nežino, kur ieškoti informacijos; klaidinga galvoti, kad su metais kažkokie praradimai yra neišvengiami, viską galima susigrąžinti ir gyventi kokybiškai.“
Prieš dvejus metus jai atkeliavo laiškas nuo Stefanijos. Štai jos istorija (kalba netaisyta):
„Man 68 metai, gyvenu kaime, dukros išvažiavo gyventi į miestą, su anūkais atvažiuoja savaitgaliais. Ne kiekvieną, bet visuomet džiaugiuosi. Mano Mantukas ir Adeliukė mano akių džiaugsmas, eina žiūrėti vištukių, jie renka kiaušinukus, mes vis pasikalbam apie paukščiukus, maistą, mamą ir tėtį. Vaikai nuoširdūs – viską sako tiesiai ir atvirai.
Po švenčių vis laukiau savo mergaičių ir mažųjų padaužų, bet jie vis nevažiuoja ir nevažiuoja. Ėmiau nerimauti, jau pasiėmus tą mobiliaką skambinu vyriausiajai – kažką mykia, kad daug darbo, keliai blogi. Laukiu dar savaitę, skambinu kitai – ta irgi apie kelius kažką murma. Kažkas nutiko. Mano vaikai visada pas mane skuba – čia gi gimtinė, jų upelis, jų šienas, pažįstami kaimynai.
Man jau kuris laikas, kai keliu kokį daiktą ar lipu iš lovos, išbėga šlapimas.
Gerai, kad buvau užsirašiusi Mantuko mobiliako numerį, dabar jau ir pirmokai turi telefonus. Paskambinau jam po pamokų, žinojau, kad tada eina namo. Apsidžiaugė vaikas išgirdęs mano balsą, klausiu, kodėl neatvažiuoja. Nutilo mano anūkėlis. Jau aš beveik į ašaras, kas nutiko, gal kam su sveikata negerai, gal aš ką padariau ne taip, kodėl tokia tyla?..
Mantukas, matyt, išgirdo mano drebantį balsą ir tada ryžtingai pasakė: „Močiute, nuo tavęs smirda.“ Dieve... Pasirodo, tas kvapas nuo manęs vertė juos visas šventes jaustis nejaukiai. Anūkai pasakė apie tai savo tėvams, tie liepė man nieko nesakyti.
Man jau kuris laikas, kai keliu kokį daiktą ar lipu iš lovos, išbėga šlapimas. Pradžiai dėjau tuos paketus, kur moterys mėnesinėms naudoja, bet pradėjo labai ten graužti, perštėti, nusprendžiau, kad viena esu, niekas čia manęs nemato, galiu nieko ir nenaudoti.
Kai vaikai atvažiuodavo, naudodavau tuos paketus, bet švenčių periodas buvo ilgas, vaikai gyveno pas mane visą savaitę, paketai pasibaigė, o pensiją jau buvau išleidusi vaišėms ir dovanoms. Blogiausia, kad aš pati tai nelabai užuodžiu; iš pradžių jaučiau, bet su laiku kažkaip gal uoslė suprastėjo, gal pripratau.
Labai man buvo nesmagu, bet su dukra bandėm daryti tuos Kėgelio pratimus. Darysiu kiekvieną dieną.
Kaip man buvo nesmagu... Mantukas, matyt, pasakė mamai, kad kalbėjomės, ji paskambino vakare. Verkiau, bet labai nuoširdžiai pasikalbėjom. Dukra sakė, kad internete rado įstaigą, kuri padeda susitvarkyti su ta nemalonia bėda. Kadangi ta įstaiga Vilniuje, dukra buvo nuėjusi, jai ten davė visokių lankstinukų, tų paketų tokių tinkamų šlapimui sugerti, kad nebūtų blogo kvapo, gavo ir net pamokė kažkokių pratimų, kurie padės išgyti nuo šlapimo nelaikymo.
Dukra su anūkėliu pagaliau atvažiavo. Kol Mantelis žaidė su kačiuku, mes su dukra nagrinėjom tą literatūrą, davė ir tokį video, pažiūrėjom per kompiuterį. Dar kompiuteryje ten visokių straipsnių skaitėm. Oi, kiek daug istorijų perskaičiau... Pasirodo, ir jaunom moterims taip būna. Paketus iš karto išbandžiau, tikrai jokio graužimo jausmo nebuvo. Labai man buvo nesmagu, bet su dukra bandėm daryti tuos Kėgelio pratimus. Darysiu kiekvieną dieną, noriu pasveikti, nenoriu, kad dėl to mano vaikai ir anūkai pas mane nevažiuotų.
Liepiau dukrai parašyti jums laišką, padėkoti už visas dovanas, tuos laikraštukus, paketukus. Teisingą darbą darote, duok Dieve jums sveikatos. O su jūsų patarimais, duos Dievas, ir man sveikatos daugiau.“
Žingeidumas – vienas iš sveikatos rodiklių
Pasak J. Misevičienės, paskaitos ne kartą parodė, koks yra didelis skirtumas tarp miestų ir provincijos miestelių senjorų.
Miestietis gyvena uždarai ir pasyviai. Sostinės senjoro judėjimas – nueiti į parduotuves pasiaiškinti, kur kas pigiau.
„Lietuvos periferijoje gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės yra žingeidūs, aktyvūs, ateina į paskaitas, domisi. Tuo tarpu vilniečiai ne kartą nuliūdino, nes, pavyzdžiui, jeigu lyja, tai į paskaitą susirenka mažai žmonių. Blogi orai provincijoje gyvenančių senjorų nesulaiko nuo įdomaus renginio, galimybės pabendrauti, pabūti su kitais, kažką naujo sužinoti. Šiuo aspektu, manau, mažesnių miestelių gyventojai yra sveikesni“, – pastebi J.Misevičienė.
Ji gali tik svarstyti, kodėl sostinės senjorai nėra tokie aktyvūs: „Tikėtina, kad mieste gyvenantis pensininkas susiduria su didesniais finansiniais sunkumais nei gyvenantis kaimo vietovėse. Ir ta kasdienė kova su skurdu neleidžia matyti savo poreikių, galvojant tik apie tai, kaip išgyventi. Ir tai daro įtaką pensininko gyvenimo kokybei. Kaimo gyventojas pripratęs nuo nuolatinio fizinio krūvio, nes jie turi ūkius, augina sau maistą, priversti daug judėti. Miestietis gyvena uždarai ir pasyviai. Sostinės senjoro judėjimas – nueiti į parduotuves pasiaiškinti, kur kas pigiau.“
Inkocentro vadovė jau maždaug 15 kartų rengė paskaitas vilniečiams ir į jas susirinkusiems dažniau nei provincijoje kildavo klausimų apie mitybą. „Manau, kad mieste gyvenantys senjorai įsivertina savo pasyvesnį gyvenimo būdą, todėl yra priversti domėtis tokiais dalykais kaip trasriebalai, akrilamidai (susidaro kepant maistą) ir pan. Gi provincijos miestų gyventojai mėgsta pasilepinti saldumynais, tačiau jų aktyvus gyvenimo būdas apsaugo juos nuo tokios mitybos pasekmių. Ir jiems nekyla klausimų, kiek ten kalorijų ledų porcijoje. Miestietis suvalgęs ledų eina ant sofos gulėti, serialų žiūrėti, o kaime gyvenantis eina ravėti, malkų skaldyti ar kitų darbų dirbti. Todėl domėjimosi temų skirtumai didžiuliai, požiūris į sveikatą, mitybą yra visiškai kitoks mieste ir kaime gyvenančių senjorų“, – pastebi J.Misevičienė.
„Jeigu man prasidės šlapimo nelaikymas, jis sugriaus mano planus“
„Inkocentro“ vadovė pamena dar vieną laišką, kurio sulaukė pernai rugsėjo mėnesį. Pasak J.Misevičienės, jis labai gerai parodo, ką daro su žmogumi visai nereikalingas gėdos jausmas, kuris turi savybę labai greitai užaugti ir sukaustyti žmogų, neleisti jam ieškoti pagalbos.
Štai šio laiško ištrauka:
„Prieš daugiau nei pusę metų pastebėjau, kad pasišlapinimas man pradėjo kelti problemų. Jau kai suprantu, kad noriu šlapintis, tada reikia vos ne bėgti. Pasidarė sunku išbūti spektaklyje. Neseniai buvau spektaklyje ir, kai salėje užtemo, aš bėgte pasileidau į tualetą; paskutinės 15 minučių man labai prailgo.
Pradžioje darbo posėdžiuose kentėdavau, nes galvojau, ką aš čia, nejaugi negaliu kokį pusvalandį palaukti. Kažkaip nepatogu atsiprašinėti, tas susirinkimas gi ne pusę dienos tęsiasi. Prieš porą mėnesių supratau, kad jau negaliu iškentėti to pusvalandžio, nes kai atsiranda signalas, kad reikia į tualetą, turiu tą komandą vykdyti nedelsiant.
O juk vyresnė dukra prieš pusmetį pagimdė, reikėtų moteriškai pasikalbėti su ja apie dubens dugno raumenis, pasakyti, kad darytų pratimus. O gal ir ji turi tokių problemų? Ir bijo man pasakyti?..
Vis mąstau, nejaugi man prasideda tas senatvinis šlapimo nelaikymas?.. Nesu juk sena... Taip, suprantu, kad esu rizikos grupėje, nes pagimdžiau du vaikus. Studijų metais gan aktyviai sportavau. Tais laikais kažkaip nebuvo tos informacijos, kad reikia stiprinti ir dubens raumenis.
Dabar yra net tokių mankštų užsiėmimų. Į vieną jau nusipirkau abonementą, pradėsiu lankyti, nes kažkaip man nesinori visko palikti savieigai. Stengsiuosi pristabdyti tą procesą, nes gyvenime aš turiu daugybę planų. Jeigu man prasidės šlapimo nelaikymas, jis juos sugriaus.
Blogiausia, kad vis dar negaliu peržengti kažkokį vidinį barjerą ir pasikalbėti apie šią problemą su savo šeimos gydytoja. Man gėda. Suvokiu, kad neteisinga taip galvoti, kad ji gal kažką patartų, na, bent jau įrašytų į ligos kortelę, kad ateityje galėčiau tikėtis kokio gydymo, kad matytųsi, jog tą problema ne per vieną dieną nutiko. Tačiau dar negaliu. Aš niekam negaliu apie tai papasakoti. Nei dukroms, nei draugėms. Man iš tikrųjų labai gėda. O juk vyresnė dukra prieš pusmetį pagimdė, reikėtų moteriškai pasikalbėti su ja apie dubens dugno raumenis, pasakyti, kad darytų pratimus. O gal ir ji turi tokių problemų? Ir bijo man pasakyti?..
Tikiuosi, kad tie dubens stiprinimo užsiėmimai padės pralaužti ledus, kad sugriaus tą didesnį už mane gėdos jausmą. Vis tiek tikriausiai persirengimo kambaryje moterys išsišnekės. Tikiuosi, kad bus kokia mano amžiaus moteris ir, jeigu aš išdrįsiu nors kokiam žmogui pasakyti, paskui apie tai bus lengviau kalbėti. Tikriausiai, tai lietuviškas santūrumas – mums taip sunku atvirauti. Ir jums paskambinti nedrįstu, tik skaitau, ką rašote, bet užeiti pasikalbėti dar nedrįstu. Man reikia kažkokio proveržio.“
Drąsa nebijoti ieškoti pagalbos
„Šlapimo nelaikymas vyresniame amžiuje daro didelę įtaką gyvenimo kokybės prastėjimui. Kartais ne dėl pačios ligos, bet dėl to, kad atsiranda šlapimo nelaikymas, vyresnio amžiaus žmonės izoliuojasi. Kai vyksta paskaitos kaimo vietovėse ir nieko neslėpdami sakome, kad kalbėsime apie šlapimo nelaikymą, vis tiek ateina daug žmonių. Provincijos žmogus nebijo ieškoti sprendimų, jeigu jam iškilo problema. Miestiečiai elgiasi kitaip, jie užsidaro namuose, izoliuojasi nuo artimųjų ir bijo eiti į paskaitą, kur visi gali įtarti, o gal jam jau ta bėda.
Nors iš tiesų paskaitų tikslas yra praplėsti žinias, kad jeigu prasidėtų šlapimo nelaikymas, žinotumėte, ką daryti, kaip padėti sau, artimiesiems. Mieste daugiau vertinimo, daugiau akių, labiau kausto ta nuostata „ką kiti pasakys“. Visgi, manau, reikia kažką su tuo daryti. Reikia liautis bijoti, liautis jausti gėdą ir ieškoti būdų, kaip pagerinti savo gyvenimą“, – sako J.Misevičienė.
Vilniečiai į artimiausią nemokamą paskaitą kviečiami lapkričio 28 dieną, 10.30 val. Šeškinės poliklinikos salėje 285, adresu Šeškinės g. 24, Vilnius. Atvykę į paskaitas gaus dovanų knygą „Gyvenimas su inkontinencija“.
