Motyvuojantis įvertinimas
„Marijampolėje negyvenu jau nuo 1980-ųjų, bet kaskart sugrįžus į gimtinę širdis dainuoja, nes grįžtu namo. Tai – mano gimtasis miestas ir visuomet turiu planų ir idėjų, ką dar galima čia nuveikti, kaip skatinti kraujo donorystę. Smagu, kad miestas, kuriame pati užaugau, taip vertina mano darbą ir skatina jį“, – pasakojo NKC dirbanti R. Vanagienė.
Pasiteiravus, kas ją skatina nesustoti bei suteikia jėgų sudėtingame darbe, pašnekovė sakė, kad didžiausiu motyvatoriumi tampa kartu su draugais ir šeimomis aukoti kraujo ateinantys žmonės. Gerą darbą norintys padaryti žmonės, anot donorų organizatorės, yra didžiausias jos kasdienio darbo įprasminimas. „Suprantu, kad kraujo donorystė mano gyvenime užima labai daug vietos. Tai ir mano darbas, o ir pati buvau donorė. Dabar mano keliu eina sūnus, kuris net gyvendamas Jungtinėje Karalystėje visuomet aukoja ir sugrįždamas į Lietuvą, ir Londone. Labai juo didžiuojuosi“, – kalbėjo ji.
Į atmintį įstrigusi istorija
Nepaisant daugybės per karjerą sutiktų žmonių ir jų istorijų, kai kurie susitikimai R. Vanagienei išliko atmintyje ilgam. Kaip vieną jautriausių istorijų šiandien ji pasakoja susitikimą su dviem merginom, kurios atėjo po savo tėčio mirties. Jos, kaip ir jų šviesaus atminimo tėtis, buvo O Rh D- (pirma neigiama) kraujo grupės. Kaip pasakoja pašnekovė, O Rh D- kraujo grupės poreikis paprastai yra didesnis nei kitų. Taip pat ši kraujo grupė pasižymi ypatingomis imunogeninėmis savybėmis, todėl O Rh D- neigiamos kraujo grupės donoro kraujas gali būti perpilamas bet kurioms ABO kraujo grupės asmenims. Merginos sakė, kad tėčiui reikėjo donorų kraujo ir norėjo grąžinti tarsi simbolinę skolą.
„Taip pat prisimenu ir istoriją kuomet Marijampolėje moteris atvedė savo aštuoniolikmetį sūnų tapti kraujo donoru. Jaunuoliui buvo neseniai suėję aštuoniolika metų ir jis prieš kelias savaites neteko onkologine liga sirgusio tėčio. Jis iki šiol lankosi ir aukoja kraują. Taip neatlygintina donorystė tampa visos šeimos tradicija ir žmonės sugrįžta jau su savo šeimomis“, – pasakojo marijampolietė.
Tarp baimių ir mitų
Nors apie kraujo donorystę kalbama vis dažniau, NKC donorų organizatore dirbančiai Rimantei darbe tenka griauti ir mitus bei nuraminti bijančius adatų. „Apie adatų baimę išgirstame tikrai labai dažnai. Prasidėjus pandemijai žmonės klausė, ar gali pasiskiepijus ar nepasiskiepijus tapti kraujo donorais. Sulaukiame klausimų ir dėl vaikystėje persirgtos geltos. Tačiau tai mitai ir visais šiais atvejais galima tapti kraujo donorais. Visuomet atliekami ir tyrimai“, – pasakojo R. Vanagienė.
Dvejojantiems dėl neatlygintinos kraujo donorystės R. Vanagienė linki nebijoti daryti gerus darbus, nes, kaip sako ji pati, duoti visada yra geriau nei imti.
