Rasa su narkotikus vartojančiu draugu išgyveno septynerius metus. „Susipažinome darbe, aukštas ir simpatiškas vaikinas iškart patraukė mano dėmesį, o aš – jo. Buvau neseniai išsiskyrusi su vyru, viena auginau du vaikus, tad labai norėjosi artimos sielos šalia, – pasakojo Rasa.
– Ėmėm draugauti, apsigyvenom kartu. Iš pradžių aš nesupratau, kad Julius (vardas pakeistas – aut.) vartoja. Taip, matydavau, kad kartais tarsi apsvaigęs, mieguistas, nors ir geros nuotaikos. Kadangi dirbdavo pamaininį darbą, galvojau, kad pavargsta, neišsimiega.“
Iš užburto rato neištrūko
Tačiau netrukus Rasa ėmė įtarti, jog Julius turi priklausomybę, netrukus ji atsitiktinai rado ir narkotinių medžiagų. „Jis jau vartojo intraveninius, sunkius narkotikus, aš niekuomet tuo nesidomėjau, net nesupratau, kiek tai rimta, nes tos apsvaigimo fazės nebuvo dažnos“, – sakė Rasa.
Vis dėlto, metams bėgant, tokios draugo būsenos ėmė kartotis vis dažniau ir dažniau. „Mes gyvenom užsienyje, ten jis tikrai „prisilaikydavo“, gal vis dar jautė atsakomybę dėl darbo, dėl namų, tačiau, kai sugrįždavome į Lietuvą atostogų, jis tiesiog pradingdavo. Eidavau iš proto, nežinodama, kur jis. Visiškai atsiribodavo ir išeidavo savais keliais. Eidavo ieškoti dozės. Atostogos jam būdavo tikras vartojimo kurortas“, – pasakojo Rasa.
Jam patikdavo rūkyti „žolę“, sakydavo, kad čia senas įprotis, todėl, manau, jog būtent nuo jos jis ir pradėjo, o vėliau reikėjo stipresnio pakaitalo.
Moteris prisimena, kad ne kartą bandė draugą vežti į reabilitacijos centrus Lietuvoje. „Viskas beprasmiška, jis pabėgdavo. Kartą jam baisiai sutino koja, matyt, nuo tų pačių narkotikų, atrodė baisiai, ėmė gangrenuoti. Ko tik nedariau, ir verkiau, ir maldavau, atrodo, žmogus žiūri į tave, bando paguosti, prisiekia, kad jau viskas, kad jau nustos, tik jam reikia dar šiek tiek pinigų „paskutinei“ dozei“, – prisiminė Rasa.
Kodėl ir kada Julius pradėjo vartoti narkotikus, Rasa nežino. „Aišku tik tiek, kad jie jau buvo jo gyvenime mums pradėjus gyventi kartu. Jam patikdavo rūkyti „žolę“, sakydavo, kad čia senas įprotis, todėl, manau, jog būtent nuo jos jis ir pradėjo, o vėliau reikėjo stipresnio pakaitalo. Juliaus tėvai – labai išsilavinę žmonės, pasiturintys. Manau, galbūt jis jautė tėvų nusivylimą, kad nėra baigęs aukštojo mokslo, kad nepateisino jų lūkesčių, nesu tikra, tačiau, stebint jo ir tėvų bendravimą, man susidarydavo toks įspūdis“, – sakė Rasa.
Paskutinius dvejus metus Julius tiesiog nyko akyse, prarado daug svorio, nesirūpino savo mityba, higiena ar socialiniais ryšiais, ėmė nebeateiti į darbą. „Net ir matydama, kad visiškas dugnas, aš jo nepalikau, man buvo labai gaila. Galiausiai išvykau atostogauti į Lietuvą viena, grįžusi neradau man asmeniškai brangių papuošalų, mat Julius, pritrūkęs dozei, juos tiesiog pridavė į lombardą.
Supratau, kad situacija yra absoliučiai nebekontroliuojama. Julius pats išėjo ir jau beveik metus laiko negyvename kartu. Žinau, kad dienas leidžia su asocialiais asmenimis, darbą prarado. Per septynerius metus jis neatpažįstamai pasikeitė – tai ne tas žmogus, kurį buvau pamilusi, atrodo, lyg koks demonas jame gyventų“, – dalijosi nusivylimu Rasa, kuriai ir šiandien Juliaus likimas rūpi, nors jis su moterimi nutraukė visus ryšius.
Tai ne tas žmogus, kurį buvau pamilusi, atrodo, lyg koks demonas jame gyventų.
Narkotikai – pasekmė, o ne priežastis
Reabilitacijos centro „Vilties švyturys“ vadovas Albertas Lučunas jau 20 metų dirba su priklausomybę turinčiais žmonėmis ir stengiasi padėti jiems grįžti į normalų gyvenimą: „Nėra vienos priežasties, kodėl žmonės pradeda vartoti, tačiau visais atvejais tai – žiaurios saviapgaulės liga“.
A.Lučunas sako, jog nuomonė, kad pradedama vartoti tik paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje – mitas. „Narkotikuose paguodos gali ieškoti ir 40–50 metų asmuo. Tai – didelio streso pasekmė, kai žmogus sunkiai išgyvena įvykusias skyrybas, verslo žlugimą, artimojo netektį ir panašiai“, – sakė jis.
Jauni žmonės neretai skatinami pabandyti narkotikų dėl subkultūrų įtakos. „Mes, žmonės, ypač jaunesniame amžiuje, mėgstame perimti, kopijuoti įvairius įvaizdžius, elgesį. Pavyzdžiui, jei mano mėgiamos ir šiuo metu „ant bangos“ esančios grupės lyderis koncertuoja su marškinėliais, ant kurių nupieštas kanapės lapas, man tai – ženklas, kad tos kanapės nėra blogai, priešingai – gyvenimo dalis, netgi vertybė. Pasąmoningai siunčiama žinutė, kad žolės rūkymas – kažkas nerealaus, ypatingo, tarsi koks sakralus veiksmas“, – pasakojo A.Lučunas.
Pasak jo, žmogų pastūmėti link narkotikų gali ir asmeninės savybės: „Pavyzdžiui, drovus jaunuolis, sunkiai mezgantis romantiškus santykius, pavartojęs išlaisvėja, tampa drąsus. Kitaip tariant, jis save tiesiog apgauna, ir toje apgaulės pasakoje narkotikas tampa tarsi stebuklingu burtu, išsprendžiančiu visas bėdas.“
Žmogaus tarpusavio ryšio deficitas gali stipriai pastūmėti link narkotikų.
Šiandien, sako pašnekovas, nemažai žmonių išgyvena vienišumą, nors iš prigimties yra bendrauti linkusios asmenybės. „Žmogaus tarpusavio ryšio deficitas gali stipriai pastūmėti link narkotikų, – sakė A.Lučunas, – atkreipkite dėmesį, jei kavinėje sėdi šeima, tai visi jos nariai, laukdami maisto, neretai būna įsmeigę akis į telefonus. Jokio bendravimo, jokio ryšio. Vartojimas iš tiesų yra žmogaus gyvenimo pasekmė, o ne priežastis.“
Anot A.Lučuno, dar iki pradedant vartoti, galima atpažinti tokius ketinimus artimų žmonių aplinkoje. „Jei paauglys turi ketinimų pabandyti, o jo ryšys su tėvais stiprus, tai tėvai apie tai sužinos dar iki „eksperimento“. Vaikas gali tiesiog tiesiai šviesiai paklausti, atvirai domėtis. Bet, jei šeimos narių ryšiai nėra tvirti, tai viskas gali paaiškėti jau tada, kai priklausomybė gerokai pažengusi“, – sakė vyras.
Tą galima suprasti iš radikaliai pasikeitusio elgesio, dingstančių pinigų, daiktų namuose.
Reikia mokytis gyventi ir jausti iš naujo
Pasak A.Lučuno, galima išskirti tris pagrindines narkotinių medžiagų grupes.
- Pirmoji – slopinantys narkotikai. Šiai grupei priklauso heroinas. Žmogus tampa nekalbus, mieguistas, akies vyzdžiai - aguonos grūdo dydžio.
- Antroji – aktyvinantys. Žmogus nori kalbėtis, plėtoja filosofines mintis, nenori miego, turi energijos. Vyzdžiai išsiplėtę (kalbant narkomanų žargonu, „dvi keptuvės“), gali būti pakitę judesiai.
- Trečioji – sukeliantys haliucinacijas. Žmogus patiria keistų pojūčių (pvz., jam atrodo, kad jo siela atsiskyrė nuo kūno, mato neegzistuojančias būtybes ir pan.)
„Narkotikai – kaip Bikfordo virvelė prie bombos. O virvelė, nors ir lėtai, visuomet dega iki sprogimo, tad pasekmės gali būti baisios ir nebeatitaisomos, – sako A.Lučunas. – Blogiausias scenarijus – mirtis perdozavus, tačiau iki tol žmogus palaipsniui naikina savo limbinę sistema – smegenų dalį – atsakingą už jausmus ir emocijas.“
Griaunant šią dalį, žmogų nustoja džiuginti jo ankstesni hobiai, veiklos, nes jos neteikia tokio pasitenkinimo, kaip narkotikai. Būtent dėl to žmogus ir negali sustoji vartojęs.
„Kad atstatytų limbinę sistemą, žmogui, bandančiam pasveikti, reikia mokytis ne tik gyventi, bet ir jausti iš naujo. Visai kaip po insulto, kada žmogus priverstas vėl mokytis judėti. Ir vieni išmoksta, o kitiems taip ir nepavyksta“, – sakė A.Lučunas.
Kad atstatytų limbinę sistemą, žmogui, bandančiam pasveikti, reikia mokytis ne tik gyventi, bet ir jausti iš naujo.
Anot reabilitacijos centro vadovo, norint padėti vartojančiam asmeniui, labai svarbu nustatyti ultimatyvias sąlygas ir nesileisti būti apgaunamam jo melo. „Turi susivienyti visa tokio žmogaus aplinka – artimieji, draugai. Ultimatumas kels žmogui stresą, ir tik tada jis pradės susimąstyti, priešingu atveju į jo vidinę apgaulės pilį neprisibelsite, – sako A.Lučunas.
– Iš patirties galiu pasakyti, kad labiausiai žmones sukrečia jau pasveikusių asmenų liudijimai. Dažnai tai būna ženklas, kad galima pakilti iš dugno, kad tu, kaip žmogus, nesi toks jau nieko vertas (mat narkomanai dažnai turi didelių problemų dėl savivertės), kad gali keisti savo gyvenimą ir gyventi jį laisvas, be jokios vidinės apgaulės.“
Pradedančiųjų vartoti amžius jaunėja
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Bendruomenės pareigūnų veiklos skyriaus vyresnysis specialistas Darius Joneikis sako, kad narkotikus išbando vis jaunesni paaugliai, net vaikai.
„Pernai medikams buvo pristatytas sąmoningai apsisvaiginęs 9 metų vaikas. Ar galite įsivaizduoti – vos devynerių! Tai reiškia, kad eksperimentuoti su narkotinėmis medžiagomis gali ir mažamečiai, todėl net ir šios amžiaus grupės socialinė aplinka – tėvai, mokykla – turi likti budrūs”, – sakė pareigūnas.
Pernai medikams buvo pristatytas sąmoningai apsisvaiginęs 9 metų vaikas. Ar galite įsivaizduoti – vos devynerių!
Pasak D.Joneikio, kasmet rinkoje atsiranda vidutiniškai 53 naujos narkotinės medžiagos. Populiariausias narkotikas – marihuana („žolė”), kuri įgauna įvairias formas.
„Marihuanos platintojai poveikiui sustiprinti purškia ją cheminėmis medžiagomis, todėl šis populiarus narkotikus gali būti itin pavojingas”, – sakė pareigūnas. Rinkoje atsirandančių produktų sudėties ir poveikio specialistai nespėja ištirti.
„Yra ir tokių naujų medžiagų, kurios gali sukelti norą žudytis be jokios aiškios priežasties. Tokių medžiagų poveikis yra labai agresyvus“, – pasakojo pareigūnas. Jis pridūrė, kad narkotikų gamintojai išranda įvairių formų, pavyzdžiui, svaigioji medžiaga gali būti tiesiog paprasto vaikiško guminuko - meškiuko – pavidalo.
Ar asmuo vartoja narkotines medžiagas, galima suprasti iš keleto dalykų. „Yra tokių medžiagų, kurių neaptinka tradiciniai narkotinių medžiagų organizme nustatymo testai, nors asmuo akivaizdžiai apsvaigęs. Tačiau kai kurie požymiai gali išduoti. Pavyzdžiui, „žolė” labai kenkia atminčiai. Jei suprastėjo atmintis, stipriai pablogėjo mokymosi rezultatai, tai gali būti rimtas signalas, kad žmogus nuolat vartoja”, – pasakojo D.Joneikis.
Narkotikų vartojimo požymiai
Pasak bendruomenės pareigūno, yra keli požymiai, kurie gali padėti patvirtinti arba paneigti įtarimus dėl asmens vartojimo:
- pulsas (jis turi būti normalus);
- vyzdžio diametras (nuo 3 iki 6 mm normalus, kitu atveju gali kilti įtarimas, kad kažkas ne taip);
- reakcija į šviesą (uždengus vieną akį 15 s ir po to liepiant žiūrėti į šviesą, vyzdys turi susitraukti),
- žvilgsnio sutelkimas į judantį objektą (jei atsiranda akies obuolio virpėjimas, reiktų sunerimti) ir/arba negebėjimas suvesti ir išlaikyti abiejų akių žvilgsnio į nosies galiuką;
- vidinis Rombergo laikrodis (žmogus tam tikroje stovėsenoje suglaudžia kojas, ištiesia rankas, užsimerkia ir atlenkia galvą atgal. Jo prašoma pasakyti, kada, jo manymu, tokioje stovėsenoje praeis 30 sekundžių. Aktyvinančių narkotikų vartojęs asmuo stop gali pasakyti ir po 5–10 sekundžių, o slopinančius – po 45–60 sekundžių).
D.Joneikis sako, kad labai svarbu tiek tėvus, tiek pedagogus, tiek socialinius darbuotojus, bendruomenę mokyti identifikuoti vartojimą. „Labai praverčia net ir žinoti gatvės žargoną, mat konkretūs narkotikai turi savo pavadinimus, taip pat daug išduoda ir asmens elgesys”, – sako bendruomenės pareigūnas.
Jo nuomone, šiuo metu mokyklose atliekami narkotinių medžiagų tyrimai nėra objektyvūs, mat mokyklos patalpomis naudojasi ne tik vaikai, bet ir asmenys iš pašalies (vyksta renginiai, treniruotės, susibūrimai ir pan.), todėl, pasak jo, turi būti testuojamos mokinių grupės, o ne aplinka, kurioje jie būna: „Dabar dažnai sakom, kad jaunimas vartoja, bet kas tas jaunimas – neidentifikuojame”.
Narkotikų, tabako ir alkoholio departamento pozicija
Narkotikų, tabako ir alkoholio departamento direktorė Inga Juozapavičienė 2018 m. metiniame pranešime rašo, kad dažniausiai vartojamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, išliko kanapės ir amfetamino tipo stimuliuojančios medžiagos. Augantis medžiagų pavojingumas lieka dideliu iššūkiu.
„Rinkoje atsiranda naujoviškų produktų, platintojai ir gamintojai diegia naujus nuotolinės prekybos tabako gaminiais ar su jais susijusiais gaminiais būdus ir skatinimo priemones“, – rašoma pranešime.
Jame teigiama, kad Lietuvoje yra sukurta priklausomybių ligų gydymo sistema: veikia pirminio ir antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos, sudarytos galimybės priklausomybės ligomis sergantiems asmenims gauti specializuotas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau iki šiol egzistuoja nemažai kliūčių, kurios apsunkina šių paslaugų prieinamumą priklausomybės ligomis sergantiems asmenims.
„Lietuvoje stokojama reabilitacijos paslaugų pažeidžiamoms asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, grupėms: stacionarinės specializuotos gydymo programos nepilnamečiams teikiamos tik dviejuose didžiausiuose miestuose, trūksta specializuotų programų moterims, tikslinių vartojimą mažinančių priemonių socialinę riziką patiriantiems asmenims (priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų, išėjusiems iš laisvės atėmimo vietų įstaigų, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, smurto aukoms ir kt.)“, – rašoma pranešime.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
