Apie priklausomybės nuo narkotinių medžiagų tendencijas, kaip tėvams atpažinti, kad vaikai įniko į narkotikus, ir reaguoti sužinojus, kad jaunuoliui reikalinga pagalba – pokalbis su Visuomenės sveikatos specialiste ,atliekančia bendruomenės sveikatos stiprinimą, Rima Leonauskiene ir Jaunimo sveikatos koordinatorė Greta Račkauskaite.
– Galima išgirsti tėvus kalbant, kad labiausiai iš visų priklausomybių bijo, kad vaikai įniks į narkotines medžiagas. Kaip jūs vertintumėt, ar ši problema didėja? Ar dėl pagalbos besikreipiančių tėvų, jaunuolių daugėja?
R.L.: Aš esu visuomenės sveikatos specialistė ir kalbėdama apie narkotikų paplitimą remiuosi patikimais duomenimis. Šį kartą paanalizuokime Narkotikų, tabako ir alkoholio departamento atliktą tyrimą apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo paplitimą bendrojoje populiacijoje.
Narkotikų, tabako ir alkoholio departamento užsakymu 2021 m. jau penktą kartą buvo atliktas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimo populiacijoje tyrimas. Tyrimo duomenimis, 14,1 proc. 15–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų bent kartą gyvenime yra vartoję bent vieną narkotiką. 4,5 proc. gyventojų teigė bent vieną narkotiką vartoję per paskutinius 12, o 1,6 proc. – per paskutines 30 dienų. Narkotikų vartojimas yra labiau paplitęs tarp jaunesnių (15–34 m.) nei tarp vyresnių (35–64 m.) gyventojų.
Palyginus su 2016 m. duomenimis, narkotikų vartojimas Lietuvoje kiek padidėjo: bent kartą gyvenime nuo 5 proc. 2016 m. iki 14,1 proc. 2021 m. Pastebima, kad narkotikų vartojimas labiau paplitęs tarp jaunesnio amžiaus žmonių, o populiariausias narkotikas išlieka kanapės. Kitus nei kanapės narkotikus bent kartą gyvenime vartojusių Lietuvos gyventojų dalis padidėjo nuo 2,8 proc. 2016 m. iki 4,7 proc. 2021 m.
– Ar tiesa, kad jaunimas narkotikų pamėgina vis ankstesniame amžiuje?
R.L.: Paanalizavus ESPAD-2019 m. alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Lietuvoje tyrimo ataskaitą, galima teikti, kad gana jauname amžiuje jaunimas pradeda bandyti nelegalias narkotines medžiagas. Duomenys rodo, kad kanapes, kokainą/kreką ir ekstazį mokiniai pirmą kartą bandė vartoti būdami vidutiniškai 14 metų amžiaus ir vyresni, tik amfetaminus kiek jaunesni. Bet, kaip ir tarp bandžiusių kitas psichoaktyviąsias medžiagas mokinių, ypač tarp vaikinų, esama ir pradėjusių jas vartoti 9 m. ir jaunesnių.
– Ar galima išskirti kelis pagrindinius veiksnius, kodėl jaunuoliai įninka į narkotikus. Iš pradžių smalsumas? Problemos mokykloje, šeimoje?
R.L.: Narkotikų vartojimą lemia daugybė įvairių priežasčių: biologinės, socialinės, psichologinės bei asmenybės ypatybės. Kai kurie žmonės iš prigimties yra jautresni ir pažeidžiamesni, todėl emocinei įtampai sumažinti ieško įvairiausių būdų. Pradeda svaigintis alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis. Vaikai, gimę šeimoje, kurioje buvo vartojamas alkoholis ar narkotikai, dažniau paveldi psichologinį polinkį į priklausomybę. Žinoma, būna ir išimčių.
Priežastimi gali būti ir blogi santykiai su tėvais, tėvų skyrybos, konfliktai su mokytojais, draugų spaudimas, nelaiminga meilė, nesugebėjimas atsispirti grupės įtakai, svaiginimasis alkoholiu, klaidingos žinios apie narkotikus. Nesuvokia, ką daro ir kad tai yra pavojinga ir rimta. Nori būti kitoks, ,,kietas“. Jaučiasi vienišas. Smalsumas ir nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų. Nenorėjimas išsiskirti iš draugų. Neturėjimas ką veikti, užsiimti. Žemas savęs vertinimas.
Tų priežasčių galėčiau vardinti ir daugiau. Neorganizuotas laisvalaikis, laisvalaikis ne namie – pasilinksminimo vietos. Paaugliui pradėjus vartoti narkotikus, labai greitai susiformuoja psichinė priklausomybė. Pasireiškia tuo, kad vaikas vėl ir vėl nori pajusti tą psichinę būseną, kurią jautė apsvaigęs nuo narkotikų. Vaikas arba nori vėl patirti tą malonumą, kurį jautė, arba trokšta pabėgti nuo nemalonių išgyvenimų, neigiamų emocijų ir jį kankinančių problemų.
Kai kurie žmonės iš prigimties yra jautresni ir pažeidžiamesni, todėl emocinei įtampai sumažinti ieško įvairiausių būdų.
Pirmuoju atveju, nebegaudamas narkotikų, vaikas į jį supančią kasdienybę žiūri kaip į pilką, neįdomią, nereikšmingą. Antruoju atveju – jaučiasi prislėgtas, nelaimingas, nesugebantis išspręsti tų problemų, dėl kurių ir pradėjo vartoti narkotikus.
– Nors kiekvienas esame skirtingas, vis tik specialistai sako, kad iš vienų ar kitų ženklų tėvai gali pastebėti, jog vaikas turi bėdų su narkotikais. Kokie tie ženklai? Į ką būtina atkreipti dėmesį?
R.L.: Reikia stebėti vaiką, ar nepasikeitė jo charakteris, elgesys, santykiai su aplinkiniais ir artimaisiais žmonėmis. Ar nėra miego režimo sutrikimo, nuolatinio nuovargio, mieguistumo, apatijos, išsiblaškymo. Kokie vaiko vyzdžiai, gal būna išsiplėtę ar labai susiaurėję. Blizgančios akys. Gal būna kad padidėja apetitas, ypač saldumynams. Nuo rūbų sklindantis specifinis kvapas. Gali būti dirglus, agresyvus, kartais užeiti isteriškas kikenimas, mąstymo sutrikimai, paniškos baimės priepuoliai.
– Ką pastebite, kaip tėvai reaguoja sužinoję, kad jų vaikas įkliuvo į narkotikų spąstus? Dažnai tokiu atveju psichologinius sunkumus patiria ir patys tėvai. Kaip nepakenkti situacijai dar labiau?
G. R.: Tėvai, sužinoję, kad jų vaikas vartoja narkotikus, reaguoja skirtingai. Vieniems tėvams yra sunku patikėti ir dažnu atveju neigia šią situaciją, slepia tai nuo artimųjų, vaikas tampa tarsi izoliuotas, lyg problema pati savaime išsispręstų. Kiti tėvai – priešingai, priima tai kaip sudėtingą situaciją ir kaip įmanydami ieško daugiau pagalbos. Bet kuriuo atveju tėvai atsiduria nežinomybėje, kaip pasielgti, ką daryti, nes niekada nėra buvę su tuo susidūrę.
Taip pat nuolatos gali kilti nerimas dėl vaiko saugumo ir gerovės bet kurioje situacijoje (einant į mokyklą, popamokinę veiklą, susitinkant su draugais ar išvykstant su mokykla į ekskursiją).
Draudimas, finansų apribojimas ar socializacijos apribojimas – niekur neveda.
Norint nepakenki dar labiau, svarbiausia neatstumti vaiko, kad ir kas įvyko, nebausti, nemanipuliuoti, nepulti iš karto sužinojus. Geriausia nedelsiant pasikalbėti su specialistu, kaip pasielgti, – psichologu, psichoterapeutu, psichiatru, kurie specializuojasi vaikų konsultavime. Nes tėvų poelgiai gali turėti labai daug įtakos tolimesniam vartojimui arba nevartojimui.
– Kaip patartumėte kalbėtis su paaugliu, jaunuoliu, kuris vartoja narkotikus. Kaip prieiti prie šios temos? Dažnai pasirenkamas kelias viską drausti, apriboti finansus, socializaciją. Ar tai tinkamas būdas?
G.R.: Jeigu paauglys arba jaunuolis vartoja narkotikus, reikia kalbėtis be užuolankų, pavyzdžiui: „Žinau, kad vartoji narkotikus. Norėčiau apie tai su tavimi pasikalbėti.“ Nes bandymai temą apvilkti į „skanų popierėlį“ gali būti suprantami kaip suaugusiojo ir mažo vaiko pokalbis, o paaugliai nori būti priimti kaip jauni suaugusieji. Svarbu išlaikyti ramų ir neįsakmų toną, kalbėti empatiškai, atjaučiančiai, nes dažniausiai paaugliai pakliūva į narkotikų liūną bandydami pritapti prie bendraamžių arba, kaip kolegė minėjo, yra iš prigimties jautresni ir pažeidžiamesni.
Draudimas, finansų apribojimas ar socializacijos apribojimas – niekur neveda. Visgi paauglys ar jaunuolis išeina į mokyklą ar darbą ir ten socializuojasi. O juo labiau įvairūs apribojimai tik didina prarają tarp paauglio ir tėvų. Skatina paauglį užsisklęsti ir ieškoti nepažįstamų, su kuriais galėtų atvirai pasikalbėti.
– Kokiais atvejais situaciją gali išspręsti tėvai (ar gali iš viso?) ir kada būtina kreiptis į specialistą?
R.L.: Narkomanas šeimoje – didelė nelaimė. Narkomanija – liga ir gydytis nuo jos tenka visą likusį gyvenimą. Rekomenduočiau kuo anksčiau kreiptis į asmens gydymo įstaigą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų. Svarbus žingsnis atsikratyti fizinės priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų, bet tai tik pradinis etapas iki visiško nevartojimo. Toliau reikalinga psichologinė-socialinė reabilitacija, reintegracija ir palaikomasis gydymas.
Gydytojas psichiatras, nustatęs priklausomybės (psichikos ir elgesio sutrikimų) nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo ligos diagnozę, sudaro individualų, pacientui priimtiną, priklausomybės ligos gydymo ir reabilitacijos planą. Gydymo procese dalyvauja asmens sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantis psichologas, socialiniai ir slaugos darbuotojai.
Gydymo procese, vykdant gydymo planą, dalyvauja paciento šeimos nariai. Šeimos nariams teikiamos psichologo konsultacijos, rengiami psichoterapijos užsiėmimai grupėse.
– Kas būna sunkiausia žmogui, jau besikreipiančiam į specialistus. Kokius įžvelgiate didžiausius psichologinius iššūkius – savijauta, įvaizdis, santykiai su šeima, fizinė priklausomybė?
G.R.: Asmuo, besikreipiantis į specialistus, patiria krūvą išgyvenimų. Vienas iš esminių išgyvenimų yra gėda ir vis dar vyraujanti nuostata „ką pagalvos kiti?“. Pradeda griūti suformuotas įvaizdis visuomenėje ar artimųjų, šeimos rate, o tai sukelia dar didesnį pasipriešinimą pripažinimui ir gydymuisi.
Taip pat ir stigmatizacija – priklausomas asmuo baiminasi, kad pripažinęs savo problemą bus atstumtas ir diskriminuojamas, vadinamas narkomanu. Užklijuojama etiketė – nuo narkotikų priklausomas asmuo yra blogas. Vyraujanti nuostata, jog toks asmuo nebegebės siekti aukštesnių tikslų – daugiau apmokamo darbo, aukštesnių vadovaujančių pareigų, sukurti darnių santykių ar išlaikyti esamų santykių. Tai veda prie didžiausio iššūkio – sunku pripažinti, kad asmuo turi problemą ir yra priklausomas nuo narkotikų.
Priklausomas asmuo baiminasi, kad pripažinęs savo problemą bus atstumtas ir vadinamas narkomanu.
O pripažinus ir suvokus, jog žmogus yra priklausomas nuo narkotikų, gydymas yra žymiai lengvesnis, duodantis daugiau stiprybės ir motyvacijos išlikti blaiviam. Juk sakoma: „Mesti labai lengva, o išlikti blaiviam – sudėtinga“.
– Kada reikėtų pradėti pokalbį apie narkotikus su vaikais. Koks amžius ir kokia forma tinkamiausia? Neretai tėvai bijo judinti šias temas, neva kuo mažiau žinos, tuo didesnė tikimybė, kad nepamėgins. Šios temos bijo patys tėvai, prie ko tai veda?
G.R.: Kadangi vaikai daugiau pradeda socializuotis, savarankiškai bendrauti įvairiomis temomis nuo pradinių klasių, tad ši tema šeimoje gali būti plėtojama nuo panašaus amžiaus. Svarbiausia šioje temoje yra ne moralizuoti ar įsakmiai aiškinti, o diskutuoti. Pavyzdžiui, pamačius arba išgirdus apie narkotikus (televizijos ar radijo diskusija, žinios, „Youtube“ videoįrašas, filmas, daina) klausti vaiko: „Ar tu žinai kas tai yra?, ką tu apie tai žinai?“.
Kitas būdas gali būti po įvykio, susijusiu su narkotikais, kuris yra aptarinėjamas artimųjų rate ar bendruomenėje, ir vaikas apie tai išgirsta. Labai svarbu išlaikyti ramų toną ir vartoti vaikui suprantamus terminus. Ankstyvame amžiuje rekomenduojama paaiškinti apie narkotikų žalą organizmui. Jeigu į vaiko keliamus klausimus neturite atsakymų, būtinai pasidomėkite ir atsakykite į juos vėliau. Taip tėvai stiprina ryšį su vaiku, parodo, jog klausosi ir jiems tai yra svarbu.
Dažnu atveju tėvai bijo ar vengia apie tai kalbėti, nes galvoja, jog „mums taip neatsitiks, mano vaikas niekada nevartos narkotikų“. Tačiau žinojimas nereiškia ankstyvas išbandymas. Žinojimas reiškia, kad aš galiu rinktis, ką toliau man daryti, kad turiu teisingą informaciją, kuria galiu pasitikėti.
Bet kuriuo atveju, vaikas informaciją apie narkotikus gaus, kalbėsime ar ne, tačiau nekalbėdami užleisime vietą informacijai, kuri gali būti palanki narkotikų vartojimui. Pavyzdžiui, vaikas gali sužinoti iš vyresnių vaikų apie tai, kaip buvo smagu vartoti narkotikus ir kad nebuvo jokių neigiamų pasekmių. Tai gali iškreipti suvokimą apie narkotikų vartojimą ir pasekmes.
Asmenys, ieškantys profesionalios pagalbos, kaip įveikti priklausomybę, arba jų artimieji, siekiantys padėti priklausomam, daugiau informacijos ir reikiamus kontaktus gali rasti „Pagalbos sau“ svetainėje.
Negydomos priklausomybės gali rimtai sutrikdyti žmogaus gyvenimą ir sukelti asmeninių santykių, teisines ir finansines problemas, prastą funkcionavimą darbe.
15min turinio projektas „Rinkis gyvenimą“ iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
