J.Aleškevičiūtė pasakoja prieš daugiau kaip dvidešimt metų pradėjusi dirbti optometre – regos ištyrimo ir korekcijos specialiste. Tuomet ji teigia pastebėjusi, kad akiniai ir procedūros, kuriuos siūlo tradicinė medicina, nelabai padeda – žmonės, pradėję nešioti akinius, ir toliau juos nešiojo.
„Pradėjau domėtis alternatyviais regėjimo sustiprinimo būdais, vadinamąja natūralia regos terapija. Kai prieš dešimt metų pradėjau taikyti šiuos metodus, netrukus sulaukiau ir pirmųjų teigiamų rezultatų – žmonės pradėjo džiaugtis regos pagerėjimu. Aišku, pirmiausia regos terapiją išbandžiau taikydama sau: per pusmetį nuo -2,5 dioptrijų mano rega labai pagerėjo, akinių nebenešioju“, – tikina J.Aleškevičiūtė.
Įkvėpta minėtųjų rezultatų, moteris įkūrė projektą „Aiškaus matymo mokykla“, kur, taikydama trijų pakopų metodiką, padeda žmonėms atkurti regėjimą natūraliais būdais. Jos manymu, holistinis požiūris į akių sveikatą suteikia geriausių rezultatų.
15min GYVENIMAS pakalbino specialistę: ji dalijasi įžvalgomis, kodėl suprastėja mūsų regėjimas, bei patarimais, kaip sustiprinti jį patiems.
– Jūsų pastebėjimu, kodėl tiek daug žmonių susiduria su suprastėjusiu regėjimu?
– Žvelgiant iš holistinės perspektyvos, funkciniai regos sutrikimai (kurie nėra sukelti ligų, traumų ar pasireiškę nuo gimimo) yra prastos fizinės, psichologinės ar dvasinės būklės pasekmė.
Labai dažnai žmogus ima neprimatyti tada, kai pradeda slėptis nuo kažko, o pirmiausia – nuo savęs. Kai nenori savyje kažko priimti.
Pavyzdžiui, atsiradusi trumparegystė signalizuoja, jog žmogus nerimauja ir baiminasi ateities. Neretai trumparegystė pasireiškia jauname amžiuje, kada viskas gyvenime būna „pastatyta“ ant nerimo, įtampos, siekio konkuruoti, visur suspėti, būti sėkmingam. Aišku, trumparegystės atsiradimui vaikystėje ar paauglystėje yra ir kitų priežasčių, tokių kaip greitas augimas, tačiau tai ne vienintelis veiksnys.
Labai dažnai atsekus šeimos problemas, vaiko regėjimas pradeda taisytis.
Beje, jei staiga pablogėja mažamečio vaiko regėjimas, pirmiausia reikia pažiūrėti į jo šeimą: kas tokio įvyko psichologinėje šeimos atmosferoje, tėvų santykiuose ar vaiko santykiuose su tėvais, kad jis nebenorėjo matyti viena ar kita akimi. Labai dažnai atsekus šeimos problemas, vaiko regėjimas pradeda taisytis.
Tuo tarpu toliaregystė įprastai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. Viena priežasčių yra su amžiumi atsirandantis raumenų nusilpimas (kas sėkmingai koreguojama mankštinantis). Tačiau yra ir kitų to priežasčių: nenoras priimti vaikų išėjimo, artimųjų mirčių, besikeičiančios aplinkos, savęs; prisirišimas prie esamų situacijų.
– Sakote, kad akiniai ir kontaktiniai lęšiai nepagerina akių sveikatos, netgi atvirkščiai – ją prastina. Kodėl?
– Natūraliai žmogaus rega nuolatos kinta: akys skirtingai įsitempia žiūrint į tolį ar artį. Dienos eigoje regėjimas tai susilpnėja, tai paryškėja.
Ir kai užsidedame akinius ar kontaktinius lęšius, išeina tas pats, kas įsprausti kojas į ankštus batus. Akies raumuo nedirba ir rega – kaip jai įprasta – natūraliai nekinta. Akys būna tarsi nuolat įtemptos ir pritaikytos vienam matymo modeliui.
Nenoriu pasakyti, kad esu prieš akinius ar kontaktinius lęšius – aš esu už taisyklingą šių priemonių naudojimą. Jeigu mes užsidedame akinius tik tada, kada būtina gerai matyti į tolį (pvz., vairuojant) ar į artį (pvz., skaitant) – viskas su tuo gerai.
Ir išties, prieš dvidešimt trisdešimt metų žmonės akinius naudojo pagal paskirtį, pavyzdžiui, einant į teatrą, žiūrint į televizorių ar mokyklinę lentą. Tačiau kai išsivystė akinių pramonė (o joje dirbu jau per dvidešimt metų) ir atsirado įvairiausių akinių modelių bei kitų grožybių, akiniai patapo mada, žmonės, kurių rega yra nors kiek suprastėjusi, pradėjo juos nešioti nuolatos, kad palaikytų „idealų matymą“, kas nėra natūralu.
Be to, į akinius pradėta žiūrėti ne kaip į priemonę pagerinti regėjimą tam tikrais atvejais, bet kaip į aksesuarą ar – dar blogiau – kaip į savęs pratęsimą. Kai vedu jogos ir meditacijos praktikas, pastebiu, kad žmonės net ir praktikų metu negali nusiimti akinių – jie yra tapę jų dalimi, o kartais netgi tam tikra kauke.
– O ką manote apie lazerines akių operacijas, kas šiandien yra labai populiaru?
– Vėlgi, nesu prieš tai. Tačiau viską reikia daryti protingai ir sąmoningai: jeigu regos dioptrijos yra minus trys, operacija tikrai nebūtina, o nuo minus devynių galbūt ir verta rinktis šią alternatyvą.
Bet reikia suprasti, kad nors tokia procedūra ir pagerins regėjimą, jei žmogus ir toliau nieko nekeis savo gyvenime – išliks įsitempęs, patirs stresą, turės įvairiausių žalingų įpročių, nesirūpins akių sveikata – po kokių dvejų metų jo regėjimas ir vėl suprastės.
– Kaip patartumėte elgtis kasdien, norint palaikyti gerą akių sveikatą?
– Visų pirma, jei yra nešiojami akiniai, reikėtų stengtis juos nešioti kuo rečiau ir leisti akims natūraliai matyti aplinką.
Į akinius pradėta žiūrėti ne kaip į priemonę pagerinti regėjimą tam tikrais atvejais, bet kaip į aksesuarą
Antra, likus valandai iki miego patartina nebežiūrėti į ekranus: nesinaudoti telefonu, televizoriumi, kompiuteriu, nes jų skleidžiama informacija sutrikdo kankorėžinės liaukos darbą, suaktyvina mumyse budrumo būseną, o mėlynoji šviesa itin kenkia akims.
Atsikėlus ryte, verta atlikti paprastą mankštelę. Vos pabudus ir dar gulint lovoje, labai sveika užsimerkus akimis „parašyti“ skaičius arba tiesiog abėcėlės raides. Taip pat naudinga vizualizuoti vaivorykštę. Beje, šie pratimai žmonėms būna gana sunkūs, tačiau kai stiprėja mūsų gebėjimas vizualizuoti užsimerkus, gerėja ir koncentracija, todėl ryškėja regėjimas.
Dienos metu labai svarbu skirti savo regėjimui poilsio. Yra tokia gera praktika, vadinama „palmingu“: patrinkite delnus vieną į kitą, sudarykite iš jų tokį lyg stogelį, uždenkite užmerktas akis ir taip ramioje būsenoje pabūkite kelias minutes. Tokiu būdu regėjimo sistema šiek tiek atsipalaiduoja.
Taip pat labai naudinga kartas nuo karto pažiūrėti į tolį, o nesant tokiai galimybei – pažiūrėti į veidrodžio atspindį, esantį už mūsų. Kai veidrodyje žiūrime ne į save, o į vaizdą už nugaros, akys tai suvokia kaip žiūrėjimą į tolį. Bent pusę minutės trunkantis žvelgimas į tą atspindį keletą kartų per dieną suteiks daug naudos akims.
Be abejo, apie žalingų įpročių, tokių kaip rūkymas, nesveikas maistas ar alkoholis, atsisakymą jau net nekalbu – jie apskritai kenkia visam organizmui, taigi ir regai.
Be to, labai svarbu per dieną išgerti pakankamą kiekį paprasto, gryno (ne mineralinio) vandens. O dirbantiems ofisuose ir kompiuteriu vandens poreikis padidėja.
Beje, dirbantiems kompiuteriu reikėtų keliskart per dieną servetėle nuvalyti kompiuterio ekraną, nes jis pritraukia labai daug dulkių, kurios pradeda „lipti“ prie drėgnos akių terpės. Dėl to ir pasireiškia dirglių, sausų akių sindromai. Akys greičiau pavargsta.
– O ką patartumėte tėvams, norintiems apsaugoti savo vaikų regėjimą?
– Pirmiausia – nesuteikti jiems pernelyg didelių reikalavimų, neprojektuoti į juos savo svajonių, lūkesčių.
Labai dažnai tėvai tik pradėjus vaikučiui rėplioti, nori iš jo labai daug, net ir to, kas nebūdinga jo amžiaus vaikams. Vaikui paaugus, pradeda jį visur „tampyti“: į vieną, kitą, trečią būrelį, įvairias ugdančias, lavinančias veiklas. Paauglystėje pradeda jį „spausti“ suprasti, kuo jis nori būti ar ką veikti ateityje.
Kur tai nuveda? Vaikas, užuot mėgavęsis vaikyste ar paauglyste, dėl per intensyvaus dienos krūvio, negalėjimo atsipalaiduoti įsitempia, užsistresuoja, o regėjimo suprastėjimas neretai būna to pasekmė.
Turime leisti vaikams išgyventi vaikystę ir paauglystę. Taip, disciplina turi būti, bet ji turi būti protinga – nereikia iš vaikų „daryti“ suaugusiųjų.
O jei šeimoje įvyksta kažkokie trauminiai patyrimai, reikėtų apgalvoti, kaip sumažinti to žalą. Neretai po trauminių įvykių vaikučiai pradeda žvairuoti – tokiais atvejais gali padėti pasaka.
Tarkime, kartu su vaiku sukurkite jo vienai ir kitai akytei personažus ir pradėkite vaiko klausinėti apie juos. Pavyzdžiui, kaip kuris personažas jaučiasi, ką jis veikia ar norėtų veikti, ką jis galvoja ir panašiai. Pagal tai, kaip vaikas tęsia pasaką, galima sužinoti, kur jo vidiniame pasaulyje slypi problema.
– Papasakokite apie savo taikomą regėjimo atkūrimo terapiją. Kaip ji veikia?
– Principas toks, kad dirbama su fiziniu, psichologiniu ir dvasiniu lygmenimis. Tam svarbu taikyti įvarius metodus, neužsiciklinti ties viena praktika ir, žinoma, išmokti gyventi harmoningai.
Fiziniame lygmenyje kaip ir viskas aišku: svarbu palaikyti sveiką gyvenimo būdą, išgerti pakankamą kiekį vandens, mankštinti akis.
Taip, disciplina turi būti, bet ji turi protinga – nereikia iš vaikų „daryti“ suaugusiųjų.
Tuo tarpu psichologiniu aspektu svarbu išsikelti ir atsakyti sau į klausimą, kodėl aš noriu gero regėjimo, kas nutiks, kai geras regėjimas sugrįš. Deja, bet dažniausiai žmonės tiesiog neturi šių atsakymų, jų noras būna „plaukiojantis“. Bet kai žmogus sugeba išsikelti konkretų tikslą ir atsakyti sau į klausimą, kodėl jam reikalingas geras regėjimas – galima žengti toliau.
Dvasinis lygmuo yra susijęs su žmoguje slypinčiomis įsitikinimų programomis. Daugybė žmonių, turinčių prastą regėjimą, yra įsitikinę, kad akiniai jiems būtini, kadangi jie „privalo matyti idealiai“ ar „akiniai yra gražu“. Būna ir taip, kad žmonės sako: „Tėvai nešiojo akinius, tai dėl to nešioju ir aš.“
Noriu pasakyti, kad didžiausia bėda yra netikėjime, tad su juo reikia dirbti, nes minčių galia yra labai stipri.
Pavyzdžiui, terapijų metu mes „paleidžiame“ žalingus, žalojančius mus įsitikinimus, ir savitaigos būdu įsiteigiame pozityvius įsitikinimus, kad galime gerai, aiškiai matyti ir be akinių.
– Kokiais atvejais tokia terapija būna veiksminga, o kada – ne? Tarkime, jei regėjimas siekia minus devynias dioptrijas, ar yra vilčių jį atkurti natūraliais būdais?
– Jei yra tiesiog sutrikusi regos funkcija, o ne kažkokia pasireiškusi liga (pvz., glaukoma, katarakta), anatominiai sutrikimai ar traumos – natūrali terapija gali būti veiksminga, net jei regėjimas ir siekia minus devynias dioptrijas.
Dirbant su savimi, per du tris mėnesius galima regėjimą pagerinti viena, dviem dioptrijomis, priklausomai nuo to, kiek to norima ir kiek įdedama pastangų. Neseniai dirbau su moterimi, kuriai per dešimt savaičių nuo minus devynių dioptrijų regėjimas pagerėjo iki minus šešių.
Tačiau, kaip ir minėjau, tam negana akis mankštinti ir treniruoti. Pirmiausia reikia susitvarkyti smegenis, atpalaiduoti psichiką. Aiškiau mąstant, aiškesnis matymas ateina kaip pasekmė.
