Leidinys skaitytojus pasitinka lengvai suprantamu, paprastu, konkrečiu ir maloniai skaitomu tekstu, tačiau pagrindinė tema – jautri ir aktuali. Priklausomybės iki šiol dažnai išlieka apsuptos mitų, nesupratingumo bei stigmos. „Priklausomybės kaukės“ siekia sklaidyti šešėlius, suteikti kuo daugiau mokslu grįstos informacijos, edukuoti skaitytoją ir suteikiant aiškumo, atliepti visuomenės poreikį priklausomybę suvokti kaip bet kurią kitą lėtinę ir progresuojančią ligą. Knygos bendraautorius Artūras Barkus atsako į svarbius klausimus.
– Kaip gimė knygos „Priklausomybės kaukės“ idėja?
– Su Lina norėjome parašyti leidinį, kuris lengvai suprantama kalba suteiktų daugiau patikimų žinių pacientams ir visiems žmonėms, kurie domisi priklausomybės ligomis. Iš pradžių aiškaus siekio dar neturėjome, tačiau kai Vilniaus universitetas paskelbė kvietimą mokslo populiarinimo leidiniams publikuoti, ėmėmės darbo.
– Kokiai auditorijai ji skirta – patiems sergantiems priklausomybės ligomis, jų artimiesiems?
– Visiems, kam norisi mokslu pagrįstos informacijos apie priklausomybes. Tačiau labiausiai knyga orientuota tiems, kas tiesiogiai susiduria su liga: gali būti pacientai, artimieji, net kolegos.
– Knygoje aprašytos ypač jautrios istorijos, pavyzdžiui, Nerijaus pasakojimas apie alkoholio vartojimo patirtį nuo vos 12-os metų. Kiekvienas pasakojimas toks asmeniškas, atviras, bet ir šokiruojantis – kiek juose daug skausmo, smurto, žemos savivertės ir kitų sunkių jausmų. Ar Jūs, rašydamas knygą ar įprastai savo darbe, dar sutinkate naujų, stebinančių, šokiruojančių aspektų apie priklausomybes, ar viskas šioje srityje jau yra žinoma ir nusistovėję?
– Gal tas žodis – šokiruoti – nebus labai tikslus, nes taip nesijaučiu, bet viskas tikrai jautru. Iš šono žiūrint, istorijos atrodo labai skaudžios. Net jeigu dirbi daug metų, gali susidurti su įvairiomis patirtimis, jos kartais gal atrodo panašios, bet kiekvienas žmogus turi savo individualumą: kaip liga išsivystė, kaip jis su ja gyvena, kaip sveiksta. Kažkokio standarto nėra. Tų skaudžių atsiminimų, manau, kiekvienas pacientas gali papasakoti. Skausmo negali palyginti, kam skauda labiau, čia kiekvienam savo.
– Labai įdomu, kad knygoje aprašoma tiek konkreti ir labai išsami, teoriška informacija, tiek asmeninės, buitiškos istorijos. Ypač smalsu susipažinti su konkrečiomis medžiagomis, jų vartojimo poveikiu bei pasekmėmis, gydymu, o psichoaktyvių medžiagų aprašyta daugiau nei dešimt. Ką gydyti sudėtingiausia?
– Kaip ir knygoje galite rasti, šiek tiek skiriasi priklausomybių gydymas. Yra psichoaktyvios medžiagos, kurios turi aiškiai įrodytas veikiančias sveikimo priemones, jas taikome, jos padeda. Kitos priklausomybės neturi tiek duomenų, kad jų gydymas būtų standartizuotas – tai ir iššūkių daugiau, pavyzdžiui, gydant stimuliantų priklausomybę. Jeigu kitos, tarkime, alkoholio priklausomybės gali būti valdomos vaistais, tai stimuliantų arba kanapių sukeltos priklausomybės neturi tokio medikamentinio gydymo. Tada, aišku, pasirinkimo spektras siauresnis.
– Su kurių medžiagų vartojimu Jūsų darbe tenka susidurti dažniausiai?
– Daugiausia kreipiasi priklausomybę nuo alkoholio turintys pacientai.
– Knygoje rašote, kad „stigma – tai specifinės žmonių grupės diskriminavimas. Priklausomų asmenų stigma siejama su nepagrįsta ar netinkama nuomone, kad tokie žmonės yra pavojingi, nepajėgūs gydytis ir patys kalti dėl savo ligos.“ Pateikiate bendravimo būdus (į žmogų orientuota, neutrali, neteisianti kalba), vartotino žodyno rekomendacijas, kurių tikslas – kovoti su stigma. Kiek praktikoje pastebėjote, jog žmonės bijo ar gėdijasi kreiptis pagalbos, o gal stigma – jau visuomenėje mažėjantis reiškinys?
– Pirmiausia, aišku, kad tie, kurie ateina pas mus pagalbos į Respublikinį priklausomybės ligų centrą – tai žmonės, kurie jau peržengė savo kažkokią stigmą ar galbūt kitus barjerus, kokius beturėtų, jie jau pasiryžta imtis veiksmo.
Centre maždaug trečdalį pacientų gydome neatskleisdami asmens tapatybės. Čia irgi, viena vertus, labai gera gydymosi galimybė, kita vertus, parodo, kad žmonės turi pagrįstų ar nepagrįstų baimių, kas gali atsitikti po to, kai jis grįš į sociumą.
Darbe mes tikrai stengiamės atsižvelgti į žmogų ir jo individualius poreikius, pagal tai taikyti gydymą ir kitas paslaugas. Tai ir yra mūsų stigmos mažinimas.
– Knygoje yra skyrius, skirtas sergančiųjų artimiesiems. Kaip rašote, „priklausomybė paveikia daugiau žmonių negu tik sergantįjį. Iš visų psichoaktyviųjų medžiagų labiausiai išsiskiria alkoholis, keliantis didesnę žalą kitiems negu pačiam vartotojui. Daugelis kitų psichoaktyviųjų medžiagų taip pati išsiskiria reikšminga našta artimiesiems ir visuomenei.“ Kiek svarbus artimųjų įsitraukimas? Kaip padedant sergančiam nepamesti savęs?
– Be abejo, artimųjų vaidmuo yra labai svarbus. Dažnai, vienaip ar kitaip, liga vystosi priklausomai nuo įvairių aplinkybių tiek asmeninėje, tiek socialinėje erdvėje. Artimieji gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką ligos atžvilgiu, jiems gali prireikti tam tikrų įgūdžių bendrauti su žmogumi, turinčiu priklausomybę arba žinių kaip jam nepakenkti, siekiant padėti. Pirmiausia svarbu suprasti, kad artimasis negali pagydyt kito žmogaus ligos. Ką jis gali pakeisti, tai vienintelį save ir pasirūpinti savo būsena. Juk dažnai per tą tik artimojo ir jo ligos matymą, galima pamiršti apie savo jauseną. Todėl dažnai atvykus pagalbos mes suteikiame galimybę atskirai konsultuoti artimuosius, jei tik jie to nori. Žmogus, atvykęs į konsultaciją, bendrauja tiesiogiai su specialistu. Akcentas visada bus į savo būsenos stabilizavimą ir padėti sergantiems artimiesiems rasti specialistus, kurie nukreips gydyti šeimos nario ligą, o ne patiems užsiimti kontrole.
– RPLC direktorius dr. Emilis Subata apie Jūsų knygą rašo: „Žmogus, kuriam atsiranda priklausomybė, įgyja net du stiprius priešus. Pirmasis yra pati biologinė ar psichologinė priklausomybė. O antrasis yra... savas protas. Abu šiuos stiprius priešus įveikti galima, tačiau tam reikia sąjungininkų – specialistų, artimųjų, sveikstančių bendruomenių. Šioje knygoje – daug pagalbos šaltinių. Pagalba Lietuvoje yra“. Gyti nuo priklausomybės galima įvairiai: vaistai, psichoterapija, savitarpio pagalbos grupės, psichologinis konsultavimas ir kiti. Kai kurie žmonės atranda papildomų įrankių, kaip, pavyzdžiui, dvasingumas, meditacija. Ką Jūs išskirtumėte?
– Knygoje pateikti sveikimo būdai yra tokie, kuriuos mes galime pagrįsti įrodymais – yra atlikta ir įvairių tyrimų, ir apžvalgų, kurios leidžia susisteminti turimus duomenis. Tuomet matome, kur jau nurodyta, kad gali padėti vaistai, o jeigu jų nėra, tada taikomos kitos priemonės – tai gali būti psichoterapija, savitarpio pagalba 12 žingsnių pagrindu.
Ar priemonių derinys yra efektyvesnis negu viena iš jų ar kiekviena atskirai – tokių tvirtų įrodymų nėra, kad galėtume teigti, kad, pavyzdžiui, geriant vaistus ir taikant psichoterapiją sekasi geriau, negu taikant tik vieną iš šitų. Tačiau dažnai mes pasiūlome bandyti kelias priemones, ypač jeigu žmogus dar nėra pasiryžęs, nėra tikras kas jam padės, kad būtų lengviau pasirinkti kaip pradėti gydymą. Pavyzdžiui, derinti vaistus ir psichologo konsultacijas, savitarpio pagalbą kartu su psichoterapeutu.
Daug kas, aišku, atsiremia į tai, kad vaistų pasirinkimas gali priklausyti nuo finansinių galimybių, nes jie nėra kompensuojami. Taip pat ir psichoterapija. Yra įrodyta, kad kognityvinė psichoterapija priklausomybės gydymui padeda efektyviausiai. Tačiau už šios terapijos specialisto paslaugas mokėti privačiai galėtų tikrai ne kiekvienas. Šiuo atveju rekomenduočiau mūsų Respublikinio priklausomybės ligų centro paslaugą – psichologo konsultacijas. Taip pat nemokamą psichologą galima gauti ir poliklinikose. Viskas priklauso nuo žmogaus individualių galimybių ir geografinės vietos, kokia pagalba ten egzistuoja. O priemones visada rekomenduojame derinti, kad žmogus suprastų, kas jam yra labiau priimtina.
– Kokį norėtumėte perduoti palinkėjimą ar paskatinimą nedrįstantiems kreiptis pagalbos ar norintiems pradėti sveikimo kelionę?
– Nebijoti kreiptis. Niekas nieko neriboja, gydytojas juk negali nei liepti kažko daryti, nei priversti – viskas yra žmogaus pasirinkimas. Mūsų gydymas yra pagrįstas paties žmogaus pasirinkimu, jeigu jis nori atsisakyti kažkokios medžiagos, jis tą pagalbą gaus. Dažniausiai vienam tiesiog yra labai sunku. Gal nėra neįmanoma, bet tikrai labai sudėtinga sveikti be pagalbos. Tai koks bebūtų žmogaus pasirinkimas, atvykti labai raginčiau. Tikrai žmones galiu paraginti surasti sau priimtiną būdą, bet, svarbiausia, nelikti vieniems. Pradėti galima kad ir nuo šios naujos knygos ar nieko neįpareigojančios pirmos konsultacijos su specialistu.
Kelios knygos „Priklausomybės kaukės“ citatos
Kaip atsiranda priklausomybė?
„Galiausiai, pasitenkinimo nebesukelia joks psichoaktyviosios medžiagos kiekis. Susidaro ydingas ratas – asmuo turi vartoti psichoaktyviąją medžiagą, kad jaustųsi pakenčiamai. Toliau vartojama ne siekiant malonumo, bet blogai savijautai palengvinti.“
Kodėl tampama priklausomu?
„Daugumai žmonių sunku suvokti, kodėl ir kaip asmenys tampa priklausomi. Neretai klaidingai manoma, kad priklausomi asmenys neturi valios, jiems trūksta moralinių vertybių ar jie tiesiog nenori nustoti vartoti. Dažniausi motyvai, kodėl asmenys pradeda vartoti narkotikus: malonumo siekis, noras jaustis gerai arba geriau (sergant psichiatrinėmis ligomis ar dėl susiklosčiusių aplinkybių, sukėlusių stresą ir nerimą), socialinis spaudimas, noras pritapti, smalsumas (ypač būdingas paaugliams).“
Nerijaus istorija
„Pirmą kartą alkoholio paragavau 12 metų. Kaip aš vadinu, įvyko didysis sprogimas. Aš buvau toks užguitas paauglys, mano vaikystėje buvo daug smurto. Kai buvau 12 metų, patėvis nusižudė, aš iš mamos pabėgau ir apsigyvenau pas močiutę.
Ir atsitiko taip, kad, kai su mama ir patėviu gyvenau, viskas buvo draudžiama, o čia staiga viskas pasidarė leidžiama. Tėvas medikas, kaip minėjau, to alkoholio buvo daug namuose. Ir paragavau aš to alkoholio, kaip dabar prisimenu, konjako su pienu, keista labai [juokiasi]. Ir įvyko tas, kad aš supratau, kad atradau tai, ko mano gyvenime trūko.
Tos žaliuzės atsidarė ir viskas pasidarė aišku. Manau, buvo polinkis į priklausomybę, nes pradėjau vartoti, reikia ar nereikia. Niekada nesupratau to, kaip kinuose rodo, – su taure vyno vaikšto visą vakarą ir neišgeria. Man visada reikėjo daug ir dar biškį. Kaip ir gerai jau, bet reikia dar biškį. Ir viskas – jau nebeatsimeni nieko.“
Priklausomybę lydinti stigma
„Stigma – tai specifinės žmonių grupės diskriminavimas. Priklausomų asmenų stigma siejama su nepagrįsta ar netinkama nuomone, kad tokie žmonės yra pavojingi, nepajėgūs gydytis ir patys kalti dėl savo ligos. Vartojimas gali būti ir nepagrįstai kriminalizuojamas – priklausomi asmenys dėl savo ligos yra baudžiami, o ne gydomi.“
