Guzelį apčiuopė visai netikėtai
Nemirai Sutkienei buvo 39-eri, kai praėjusių metų rugsėjį, visiškai atsitiktinai, prieš miegą rengdamasi naktinius, ji pajuto guzelį vienoje iš krūtų. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo jau pakankamai didelis – apie 1,9 cm skersmens.
Ji ne iš tų moterų, kurios nevaikšto pas gydytojus: darėsi ir mamogramą, ir pati krūtis apsičiupinėjanti. Kaip dabar pati sako, turbūt darė tai per retai.
„Kokia buvo reakcija, galima įsivaizduoti. Juk tokiais atvejais visada pirmiausiai pagalvoji apie blogiausia. Taigi iš pradžių buvo visko – ir panikos priepuolių, ir ašarų pakalnių.
Esu iš mažo miestelio, todėl nusprendžiau kreiptis į daugiau patirties turinčius medikus – nuvykau į Kauną, į privačią kliniką, kad viskas būtų padaryta greitai. Taip jau pasitaikė, turbūt dažnai taip ir yra, kad privačiose klinikose dirba tie patys gydytojai, kaip ir didžiosiose ligoninėse.
Iš pradžių buvo visko – ir panikos priepuolių, ir ašarų pakalnių.
Taigi patekau pas labai šaunią gydytoją, kuri po echoskopijos atvirai pasakė, ką įtaria, ir nusiuntė mane į Kauno klinikas pas krūtų chirurgą. Pastarajam užteko krūtis apčiupinėti, kad pasakytų tą patį. Nebuvo aiški tik vėžio stadija. Kad ji yra pirma, paaiškėjo tik po operacijos“, – pasakojo pasakojo.
Moteris iki šiol prisimena tą būseną, kai ašaros bėga, tau gydytojas kažką aiškina, bet tu jautiesi pasimetęs, nelabai ką supranti ir net nežinai iš to streso, ko paklausti. Todėl vėliau prieš kiekvieną vizitą pas gydytoją klausimus ji užsirašydavo iš anksto.
Pradėjo pati aiškintis, ar jai būtina chemoterapija
Artėjant operacijai, medikai echoskopijos medžiagoje pastebėjo, kad ir antroje krūtyje yra kažkoks darinukas. Biopsijos jau nebuvo kada daryti, kadangi buvo paskirta operacijos data, moteris tik buvo paprašyta pasirašyti sutikimą dėl abiejų krūtų operavimo.
„Labiausiai bijojau chemoterapijos, kadangi esu susidūrusi su žmonėmis, kurie ją patyrė, mačiau, kaip jie kankinosi, koks tas košmaras. Po operacijos gavau išrašą, kad medikai rekomenduoja daryti chemoterapiją, bet nėra 100 proc. tikri. Esą jei nebūčiau tokio jauno amžiaus, chemoterapijos kaip ir nereikėtų, tačiau jauname amžiuje vėžys dažnai būna piktybiškesnis. Pats gydytojas man pasakė: „Bijau ką sakyti, bet jei tai būčiau aš, nesutikčiau.“
Pats gydytojas man pasakė: „Bijau ką sakyti, bet jei tai būčiau aš, nesutikčiau.“
Esu jam dėkinga už šiuos žodžius, kadangi tuomet pradėjau ieškoti alternatyvų.
Prasidėjo mano paieškos po internetą, klausinėjau draugų. Taip atradau, kad Vokietijoje ir Olandijoje atliekamas tyrimas, kuris gali tiksliai parodyti, ar reikia chemoterapijos. Susikontaktavau su tomis klinikomis, gavau atsakymus, kad aš atitinku tyrimui būtinus kriterijus. Aišku, pirma tam reikėjo surinkti pinigų, kadangi vien tyrimo kaina – apie 2700 eurų“, – toliau dėstė Nemira.
Kol ji ieškojo, svarstė, svėrė finansines galimybes ir rinko pinigus, atėjo laikas chemoterapijai. Jai buvo skirtas standartinis šešių kursų gydymas. Prieš tai Klaipėdos ligoninėje ji buvo paprašiusi gydytojų konsiliumo, kad medikai dar kartą apsvarstytų chemoterapijos tikslingumą jai. Pastarieji, dar kartą išanalizavę pirminius tyrimus, visgi nusprendė, kad chemoterapijos reikia. Dėl spindulinės terapijos ji nesiginčijo – atliko ją.
Atvyko į chemoterapiją, bet jos atsisakė
„Atsimenu, atvažiavau sloguodama ir išsakiau gydytojai savo abejones. Papasakojau, kad užsienyje atradau tyrimą, kuris nustato ligos atsinaujinimo tikimybę. Gydytoja man ir sako: „Girdėjau, kad ir pas mus ligoninėje kažką panašaus pradėjo daryti.“ Bent jau tą dieną nusprendžiau chemijos atsisakyti. Gruodžio viduryje pavyko pasidaryti tyrimą Lietuvoje, o prieš Kalėdas gavau atsakymą. Tai buvo tikra kalėdinė dovana, nes rezultatas parodė, kad ligos atsinaujinimo tikimybė yra vos 5 proc., ir chemoterapijos man nereikia.
Kaip būčiau elgusis, jei būtų nepavykę pasidaryti tyrimo? Kai stovi tokioje gyvenimo kryžkelėje ir niekas tvirtai nepasako „taip“ arba „ne“, baisu nieko nedaryti. Žinia, ligos atsinaujinimas yra dar baisesnis, kai po organizmą pasklinda visos metastazės. O pagyventi dar norisi“, – atviravo Nemira.
Paklausta, ar nekirba abejonė dėl rezultato patikimumo, moteris patikino, kad tuo neabejoja, kadangi šis tyrimas pasaulyje nėra naujiena, ir ji labai daug skaitė apie jį.
Kardinaliai keičia mitybą
„Aišku, niekada nieko nebūna 100 proc., bet kažkuo tikėti reikia. Dabar geriu hormonų terapiją, kuri visada taikoma gydymo pabaigoje. Tiesiog man pavyko peršokti baisiausią gydymo etapą, nors jau buvau jam nusiteikusi, net plaukus trumpai nusikirpau.
Jaučiuosi labai gerai, bet rankų sudėjusi nesėdžiu. Radikaliai keičiu mitybą – atlikau išsamų kraujo tyrimą, kuris parodė, kad mano organizme yra labai didelis uždegimas; jeigu aš nieko nekeisiu, gyvensiu taip, kaip gyvenau iki šiol, vėžys šimtu procentų atsinaujins.
Stengiuosi išsilaisvinti nuo streso, nes visi puikiai žinome, kad būtent jis yra pagrindinis daugelio ligų sukėlėjas.
Dėl to stengiuosi atsisakyti cukraus, visų saldumynų, saldžių vaisių, pieno produktų, baltų miltų, ryžių, bulvių, kadangi šiuose produktuose daug krakmolo. Aišku, jei kažko labai užsimanau, suvalgau, nuo vieno karto nenumirsiu, bet iš tiesų stengiuosi galvoti, ką valgau“, – vardijo pašnekovė.
Privertė susimąstyti, kas gyvenime svarbiausia
Vėžio diagnozė supurto kiekvieną. Nemirą ji taip pat supurtė ir privertė permąstyti, kas gyvenime jai svarbiausia.
„Pradedi galvoti, kad turi tik vieną gyvenimą, taip pat tik vieną sveikatą ir vieną organizmą. Ir šiandien turi pradėti galvoti, kaip su juo elgiesi. Todėl keičiu požiūrį į gyvenimą, stengiuosi išsilaisvinti nuo streso, nes visi puikiai žinome, kad būtent jis yra pagrindinis daugelio ligų sukėlėjas. Blogiausia, kad paprastai stresą mums kelia visiškai nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių net nereikėtų jaudintis.
Vis dažniau susimąstyti, ko aš noriu. Pavyzdžiui, jeigu noriu pamiegoti, pagulėti arba knygą paskaityti, taip ir darau. Juk visų darbų gyvenime nenudirbsi, nepadarysi visko už kitus. Ir nereikia, nes niekas tavęs neprašo, pats sau užsikrauni pasaulio gelbėtojo naštą. Buvau tokia, bet dabar mokausi gyventi kitaip. Dabar suprantu, kad ir gyventi reikia mokėti, reikia išmokti džiaugtis gražiomis kiekvienos dienos akimirkomis“, – pasakojo moteris.
Kuo ypatingas tyrimas
Kaip paaiškino Klaipėdos universitetinės ligoninės Molekulinės diagnostikos skyriaus vedėja, gydytoja genetikė doc. dr. Jūratė Kasnauskienė, šis molekulinis žymenų tyrimas atliekamas krūties vėžiu sergančioms moterims, kurioms diagnozuota ankstyva ligos stadija, o pats navikas atitinka tam tikrus reikalavimus. Tyrimo, kurio metu tiriama 50 genų raiška, metu nustatomas ir balais įvertinamas naviko piktybiškumas.
„Tyrimo rezultatas reikalingas chemoterapeutams, kad jie priimtų sprendimą, ar ankstyvosiose ligos stadijose po operacijos moteriai reikia, greta spindulinės terapijos, dar ir chemoterapijos, kuri, žinia, yra pakankamai agresyvus gydymo būdas. Įvertinus naviko piktybiškumą galima nuspėti, kokia yra ligos atkryčio tikimybė, t. y. kokia tikimybė, kad per artimiausius dešimt metų liga gali atsinaujinti.
Jeigu rezultatas rodo, kad ligos atkryčio tikimybė yra maža, skirti chemoterapiją yra netikslinga. Taip pat gali būti ir priešingas variantas – jei naviko piktybiškumas didelis, net ir esant ankstyvai ligos stadijai būtina chemoterapija, negalima moters palikti be gydymo. Taigi šis tyrimas – kaip papildomas įrankis chemoterapeuto rankose“, – teigė pašnekovė.
Klaipėdos universitetinė ligoninė šiuo metu yra vienintelė, teikianti šią paslaugą. Užsakymai jai atkeliauja iš visos Lietuvos. Tiesa, jo paplitimą riboja moterų finansinės galimybės. Kadangi tyrimas nekompensuojamas, ne kiekviena moteris turi galimybę rasti jam apie porą tūkstančių eurų. Pasak Nemiros, jai tyrimas kainavo apie 3200 eurų.
„Užsienyje jis taikomas labai plačiai ir jau ne vienerius metus. Tai jau nėra mokslinių tyrimų objektas, o patvirtintas patikimas diagnostinis metodas. Užsienyje net nekvestionuojama jo būtinybė – jeigu nustatoma pirma arba antra krūties vėžio stadija, jis skiriamas, kad chemoterapeutas galėtų priimti teisingą sprendimą.
Tyrimas atliekamas iš navikinio audinio – iš operacinės arba biopsinės medžiagos, kuri mums atsiunčiama. Taigi viskas labai paprasta – net nereikia važiuoti pačiai moteriai“, – aiškino J.Kasnauskienė.
