Viskonsino valstijoje gyvenanti keturių vaikų mama Denise Folcik tikėjosi, kad išvyka į prekybos centrą su šešiolikmete dukra bus tiesiog gera proga artimiau pabendrauti. Tačiau vairuodama D.Folcik staiga neteko sąmonės. Kartu važiavusi dukra skubiai nugabeno mamą į greitosios pagalbos ligoninę ir po kelias valandas trukusių tyrimų D.Folcik galiausiai prisipažino, jog daugelį metų nuo visų slėpė serganti bulimija ir net kelis kartus per dieną vartojo laisvinamuosius vaistus žarnynui valyti. Denise tuo metu buvo 43-eji metai.
Tą patį vakarą paskambinusi universitete besimokanti vyresnė D.Folcik dukra privertė mamą pasižadėti niekada pačiai nebedaryti tokių organizmo valymo procedūrų.
„Nesinorėjo netesėti savo pažado. Nuo tada ir tapau anoreksike,“ – prisipažįsta D. Folcik.
Moteriai užpildžius diagnostikos klausimyną pastebėta, kad ji neatitinka kriterijų, leidžiančių diagnozuoti valgymo sutrikimus. Anoreksijai, bulimijai ir nekontroliuojamam persivalgymui priskiriami požymiai dažniausiai būdingi brendimo problemų kamuojamoms paauglėms. Tokia nuomonė nėra visiškai klaidinga: Nacionalinės valgymo sutrikimų asociacijos (NEDA) duomenimis, du trečdaliai į stacionarą patekusių ligonių būna jaunesni nei 30 metų amžiaus. Žmogaus brendimas yra laikomas pagrindiniu tokių sutrikimų rizikos faktoriumi.
D.Folcik atveju susiduriama su mažai aptariama problema – valgymo sutrikimai, pasireiškiantys vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonėms, ypač moterims. Leidinyje „International Journal of Eating Disorders“ rašoma, kad taip nutinka ne mažiau kaip 13 procentų vyresnių nei 50 metų amžiaus moterų. Kai kurios moterys trumpam pasveiksta, bet po kelerių metų sutrikimai ir vėl kartojasi. Daugelis jų pastebi, kad simptomai pirmą kartą apsireiškė ketvirtajame ar penktajame jų gyvenimo dešimtmetyje.
Tiek jaunesnes, tiek vidutinio amžiaus pacientes kamuojantys valgymo sutrikimai gali siaubingai sužaloti jų gyvenimą. Jie vis dar netinkamai aiškinami, per retai diagnozuojami, o gydymo būdai, paprastai skirti paaugliams, yra visiškai nepritaikyti vyresniesiems.
Per sena anoreksijai?
Garsi psichologė, knygos „Kovos su savo kūnu“ autorė Margo Maine visą savo karjerą valgymo sutrikimais sergančius paauglius gydė taikydama šeimos terapiją. Dar prieš daugelį metų ji yra pastebėjusi, kad dažnai ir jos pacientų tėvai, ypač mamos, laikydavosi radikaliausių dietų, griežtai bausdavo save: pernelyg intensyviai užsiiminėdamo sportu, piktnaudžiaudavo laisvinamaisiais vaistais.
M.Maine pasakoja, kad į ją kreipdavosi motinos, teigdamos, jog pamačiusios savo sveikstančius nuo valgymo sutrikimų vaikus, suprasdavo ir pačios turinčios panašių problemų. Dauguma moterų, kurias išklausė M.Maine, apie savo vargus ištisus metus niekam nepasakodavo. „Mane labiausiai sukrėtė suvokimas apie tas moteris nuolat kankinusią gėdą,“ – prisimena psichologė. Jos sau priekaištaudavo vargstančios dėl „paaugliams būdingo sutrikimo“. Psichologė pažymi, kad būtent dėl gėdos ir drovėjimosi daugelis vyresnio amžiaus ligonių nesikreipia pagalbos.
Apie valgymo sutrikimus tuomet menkai teišmaniau. Bulimija man skambėjo tarytum puiki dieta.
Sulaukus vyresnio amžiaus gali atsirasti įvairių priežasčių, provokuojančių valgymo sutrikimus: skyrybos, vieno iš tėvų mirtis, ištuštėję namai, pastebimai senstantis kūnas bei nuolatinis visuomenės spaudimas išlikti liekna ir jaunatviška.
D.Folcik, dabar jau 58-erių, teigia, kad valgymo sutrikimai jai prasidėjo pagimdžius ketvirtą vaiką, kai ją tiesiog apsėdo nenusakomas noras numesti svorį. Kai dietos nepadėjo, ji prisiminė, jog draugės seserį kamuoja bulimija. „Apie valgymo sutrikimus tuomet menkai teišmaniau. Bulimija man skambėjo tarytum puiki dieta,“ – dalijosi savo mintimis D.Folcik.
Tai, kas iš pradžių jai buvo svorio metimo priemonė, vėliau, pasipylus gyvenimo sunkumams, tapo patikimu ramsčiu. Tuo metu, kai bulimiją pakeitė anoreksija, ėmė byrėti jos santuoka, o ji labai nerimavo dėl galimų skyrybų pasekmių vaikams. „Laisvinamieji vaistai tapo problemų sprendimo būdu,“ - pastebi D.Folcik.
Elizabeth Audette išgyveno labai skausmingas skyrybas. Kai buvo 37-erių metų, jai pirmą kartą išsivystė tuo pat metu ir anoreksija, ir bulimija. E.Audette, sėkmingai dirbusi pradinės mokyklos direktore ir, anot jos pačios, buvusi perfekcioniste, manė, kad iširusi santuoka – tai didžiausia jos gyvenimo nesėkmė. Kaip atsvaros tokiai nesėkmei ji griebėsi maisto ribojimo ir laisvinamųjų preparatų.
Valgymo sutrikimus paaštrino tas pats perfekcionizmas, kuris buvo jos karjeros varomoji jėga. Septynerius metus ji griežtai ribojo maistą, be to, vartodama laisvinamuosius vaistus iš organizmo pašalindavo visa tai, ką būdavo suvalgiusi, o kad galėtų suplanuoti valgymą išvykų metu, ji nuolat galvodavo apie tai, ką valgys. Savo įpročius ji itin kruopščiai slėpė nuo šeimos ir draugų. „Man atrodė būtina save kontroliuoti – jaustis nepriklausoma moterimi, išlikti sveika ir geros formos. Man reikėjo visa tai įvaldyti,“ – prisimena E.Audette.
Sutrikusi hormonų pusiausvyra
Gali būti, kad tai, jog E.Audette ir D.Folcik liepto galą priėjo būdamos panašaus amžiaus (maždaug 40-45 metų), yra visai ne atsitiktinumas. Šiuo laikotarpiu moters organizme vyksta dideli hormonų pokyčiai, kurie gali turėti įtakos ir valgymo sutrikimų atsiradimui. Tai įrodo ir naujausių tyrimų rezultatai.
Aplinkiniai dažnai giria valgymo sutrikimų turinčių asmenų valgymo įpročius ir jų formą bei apimtis, todėl jiems būna sunku rimtai susirūpinti dėl savo valgymo sutrikimų.
Moterų valgymo sutrikimai dažniausiai pasitaiko paauglystėje. Laikotarpiu nuo 25-erių iki 34-erių metų sumažėja, o nuo 45-erių iki 54-erių metų pasireiškia iš naujo. Pikas sutampa su lytine branda ir perimenopauze. Manoma, kad didžiuliai estrogenų svyravimai perimenopauzės metu ir yra viena iš pagrindinių valgymo sutrikimo priežasčių – taip teigia Šiaurės Karolinos universiteto psichologė Jessica Baker: „Į sutrikimus linkusios moterys gali būti jautresnės hormonų svyravimams.“
Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad valgymo sutrikimų priežastys gali būti ir genetinės. Nepriklausomai nuo to, ar tokius sutrikimus sukelia hormonų veikla, genetinės priežastys ar psichologinės problemos, visuomenėje, kurioje itin vertinamas lieknumas, daugelis vyresnio amžiaus žmonių pastebi, kad į jų valgymo sutrikimus žiūrima pro pirštus ar netgi jiems pritariama. Būtent todėl jie bijo priaugti svorio, kuris gana dažnai atsiranda senstant. „Aplinkiniai dažnai giria valgymo sutrikimų turinčių asmenų valgymo įpročius ir jų formą bei apimtis, todėl jiems būna sunku rimtai susirūpinti dėl savo valgymo sutrikimų,“ – teigia to paties Šiaurės Karolinos Universiteto psichologė Stephanie Zerwas ir priduria: „Genetinių tyrimų išvadomis būtų galima mediciniškai pagrįsti valgymo sutrikimus. Viliuosi, kad einant tokiu keliu atsiras daugiau gydymo būdų.“
Vis dėlto šiuo metu dar retai atliekama mokslinių valgymo sutrikimų tyrimų, ypač vyresnio amžiaus žmonių. Mokslininkams sunku gauti finansavimą, nors tarp visų psichikos ligų mirtingumas dėl valgymo sutrikimų yra didžiausias. 2015 m. JAV valstybinės pagalbos dydis siekė vos 73 centus vienam sergančiam asmeniui. Atliekant tyrimus paprastai pasirenkami jaunesni tyrimo objektai, dažniausiai moterys. Taigi nieko nuostabaus, kad žinių apie valgymo sutrikimus vidutiniame amžiuje arba apie tai, kaip šie sutrikimai paveikia vyrus, yra labai nedaug.
Gydymas orientuojamas į paauglius
Valgymo sutrikimų diagnozavimo kriterijai tradiciškai būdavo pagrįsti paciento kūno masės indeksu (KMI). Tačiau M.Maine įrodinėja, kad šie rodikliai neturi jokio mokslinio pagrindo, todėl remiantis vien tik KMI daugeliui valgymo sutrikimai nėra diagnozuojami. Sendami žmonės priauga svorio, tačiau pagal KMI neperžengia sveiko svorio ribų. Daugelyje specialistams skirtų mokymų pagrindinis dėmesys tenka tik paaugliams.
Stinga ir lengvai prieinamo gydymo. „Daug žmonių neturi galimybės kreiptis į valgymo sutrikimų gydymo specialistus,“ – teigia J.Baker. Ir apskritai gydymo programose stengiamasi įtikti jaunesniems pacientams. „Grupinės terapijos seanse nebuvo nė vieno asmens, kuris būtų mano amžiaus,“ – prisimena E.Audette. „Nei aš, nei tie kiti grupės nariai negalėjome artimai bendrauti tarpusavyje. Užsiėmimų nemečiau vien todėl, kad prie grupės vėliau prisijungė dar viena pagyvenusi moteris.“
D.Folcik patirtis irgi panaši: „Atėjau į grupę tam, kad dirbčiau pagal programą, tačiau daugelis jaunų merginų buvo net nepasirengusios gydytis,“ – teigia D.Folcik. – „Nuolat vyliausi, kad grupėje atsiras ir mano amžiaus moteris, kuri mane suprastų.“
Gydant jaunesnio amžiaus pacientus paprastai laikomasi principo „iš viršaus į apačią“ – priskiriamas atsakingas specialistas. M.Maine manymu, vyresnio amžiaus pacientams daugiau naudos duotų ne toks tiesmukas paciento ir gydytojo bendradarbiavimas renkantis gydymo prioritetus. Vertėtų sudaryti lankstų gydymo grafiką, leidžiantį prisitaikyti prie darbo ir pareigų šeimoje. Gydant reikėtų labiau atsižvelgti į su amžiumi susijusias problemas: „Žmogaus kūnas natūraliai keičiasi, jis savaime priauga svorio, o medžiagų apykaita lėtėja. Reikia, kad pacientai tuos procesus suprastų, o ne klaidingai juos priskirtų susirgimo simptomams.“
Įveikti atotrūkį
Vidutinio amžiaus pacientams labiau gali padėti toks gydymas, kai dėmesys atkreipiamas ne tik į kūno išvaizdą ir sutrikusį valgymą, bet ir į senėjimą, sielvartą ar netektį. Nors gydantis būta ir pakilimų, ir nuosmukių, D.Folcik geru žodžiu mini terapeutę, su kuria kalbėjosi jau išvykusi iš jai gyvybę išgelbėjusios greitosios pagalbos ligoninės. „Ji man pasakė: jei tu nepasikeisi – numirsi. Ji dar pasiteiravo manęs, kaip aš manau, kada mano vaikams būtų blogiau: ar tuo atveju, jei išsiskirsiu su vyru, ar tuo atveju, jei numirsiu,“ – prisimena D.Folcik. Toks tiesmukas klausimas suveikė kaip pavojaus signalas. „Būtent tada ir buvo tas momentas, kai supratau: aš turiu rimtai gydytis.“
Pastaruoju metu kai kurie valgymo sutrikimų tyrimai jau įtraukia ir vyresnius žmones, tad ima ryškėti šiokia tokia pažanga. Panašu, kad naudojant genetinius duomenis, sutrikimai bus mažiau stigmatizuojami ir kad bus taikomas labiau individualizuotas gydymas. Jau imamos taikyti ir įvairesnės gydymo rūšys. Vašingtono universiteto medicinos mokyklos psichologės Ellen Fitzsimmons-Crafty manymu, per įprastus asmens sveikatos patikrinimus atliekama greitoji patikra, ar asmuo neturi valgymo sutrikimų, galėtų apsaugoti vyresnio amžiaus žmones nuo nepastebėtų sutrikimų.
Pacientai atkreipia dėmesį į tai, kad žūtbūt reikia diegti geresnį supratimą apie ligos pradžią vidutiniame amžiuje ir apie tuos žingsnius, kuriuos būtina žengti tam, kad pasveikus liga nebegrįžtų. Juk vis dar nėra aiškaus valgymo sutrikimų apibrėžimo.
„Dabar aš jau valgau. Tačiau vis dar tarsi iš šalies ataidi perspėjimas: būk atsargi,“ – sako D.Folcik.
Straipsnio vertimu pasirūpino mūsų partneriai – vertimų biuras „Vertimo namai“.
