2021 m. Lietuvoje 8 proc. šalies gyventojų (221 tūkst.) turėjo negalią, didžioji jų dalis buvo darbingo amžiaus (147 tūkst.), tik trečdalis dirbo. Šių metų pradžioje, Užimtumo tarnybos duomenimis, registruota 13,5 tūkst. bedarbių su negalia.
Apie tai, kokios yra žmonių, turinčių negalią, nedarbo priežastys Lietuvoje ir kokie pokyčiai laukia, kad negalią turintys asmenys lengviau galėtų dirbti atviroje darbo rinkoje, plačiau pasakoja Dirbančių neįgaliųjų asociacijos vadovė Simona Kunigonytė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vedėja Kristina Maksvytienė.
– Kokiame sektoriuje šiuo metu dirba daugiausia žmonių su negalia?
S.Kunigonytė: Žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuoti darbai yra tarp populiariausių. Iš viso tokius darbus dirba kas penktas darbuotojas su negalia. Tai atskleidžia išsilavinimo ir švietimo sistemos neadaptyvumą, negebėjimą įtraukti žmones su negalia iki tol, kol žmogus įsilieja į darbo rinką.
Atskiruose specialistų su aukštuoju išsilavinimu profesijų pogrupiuose nėra priskaičiuojama daug dirbančių žmonių su negalia. Bendras jų skaičius yra per 17 tūkst., t.y. beveik kas trečias iš negalią turinčių darbuotojų. Tai patvirtina ir Užimtumo tarnybos stebimą tendenciją, kad darbo rinkoje greičiau įsitvirtina, įveikia pokyčius aukštesnį išsilavinimą turintys specialistai. Vadovaujamose pozicijose dirba apie 4 tūkst. negalią turinčių asmenų.
Žmones su negalia praėjusiais metais dažniausiai įdarbino administracinę ir aptarnavimo veiklą, apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, švietimo veiklą vykdančios įmonės ar įstaigos. Pastebima, kad darbdaviai priima žmones su negalia į valymo paslaugų bendroves, pardavimų, konsultacijų telefonu ir kitas įmones, kur nereikia aukštos kvalifikacijos. Tačiau nemažai žmonių su negalia įsidarbina juvelyrikos, IT ir apskaitos srityse. Taip pat judėjimo negalią turintieji dirba darbus, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžiui, informacijos teikimas skambučių centruose ar prekyba telefonu.
Pavyzdys, į kurį galėtume lygiuotis – Estija, kurioje 2016 m. pradėjus vykdyti darbingumo lygio nustatymo reformą, dirbančių asmenų su negalia dalis per trejus metus padidėjo 9 proc. punktais iki 40 proc. (2018 m.), – K.Maksvytienė
– Kaip mūsų šalis atrodo Europos Sąjungos kontekste, kodėl, palyginti su kitomis šalimis, taip išsiskiriame?
S.Kunigonytė: Palyginti su Europos ekspertų negalios klausimais akademinio tinklo (ANED) 2018 metų pabaigoje paskelbtais duomenimis, didžiausias sunkų neįgalumą turinčių asmenų užimtumas, palyginti su bendra 20–64 metų amžiaus grupe, fiksuotas Prancūzijoje ir Švedijoje – atitinkamai 43,4 proc. ir 42,3 proc. Situacija nebloga ir kaimyninėje Latvijoje (26,4 proc.) bei Estijoje (38,8 proc.).
Europos Komisija (EK) šalims kasmet teikia raportą, kuriame pristatoma kiekvienos šalies analizė ir rekomendacijos. Pastaruosius metus sulaukiame panašių rekomendacijų ir įžvalgų – turime didelių socialinės nelygybės problemų. Taip yra todėl, kad negalią turintys žmonės nedirba, o jei ir dirba – dažniausiai mažiau apmokamus darbus.
Negalią turintiems asmenims pandemijos sukelta krizė yra kur kas didesnis psichologinis iššūkis nei likusiai visuomenės daliai. Nerimą kelia ne tik pavojus sveikatai, bet ir rizika prarasti darbo vietą, kurios netekęs dažnas žmogus su negalia atsiduria ties skurdo riba ir patenka į dar didesnę socialinę atskirtį.
Dažniausiai įdarbinami lengvą negalią turintys žmonės, kurie gali lengviau įsilieti į kolektyvą, dirbti panašiu krūviu, kaip ir negalios neturintieji. Vis dar tenka susidurti su darbdavių požiūriu, kad žmogus su negalia turėtų prilygti jos neturinčiam, neretai tikima įvairiais mitais apie žmones su negalia ir jiems keliami nepagrįsti lūkesčiai.
K.Maksvytienė: Europos šalyse veikia skirtingos negalios nustatymo sistemos. Vienose labiau remiamasi medicininiu pagrindu, kitose – atsižvelgiama ir į socialinius kriterijus ir pan. Dėl to statistikos palyginimas tarp šalių nėra labai tikslus.
Pavyzdys, į kurį galėtume lygiuotis – Estija, kurioje 2016 m. pradėjus vykdyti darbingumo lygio nustatymo reformą, dirbančių asmenų su negalia dalis per trejus metus padidėjo 9 proc. punktais iki 40 proc. (2018 m.).
– Kodėl vis mažiau asmenų su negalia dirba socialinėse įmonėse ir vis mieliau renkasi atvirą darbo rinką?
K.Maksvytienė: Šiuo metu veikia 105 socialinės įmonės, kuriose dirba per 4,5 tūkst. negalią turinčių žmonių. Jie sudaro apie 10 proc. visų dirbančių žmonių su negalia. Visiems svarbu jaustis lygiaverčiams, todėl atvira darbo rinka dažnu atveju negalią turinčiam asmeniui yra labiau priimtinas pasirinkimas.
Socialinių įmonių skaičiaus mažėjimas nulemtas dar 2019 m. suformuotais pasiūlymais, kurie buvo priimti, ir 2020 m. sausio bei liepos mėn. įsigaliojusiais Socialinių įmonių įstatymo pakeitimais. Juose buvo iškelti papildomi reikalavimai ir apribojimai socialinėms įmonėms. Per 2020-uosius ir 2021-uosius jų skaičius mažėjo nuo 173 iki 105 (šiuo metu). Didžioji jų dalis statuso atsisakė pačios.
Labai gaila, kad atliekant Socialinių įmonių įstatymo pakeitimus nebuvo pagalvota apie tai, kad didelė dalis asmenų su negalia neteks darbo, nes pereiti į atvirą darbo rinką sąlygos nebuvo sudarytos.
Socialinės įmonės per 2021 m. atleido virš 1,7 tūkst. žmonių su negalia, iš jų apie 57 proc. kreipėsi į Užimtumo tarnybą. Po atleidimo vėl pradėjo dirbti apie 690 žmonių (49 proc. iš tų, kurie registravosi Užimtumo tarnyboje ir 28 proc. – kurie nesikreipė į tarnybą).
– Kokius prioritetus ir lūkesčius darbovietei pabrėžia patys negalią turintys asmenys? Ką jie vertina kaip paskatą dirbti?
S.Kunigonytė: Dažnai negalią turintis darbuotojas, kuris turi pakankamai motyvacijos dirbti ar susirasti darbą, išrankus nebūna. Žinome ne vieną atvejį, kai net iki galo nepritaikyta darbo aplinka netapo kliūtimi sėkmingai įsidarbinti. Absoliuti dauguma (72 proc.) pritaria teiginiui, kad žmonėms su negalia rasti darbą labai sunku, ir 75 proc. pritaria, kad trūksta pagalbos ieškant darbo.
Žvelgdami į įmones, kuriose dirba negalią turinčių darbuotojų, matome, kad sėkmingi pavyzdžiai įkvepia, o žengtas pirmasis žingsnis sėkmingo įdarbinimo link – nors ir būna sunkus, bet dažniausiai sėkmingas, kolektyvas, darbdavys įpranta ir supranta, kad negalią turintis žmogus taip pat gali, o kartais net labiau nei sveikas, negalios neturintis darbuotojas nori dirbti.
Tik 1 iš 4 didžiausių Lietuvos įmonių planuotų per artimiausius metus įdarbinti žmogų su negalia. 22 proc. įmonių artimiausiu metu apskritai neplanuoja įdarbinti žmonių su negalia.
Tačiau taip pat norime pabrėžti, kad įsidarbinimo ir negalią turinčių žmonių įsiliejimo į darbo rinką srityje nepaprastai svarbi yra valstybės pagalba. Tačiau net ir šiandien susiduriame su tokiais darbdaviais, kurie pirmą kartą išgirsta, kad įdarbinant žmogų su negalia darbdavys gali gauti subsidiją jo darbo vietai steigti ar pritaikyti.
K.Maksvytienė: Norime priminti, kad darbdaviui atsirinkus kandidatą su negalia, galima pasinaudoti subsidijomis jo darbo užmokesčiui. Subsidijos darbo užmokesčiui dydis negali viršyti 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio, 2022 metais tai sudaro 1095 eurus. Darbdavys taip pat gali gauti subsidiją darbo vietos steigimui ar pritaikymui – vienai darbo vietai steigti gali būti skirta iki 31,03 minimaliosios mėnesinės algos dydžių suma (22 652 eurų).
– Kaip manote, kokių didžiausių iššūkių pastaruoju metu kildavo dėl darbdavių (stereotipai, nežinojimas apie subsidijas ir pan.)?
K.Maksvytienė: Reikšmės turi tiek stereotipai, tiek nepakankama informacijos apie paramą įdarbinant žmones su negalia sklaida. Darbdaviai dažnai nuogąstauja, kad bus sunku užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, o negalią turinčio darbuotojo darbas nebus našus.
S.Kunigonytė: Iš verslo atstovų apklausų pastebime tendencijas, kad mūsų šalyje vis dar yra labai daug nežinojimo, o iš to nežinojimo kyla dar daugiau problemų.
Tik 1 iš 4 didžiausių Lietuvos įmonių planuotų per artimiausius metus įdarbinti žmogų su negalia. 22 proc. įmonių artimiausiu metu apskritai neplanuoja įdarbinti žmonių su negalia.
Nors nemažai įmonių atstovų teigia, kad yra atviri žmonėms su negalia, tačiau paklausti apie konkrečias įdarbinimo galimybes pusė jų apsiriboja atsakymu „nežinau“ ar „neturiu galimybių“.
– Kokias pozityvias užsienio šalių patirtis žmonių su negalia integracijos į darbo rinką klausimais žinote? Galbūt netrukus paseksime jų pavyzdžiu?
S.Kunigonytė: Užsienio ekspertų atliktuose tyrimuose kaip viena iš svarbiausių komponenčių, sprendžiant asmenų su negalia socialinės integracijos problemas, išskiriama paslaugų integracija ir bendradarbiavimas tarp skirtingų įstaigų (valstybinių, savivaldybių, nevyriausybinių) bei darbdavių.
Štai, pavyzdžiui, Estija turi Nedarbo draudimo fondą (EUIF), kartu su savivaldybės socialiniais darbuotojais atrenka specialiųjų poreikių turinčius asmenis, įvertina sunkumus, su kuriais tie asmenys susiduria ieškodami darbo, planuoja paslaugas ir veiklą, reikalingą tiems asmenims, siekiant įveikti sunkumus, sudaro bendradarbiavimo sutartis, apibrėžiančias, kaip tos paslaugos turi būti teikiamos.
K.Maksvytienė: Užsienio šalių praktika, kurią planuojame išbandyti, yra susijusi su darbo funkcijų pritaikymu pagal konkretaus darbuotojo, turinčio negalią, gebėjimus. Vadinamosios „Job carving/job design“ priemonės, kurios paremtos individualizuotu požiūriu. Darbdaviui būtų teikiama metodinė ir konsultacinė pagalba pritaikant darbo vietas asmenims su sunkia ar vidutine negalia, pertvarkant ir priskiriant darbo vietoje atliekamas funkcijas pagal negalią turinčio asmens gebėjimus.
Planuojama sustiprinti jau dirbančių žmonių padėtį – skirti lėšų jų darbo vietų ir darbo aplinkos pritaikymui, gerinimui. Didelis dėmesys bus skiriamas žmonėms, kuriems pirmą kartą nustatoma negalia jiems esant darbingo amžiaus ir dirbant.
– Kokie pokyčiai dėl žmonių su negalia darbo rinkoje numatomi ateityje?
K.Maksvytienė: Ministerija užsibrėžusi, kad 2025 m. dirbtų 39 proc., o 2030 m. – 47 proc. žmonių su negalia. Naujas žmonių su negalia užimtumo modelis padės neįgaliesiems lengviau ir greičiau įsidarbinti atviroje darbo rinkoje.
Planuojama sustiprinti jau dirbančių žmonių padėtį – skirti lėšų jų darbo vietų ir darbo aplinkos pritaikymui, gerinimui. Didelis dėmesys bus skiriamas žmonėms, kuriems pirmą kartą nustatoma negalia jiems esant darbingo amžiaus ir dirbant. Svarbu, kad įgyta negalia netaptų priežastimi iškristi iš darbo rinkos. Tikimasi, kad to pasiekti padės prevencinės priemonės, pavyzdžiui, lydimoji pagalba įsidarbinus.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės ir subsidijos bus prieinamos visiems atviroje rinkoje veikiantiems darbdaviams, kurie įdarbina negalią turinčius žmones. Užimtumo įstatyme numatomos tokios priemonės kaip darbo aplinkos pritaikymas, darbo asistento paslauga. Bus vykdomas bandomasis projektas – darbo funkcijų pritaikymas („Job carving“). Be to, tobulės jau veikiančios priemonės: įdarbinimas subsidijuojant, darbo vietos pritaikymas, savarankiško užimtumo rėmimas, parama judumui, įdarbinimo su pagalba paslauga.
Vienas iš prioritetų – stiprinti individualią veiklą. Užimtumo įstatyme nustatyta, kad negalią turinčiam bedarbiui, pirmą kartą steigiančiam sau darbo vietą labai mažose įmonėse, gali būti kompensuojama iki 31,03 minimaliosios mėnesinės algos dydžių suma jo darbo vietos steigimo išlaidų. Valstybės paramos lėšos gali būti skirtos: įsigyti, montuoti ir pritaikyti darbo priemones; remontuoti arba pritaikyti patalpas, reikalingas darbo vietai įrengti (iki 50 proc. subsidijos sumos; patalpos turi būti nuosavos). Anksčiau šia priemone galėjo pasinaudoti darbingo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas ne didesnis kaip 40 proc. darbingumo lygis, nuo 2020 m. birželio 1 d. praplėstas neįgaliųjų, galinčių gauti paramą, ratas – ją gali gauti ir 45–55 proc. darbingumą turintys žmones su negalia.
Be šių priemonių, taip pat planuojame didinti ir nevyriausybinių organizacijų potencialo panaudojimą, stiprinti įvairių socialinių partnerių bendradarbiavimą, savivaldos įtraukimą.
– Į ką galima kreiptis asmeniui su negalia, kuris į darbą grįžta po pertraukos ir neturi su kuo pasikonsultuoti?
S.Kunigonytė: Dirbančių neįgaliųjų asociacija visuomet pasiruošusi padėti, nukreipti, pakonsultuoti. Tai yra mūsų darbas ir pomėgis. Džiaugiamės kiekviena sėkminga istorija.
K.Maksvytienė: Žmonėms su negalia, norintiems susirasti darbą, rekomenduojama kreiptis ir į Užimtumo tarnybą, kurioje dirbantys atvejo vadybininkas padės rasti tinkamiausius sprendimus.
