Kaip pasakojo gimdyvės vyras, šeima šiuos gimdymo namus pasirinko dėl to, kad, atvykus konsultacijai dėl gimdymo, čia buvo atlikti visi reikalingi tyrimai ir atsakyta į nerimą keliančius klausimus.
Toliau pateikiame paties vyro 15min portalui papasakotą istoriją.
Medikai apramino – problemų nebus
Kadangi žmona turėjo gestacinį diabetą, koreguojamą mityba, prižiūrėję medikai sakė, kad vaikelio pernešioti negalima. Jo gimimo data buvo numatyta liepos 21 d., tačiau į šį pasaulį jis neskubėjo. Mus priėmusi gydytoja nuramino: kadangi mamos ir vaikelio duomenys labai geri, nėra reikalo skubėti. Jei natūraliai gimdymas neprasidės iki liepos 29 d., žmona bus paguldyta gimdymo skatinimui.
Apžiūrėjusi ultragarsu, gydytoja patvirtino, kad vaiko virkštelė apsivyniojusi kakliuką, tačiau tuoj pat nuramino, kad dabar tai dažnas reiškinys ir kad kas trečia moteris gimdo su apsivyniojusia kūdikį virkštele.
Gydytoja pasijuokė iš prieš tai apžiūrėjusių specialistų komentaro, kad kreivas gimdos kaklelis. Mat tokio išsireiškimo medicinoje nėra, mano žmonos gimdos kaklelis, pasak gydytojos, buvo tiesiog sudėtingas. Buvome patenkinti ir dėkingi už apžiūrą, per visus 9 mėnesius pirmą kartą galėjau būti šalia žmonos ir matyti per echoskopą besisukiojantį sūnelį, girdėti jo stiprios širdelės plakimą. Vos galėjau sulaikyti džiaugsmo ašaras.
Liepos 29 d. mudu kartu atvykome į Krikščioniškuosius gimdymo namus. Registratūroje moterys piktinosi, kad gimdyvių per daug ir niekas nieko nespėja. Kadangi žmonos gimdos kaklelis nebuvo pasiruošęs gimdymui, mano žmona gavo tabletę, kuri turėjo sužadinti sąrėmius.
Deja, nei po pirmos, nei po antros tabletės sąrėmiai neprasidėjo. Po trečiosios tabletės žmona pajuto pirmuosius sąrėmius. Nuo pat pradžių žmonai nebuvo galima valgyti. Tačiau džiaugėmės, kad pirmosios dienos pavakare gimdos kaklelis pradėjo vertis ir netrukus dirbtinai buvo nuleisti vandenys. Nekantravome susipažinti su mūsų sūneliu.
Medikai atsisakė daryti cezario pjūvį
Liepos 30 d. dėl itin lėto kaklelio vėrimosi į veną buvo pradėti leisti sąrėmius skatinantys vaistai. Prasidėjo dideli skausmai, matėsi, kaip jėgos apleidžia mano žmoną. Buvo atlikta pirmoji epidūrinė nejautra. Ilgai šis nuskausminimas neveikė, tad skausmai grįžo dar stipresni. Antro epidūro metu anesteziologė nusistebėjo: esą kodėl gydytoja mus apgavo, epidūras negalėjo būti daromas taip anksti. Tačiau į tai mes nelabai reagavome, juk gydytojai žino geriau. Tolesnis nuskausminimas nebebuvo toks veiksmingas.
Netrukus žmonos kūnas pradėjo drebėti, primindamas traukulius, purtėsi visa lova. Išsigandęs pakviečiau į palatą personalą. Netrukus palatoje atsirado ne tik gydytoja, akušerė, tačiau ir 2 anesteziologės. Jos klausė mano žmonos, kas jai darosi, kodėl ji dreba. Ir patarė šį laiką išnaudoti poilsiui. Mano žmonos liežuvis vos vertėsi, nuo kratymosi ji mikčiodama atsakė, kad nežino, kas jai yra, ir kad kūnas jos neklauso.
Dabar man gaila, kad tuo metu, matydamas tokią žmonos būklę, pasiklioviau medikų sprendimais.
Žmona prašė cezario pjūvio, nes jautė, kad kūnas silpsta, tačiau medikų personalas pasakė, kad ji sveika moteris su gerais techniniais rodikliais: išpjauti visada spėsim. Esą cezario pjūvis yra sudėtinga operacija ir geriau gimdyti natūraliai, ypač kai duomenys tokie geri. Dabar man gaila, kad tuo metu, matydamas tokią žmonos būklę, pasiklioviau medikų sprendimais.
Šis drebulys išliko iki pat gimdymo. Vaikas ropštėsi aukštyn, nors per visas besilaukiančių porų paskaitas sakė, kad vaikelis turėtų leistis žemyn. Apie tai iškart pasakėme medikams. Gavome atsakymą, kad reikia keltis iš gulimos pozicijos, jog vaikelis pradėtų leistis žemyn.
Mano žmona vos stovėjo ant kojų, tik atsistojusi pradėjo vemti, traukuliai tapo dar stipresni. Aš ją visą laiką laikiau, nes pati ji sunkiai išstovėjo. Galiausiai gavome signalą eiti į gimdyklą. Buvo kelios minutės po vidurnakčio, liepos 31-oji.
„Mano žmona visa degė“
Mano žmona pati nepaėjo, buvo visiškai išsekusi, tad ją vedžiau kartu su akušere. Gimdykloje paguldėme ją ant gimdymo gulto, akušerė su gydytoja paaiškino kaip reikia stumti atėjus sąrėmiui, tačiau vaikas vis dar buvo pakilęs aukštai, tad medikai vėl liepė stotis. Atsistojus žmona vos atlaikė du sąrėmius ir pradėjo glebti. Ją pasodino ant gimdymo kėdės, tačiau ji taip pat neišsėdėjo, sviro į priekį, aš jos nenulaikiau, tad vėl paguldėme ant gulto.
Žmona medikams sakė, kad per bendrą skausmą nejaučia sąrėmių, skausmas atrodo vientisas. Daktarai liepė įsiklausyti į savo organizmą. Praėjus kiek laiko, ji pradėjo jausti sąrėmius. Sąrėmių metu gulto kojos atramos nuslysdavo, nes jis buvo arba techniškai netvarkingas, arba nesureguliuotas, žmona rėkdavo iš papildomai sukelto skausmo. Taip kartojosi bent 3–4 kartus.
Gydytoja pakvietė valytoją, kad laikytų jos vieną koją, aš laikiau antrąją. Akušerės tuo metu nebuvo, nes ji išėjo padėti kitai gimdyvei. Netrukus dingo ir gydytoja.
Gimdykloje likome trise: mano žmona, aš ir valytoja. Nenuleidau nuo žmonos akių, mačiau, kaip žmona sukaupia paskutines jėgas, kaip ant jos veido ir kūno trūkinėja kapiliarai, jos veidą ištisai šlapinau vandeniu, nes ji visa degė.
Grįžusi gydytoja pradėjo šauktis akušerės pagalbos, nes vaikelis buvo netrukus užgimsiantis. Vaiko širdies ritmą ir sąrėmių dažnį matuojantis aparatas nukrito, tačiau niekas nesiteikė jo pakelti. Aš pats prispaudžiau jį prie žmonos pilvo. Paskutiniai sąrėmiai buvo stiprūs, todėl, laikydamas jos koją, nebegalėjau laikyti ir aparato.
Mano žmona maldavo medikų pagalbos, nes jautė, kad sąrėmio metu stūmimas nebuvo efektyvus, trūko jėgų, tačiau personalas nesiėmė jokių veiksmų, tik kartojo, kad ji turi susikaupti ir stumti.
Kai žemė ėmė slysti iš po kojų
Pagaliau mano žmona išstūmė vaikelį, bet jo verksmo nesigirdėjo. Netrukus gydytojos akyse pasirodė panika, ji sustingo. Ačiū Dievui, akušerė griebė vaikelį ir pradėjo jį gaivinti. Atsigavusi gydytoja pakvietė gaivinimo komandą.
Netrukus gimdykla prisipildė žmonių, dalis tiesiog spoksojo, kol gaivinimo komanda, atiduodama paskutines jėgas, dirbo… Visą tą laiką, kol gaivino mūsų sūnelį, apie 20–30 minučių, žmona gulėjo prakirpta ir stipriai kraujavo. Mes abu meldėmės, kad sūnus pradėtų kvėpuoti, tačiau dabar dėkoju Dievui, kad mano žmona liko gyva.
Pagaliau mano žmona išstūmė vaikelį, bet jo verksmo nesigirdėjo. Netrukus gydytojos akyse pasirodė panika, ji sustingo.
Gaivinimo komandos gydytojas klausė, kada gimė vaikas, tačiau tik iš 4 karto užrikus kažkas iš minios atsakė –1 val. 24min. Tas atsakymas buvo tarsi iš niekur, nes iš tarpusavio šnibžėjimosi buvo aišku, kad gimusio vaiko laiko niekas net neužfiksavo.
Deja, mūsų sūnus, nebeatmerkė akių, nebeįkvėpė oro. Jis užduso gimdamas ir niekas jam nepadėjo.
Negaliu apsakyti to skausmo, to jausmo, kai šiuos žodžius pasakė priėjęs gaivinimo komandos vadas. Paklausus sūnelio mirties priežasties, mums buvo pasakyta, kad plačiau apie tai turėtų paaiškinti gydytoja, kuri nepratarė nė žodžio…
Dar viena šokas
Atrodė, žemė maišosi su dangumi, sunku buvo suvokti, kas įvyko, atrodė, tarsi tai būtų netikra.
Mano žmoną susiuvo. Po kiek laiko bandė kelti į ratukus išvežti į palatą, tačiau ji apalpo. Išsigandau, kad neteksiu ir jos. Netrukus sušokę medikai ją atgaivino, bet pabudo ne mano žmona… Ji žiūrėjo į mane tokiomis tuščiomis akimis, prašė atnešti mūsų vaikelį, sakė, kad jai būtina jį pamaitinti.
Gretimoje gimdykloje pradėjo verkti kūdikis, ji klausė, kodėl nuo jos slepia sūnelį. Tai buvo sunkiausios minutės mano gyvenime. Nuo nualpimo iki kito ryto mano žmona neatsimena nieko, o man tas laikas buvo vos pakeliamas, nes turėjau vaidinti, kad nieko nenutiko, ir sakyti, kad viskas gerai, nes bijojau, kad žmona neatlaikys.
Kitą rytą ji pabudo sąmoninga. Net nereikia sakyti, kiek skausmo mumyse buvo. Pas mus su užuojauta atėjo mus priėmusi ir konsultavusi gydytoja. Paklausus mūsų sūnelio mirties priežasties, atsakymas buvo „mistinė mirtis“, „nepaaiškinama mirtis“. Tada gydytoja pasakė, kad budėjęs personalas negalėjo jai atsakyti, ar išėmė placentą ir virkštelę, nes buvo „šoko būsenoje“, todėl reikalingas ultragarsinis tyrimas patikrinimui.
Ačiū Dievui, bent tai buvo atlikta teisingai – placenta ir virkštelė buvo išimtos. Nors mano žmona visiškai nepastovėjo ant kojų ir ją kankino tas pats drebulys, kuris kamavo gimdymo metu, mus norėjo „išrašyti“ tą pačią dieną. Aš kategoriškai nesutikau ir pasakiau, kad liksime iki pirmadienio (buvo šeštadienio rytas). Gydytoja geranoriškai sutiko.
Per šias dienas mus aplankė beveik visas tas tris paras budėjęs ir besikeitęs kolektyvas. Net trys medikės reikšdamos užuojautą pasakė, kad jei būtų laiku padarytas cezario pjūvis, būtume turėję sūnelį gyvą, bet tai juk mūsų sūnaus neprikels.
Pirmadienį gavome išrašą, kuriame buvo neteisingai nurodytas vaiko gimimo laikas. Tuoj pat paklausiau, kodėl jis neatitinka. Mums pradėjo pasakoti apie valstybinius konkursus, laimėtus laikrodžius, kurie visose gimdyklose rodo neteisingą laiką, ir kad tėvas atsakingas už vaiko gimimo laiko fiksavimą. Tai sukėlė mums šoką ir pyktį.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas
Po gimdymo kreipėmės į teisėsaugą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Turime ir nepriklausomus mūsų sūnaus skrodimo rezultatus: vaikas visiškai sveikas, užduso gimdymo takuose prieš pat gimimą.
Mano žmona, kurią išrašė kaip „visiškai sveiką“, kitą dieną buvo paguldyta į ligoninę beveik savaitei laiko dėl savo prastos fizinės būklės, kur jai buvo suteikta pagalba. Iki dabar jos akyse nematau gyvenimo, jos kupinos liūdesio ir skausmo. Bijau ją palikti vieną.
Mums iki šiol kyla klausimų Kauno Krikščioniškųjų gimdymo namų vadovybei: kodėl nebuvo pakankamai personalo ir mes buvome palikti gimdymo metu tik su valytoja be medikų? (Vedėjos komentaras buvo, kad tai normalu).
Jei jau tokie nuostabūs vaiko ir gimdyvės gyvybiniai duomenys, kur mūsų sūnus?
Kaip gydytoja gali dirbti, jei kritinėmis situacijomis supanikuoja? Kokia dirbančių gydytojų kompetencija, jeigu jie nesugeba įvertinti bendrosios gimdyvės būklės? Kodėl buvo nuspręsta nedaryti cezario pjūvio? Nes nebuvo to gebančio mediko? Trūko personalo? Siekiate kažkokio „natūralaus“ gimdymo procento, keliančio jums „prestižą“? Kodėl neišvežėte mano žmonos į klinikas, kai matėte, kad nesusitvarkote? Ką reiškia medikų pasakymas „mistinė mirtis“, „nepaaiškinama mirtis“? Jei jau tokie nuostabūs vaiko ir gimdyvės gyvybiniai duomenys, KUR MŪSŲ SŪNUS?
Galbūt Kauno Krikščioniškieji gimdymo namai atvedė tūkstančius naujagimių į šį pasaulį ir jiems ši netektis tik viena, tačiau mūsų šeimai tai tragedija, pakeitusi gyvenimą. Mes aiškiai žinome, kieno tai yra kaltė, ir kovosime dėl savo pirmagimio sūnelio, dėl teisybės ir dėl to, kad tie, kurie pražudė mūsų sūnelį dėl neteisingai priimtų sprendimų, atsakytų už šią netektį ir pripažintų sistemines ir profesines klaidas.
Jei šis pasidalinimas apie tragediją apsaugos bent vieną šeimą nuo netekties, mūsų sūnaus netektis jau nebebus beprasmė.
Ligoninės komentaras
LSMU Kauno ligoninės, kuriai priklauso Krikščioniškieji gimdymo namai, vyriausiasis komunikacijos specialistas Saulius Tvirbutas teigė, kad tai visiems labai skaudi nelaimė, tačiau dėl pradėto ikiteisminio tyrimo komentuoti situacijos plačiau, kol nebus gautos išvados, negali.
„Panašių įvykių Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose nebuvo daugelį metų. Tai labai skaudi nelaimė. Nuoširdžiai užjaučiame pacientę ir jos artimuosius. Tai sukrėtė ir įstaigos darbuotojus, nes Krikščioniškųjų gimdymo namų personalas atsidavęs savo darbui. Tai rodo ir gausūs šilti pacienčių atsiliepimai. Deja, medicina ne visada pajėgi išgelbėti gyvybes.
Suprantame, koks ypatingas šis atvejis, todėl iškart buvo pasiūlyta profesionalių psichologų pagalba, tačiau pacientė atsisakė. Šio įvykio detalės tiriamos, todėl platesnio komentaro dar negalime pateikti“, – komentavo ligoninės atstovas, pridūręs, kad iš karto po įvykio buvo pradėtas vidinis tyrimas pačios ligoninės iniciatyva, tačiau šiuo metu jį perėmė teisėsauga, gavusi šeimos kreipimąsi.
