90 prašymų – nė vieno atsakymo
Pats klubas gyvuoja jau apie 20 metų. Kol jam vadovavo Editos tėtis, klubo nariai ne tik gaudavo materialią paramą, bet ir rinkdavosi į bendrus renginius, kuriuose turėdavo galimybę pabendrauti.
„Kai tėtis mirė, buvo gaila tų žmonių, kurie turi įvairiausias negalias ir kuriems reikia pagalbos, todėl nusprendžiau pratęsti tėčio veiklą“, – teigė pašnekovė.
Moteris pati yra neįgali. Dėl pilvo išvaržos ji turi problemų tiek su žarnynu, tiek su nugara, yra beveik nevaikštanti, turi per didelį svorį, taip pat serga cukriniu diabetu, širdies liga. Dalyvauti darbo rinkoje Edita neturi galimybės, tačiau save realizuoja užsiimdama klubo veikla.
„Teikiame savo klubo nariams materialinę pagalbą. Rašome prašymus įvairioms įmonėms dėl paramos, o gautas lėšas paskirstome klubo nariams. Visi žmonės – vietiniai, visi vieni kitus pažįstame. Anksčiau turėjome pastovių rėmėjų, tačiau šiemet teko ieškoti naujų, nes šie metai daugeliui įmonių ekonomiškai buvo sunkūs. Vis sulaukdavau atsakymo: „Mažai uždirbame, todėl mažai galime ir duoti“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, rasti materialinę paramą nėra paprasta. Paprastas pavyzdys – šių metų pradžioje ji išsiuntė apie 90 prašymų, tačiau negavo nė vieno atsakymo. Visoms įmonėms, kurioms rašė, teko skambinti gyvai ir teirautis, ar galinčios paremti.
Dvi programos – maisto ir vaistų
Klube vykdomos dvi finansinės paramos programos – maisto ir vaistų. Klubas su savo remiamais asmenimis sudaro sutartis, pagal kurias žmonės už tam tikrą sutartą sumą įsigyja prekių, atneša sąskaitą su čekiu Editai, o ši iš rėmėjų surinktų pinigų ją apmoka. Pavyzdžiui, pernai vienas iš maisto programos rėmėjų buvo parduotuvių tinklas „Norfa“.
„Žmonės gyvena varganai ir išgali nusipirkti tik prastos kokybės produktų. Todėl kai gauname paramą, raginu juos netaupyti ir įsigyti kokybiško maisto, palepinti save. Juk tai bus naudinga sveikatai, juolab kad ne kiekvieną mėnesį pavyksta gauti paramą. Manau, tris kartus per metus sau leisti prabangą yra labai džiugu. Už šiuos pinigus tik negalima pirkti alkoholio ir tabako gaminių. Kartais žmonės, apie tai pamiršę, iš įpročio įsigyja tabako. Mes už jį nemokame.
Taip pat esame darę ir vaistų programą, kai rėmėjų prašėme pinigų vaistams. Kadangi keičiasi kompensavimo tvarka, žmonės nebegana nemokamai savo vaistų. Aš pati vartoju vaistus, kurie kainuoja mėnesiui 9 eurus. Tačiau man reikia ne vieno, o dar kelių vaistų – ir 40 eurų jau nebėra. Kiti perka vaistus dar brangiau, nes tie pigūs, kurie kompensuojami, jiems netinka. Jie ir toliau vartoja tuos vaistus, kuriuos gerdavo anksčiau“, – tikino Edita.
Šį mėnesį nusprendusi pakartoti maisto programą, klubo pirmininkė iš žmonių reakcijų suprato, kad šiuo metu pinigų vaistams jiems reikia labiau nei maistui, nors ir vienai, ir kitai sričiai jų neužtenka.
„Žmonės minėjo, kad jiems geriau reikia vaistų programos, nors paskutinė vaistų programa buvo maždaug prieš tris mėnesius“, – atviravo pašnekovė.
Klubas paramą teikia vienuolikai žmonių. Visi jie turi sunkias negalias, sunkiai juda, visi yra nedarbingi. Pati Edita tikina, kad tokiu būdu įprasminanti savo nejudrų gyvenimo būdą. „Man patinka padėti žmonėms“, – teigia ji.
