„Loreta, Loreta, žiūrėk, kokias apyrankes pagaminau. Viena tau, išsirink“, – tiesdamas rankytes dienos centro, kurį lanko, vadovės link, nuoširdžiai nusišypso mažametis Povilas (vardas pakeistas - aut. past.).
Raudona suknele vilkinti Loreta juokais prisipažįsta, kad labiausiai būtų tikusi raudona apyrankė, ir pasipuošusi nauju papuošalu, padėkoja mažajam už dovaną.
Koks gražus ir malonus berniukas, pagalvoju. Ir jokios fizinės negalios nematyti.
„Povilas turi protinį atsilikimą, jo nė vienas centras nepriėmė. Su elgesiu problemų yra. Mes buvome jį priėmę. Neturėjome lėšų tuo metu, tai apskambinau visas Kauno įstaigas. Pasakai pavardę, viskas. Paaiškėjo, kad kitame centre per 3 dienas jis 17 vaikų sumušė. Kai laimėjome socialinės reabilitacijos projektą, kai žinojome, kad turėsime psichologą, spec. pedagogą čia, iškart Povilo mamai pasakėme, kad galime jau priglausti jos sūnų.
Nepatikėsite, nėra jokių problemų. Nebeliko agresijos. Nuolat užimame jį, ribojame saldumynus, nes šie hiperaktyvina. Reikia labai daug dėmesio. Jei nėra, kas užsiima su jais... Povilas centre puikiai adaptavosi. Jei yra specialistų, galima padėti. Labai gražus ir mielas berniukas. Prirauna gėlių iš močiučių daržų: „Jums, Loreta.“ Vieną, antrą dieną. Sakau, nebeskink, močiutė supyks. Ateina, apsikabina“, – pasidžiaugė Loreta.
Priglaudžia tuos, kurių kiti nepageidauja
Pasak jos, niekas nenori vaikų su elgesio sutrikimais, niekas nenori tokių „probleminių“, kad įneštų į įstaigos veiklą destrukcijos.
Visi nori gerų vaikų, kuriuos gali susisodinti prie stalo, vežti į ekskursijas. Mūsų misija yra kitokia: priglaudžiame tuos, kurių kiti nenori.
„Visi nori gerų vaikų, kuriuos gali susisodinti prie stalo, vežti į ekskursijas. Mūsų misija yra kitokia: priglaudžiame tuos, kuriems skirtas namų mokymas, kurių kiti nenori. Resursai, suprantama, tam reikalingi didesni.
Štai, Irmantas (vardas pakeistas - aut. past.), dar vienas berniukas, kuriuo mes rūpinamės. Kai jis atėjo vasarį į pirmąjį mūsų „Šypsenos“ centrą, galvojau, kad nuneš jį, neatlaikys Senamiesčio sienos. Iš namų jis nebuvo išėjęs trejus metus. Nuo rudens pradėjo lankyti dukart per savaitę mokyklą. Socialinės adaptacijos tikslais. Akivaizdūs skirtumai. Ar tai reiškia, kad namuose negavo pakankamai dėmesio? Ne, gavo. Tiesiog trūko socializacijos.
Yra filmukas „Mauglis“. Miške, miške, miške, ir staiga išeini į civilizaciją, kurioje nesi buvęs. Tėvai, žinodami, kad yra problemos su elgesiu, bijo kur išeiti. Atsiradus centrams, jie vėl gali pasijusti žmonėmis. Mama pas kirpėją galų gale gali nueiti, atsikvėpti. Tėvai nuo tų keturių sienų pavargsta... Pas mus vaikai atvažiuoja valandai, dviem, o jie su jų elgesiu gyvena „non stop“ 24 valandas per dieną. Metai iš metų“, – kokią sunkią, bet prasmingą misiją vykdyti prisiėmė, prisipažino pašnekovė.
Pasak jos, mokyklos taip pat drįsta kaišioti centrų veiklai pagalius į ratus.
„Jei paprašytume pakabinti skelbimą apie mūsų centrą, kad yra tokia galimybė tėvams, niekada nepakabintų. Žiūri į mus kaip konkurentus. Mokyklos ištuštėjusios, daug laisvo ploto, tad vadovai stengiasi kurti popamokinę veiklą. Su vieninteliu Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru bendradarbiaujame, projektus kartu vykdome“, – patikino ji.
Centrų idėja gimė iš asmeninės patirties
Su Loreta pokalbio susėdome tą dieną, kai Kauno Europos prospekte vyko antrojo vaikų su negalia dienos centro „Meilės lašelis“ atidarymas. 260 kv. m plotą užimančiose naujose patalpose šurmuliavo Kalėdų Senelio linksminamas būrys mažylių bei jų tėveliai. Ne visiems jiems lengva būti vienoje patalpoje su keliomis dešimtimis žmonių, ne visiems jiems pakeliamas ir didesnis triukšmas. Ypač su tuo sunkiai susidoroja nuošalesnius kambarėlius pasirinkę autistai. Netgi šventes organizuoti tokiems vaikams yra be galo sunku.
„Pirmos dienos centre, suprantama, būna sunkios, nes vyksta adaptacija. Ypač sunkios tais atvejais, kai vaikas buvo laikomas uždarytas namuose. Aš pati auginu neįgalų vaiką, pati trejus metus neišėjau iš namų. Niekas man neatsakė į klausimą, ar reikia jį vesti į žmones, ar sėdėti kartu su juo namuose. Maniškis bijodavo žmonių. Vaikščiodavome po prekybos centrą – gerai, bet jei tik reikdavo įeiti į mažesnę patalpą, viskas, prasidėdavo isterija. Taip ir užsikūrė centrų veikla, nes reikėjo pradėti veikti.
Šiandien galiu pasakyti: veskite neįgalius vaikus į viešumą! Nesvarbu, kaip kas į tave pažiūrės. Nesvarbu, kad tai yra nepatogu. Jei vaiką uždarai, jis darosi panašus į Mauglį. Nebemoka bendrauti su išoriniu pasauliu – tik sunkiau“, – prisipažino Loreta.
Taigi vaikų dienos centro idėja kilo iš asmeninės patirties. Loreta pamatė, kokių paslaugų Kaune trūksta ir pabandė jas sukurti.
„2016 m. gruodį Šv. Gertrūdos gatvėje atidarėme „Šypsenos“ centrą. Atidarėme tyliai ramiai, nes neturėjome pinigų. Pasisekė, nes 2017 m. gruodį sulaukėme finansavimo. Iki tol metus laiko dirbome tik su savanoriais. Galiausiai 100 kv. m ploto patalpėlių mums ėmė nepakakti, tad 2018 m. gruodį, gavus lėšų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pavyko išsinuomoti patalpas ir atidaryti antrąjį vaikų dienos centrą „Meilės lašelis“. Čia vietos daugiau. Anksčiau, kaip supratote, reikėdavo iš pradžių pradėti dirbti, kad ką nors gautum. Tik iš ko pradėti?“ – teigė pašnekovė.
„Meilės lašelyje“ laiką nuo šiol leis „sunkiausieji“ mažieji. Lengvesnę negalią turintieji lankys „Šypseną“. Į centrus priimami ir įgalūs vaikai: su spec. poreikiais, iš socialinės rizikos šeimų, susiduriantys su elgesio ar emocijų sutrikimais.
Reikia bent 200 tūkst. eurų per metus
Dienos centrų, anot Loretos, Kaune yra ir daugiau. Veikia ir specialioji mokykla, kuri siūlo popamokines veiklas. Tačiau viskas, dirbant su neįgaliais vaikais, atsiremia į pinigus. Kurti tokią paslaugą velniškai brangiai kainuoja.
„Vieno neįgalaus vaiko priežiūra kainuoja labai daug. Yra vaikų, kuriuos privalo prižiūrėti ne vienas, o keli darbuotojai. Kad suvaldytų jo emocijas. Kaštai kyla dėl didesnio reikiamo specialistų skaičiaus“, – paaiškino Loreta.
Imame kalbėti apie svajonių biudžetą – kokios sumos, norint, kad vaikų dienos centras sklandžiai veiktų, reiktų?
„Reiktų 200 tūkst. eurų metams. Abiejų mūsų centrų išlaikymui. Beveik visos lėšos – veiklos vykdymui. Administravimui – tik 4,5 proc. šios sumos. Skaičiavome taip, jei priimtume tik sunkią negalią turinčius vaikus su stipriais elgesio sutrikimais. Tuos, kurių niekas kitas nenori priimti. Jei turėtume darbuotojų tiek, kiek reikia, ir tai, be kineziterapeuto, logopedo.
O įsivaizduojate, ką reiškia dirbti su tokiais vaikais? Turi trykšti entuziazmu, noru padaryti kažką dėl to vaiko.
Turi turėti psichologą visai dienai, perki paslaugą, kuri labai brangi. Imi spec. pedagogą. Mūsiškė dirba už tokią algą... 4 eurai su centais už valandą. Privatūs kainuoja nuo 12 iki 30 eurų. Užimtumo specialistas „ant popieriaus“ gauna 7,5 euro už valandą. O įsivaizduojate, ką reiškia dirbti su tokiais vaikais? Turi trykšti entuziazmu, noru padaryti kažką dėl to vaiko. Kiti man sako: „Su tavim gali dirbti tik visiški bepročiai“. Taip, turi turėti daug čia (rodo į širdį – aut. past.). Siūlyti mokamas paslaugas lengva – pasiskelbi ir turi. Bet aš niekad neinu lengvu keliu. Ieškau variantų, kaip padaryti, kad tėvams nekainuotų“, – patikino Loreta.
Savivaldybė skiria po 340 eurų per mėnesį
Tėvams laikas, kurį vaikai praleidžia „Šypsenos“ ar „Meilės lašelio“ dienos centre, nieko nekainuoja. Gali, suprantama, jie savo noru paremti įstaigą – tam nurodytas sąskaitos numeris. Kai kurie ir paremia. O ar verslininkai noriai atveria savo pinigines?
„Būna. Viena firma – nedidukė, tai klausia, ar nieko tokio, jei 50 eurų paaukos. Kiekvienas euras mums svarbus. Ir šiaip, pastebėjau, kad visata girdi. Jei reikia, atsiunčia pagalbą tinkamu laiku.
Ką Visvaldas Matijošaitis atsiunčia? Vėliavą (abi nusijuokiame – aut. past.). „Šypsena“ gauna iš savivaldybės 340 eurų kas mėnesį. 20 vaikų, tad kiekvienam tenka po 17 eurų mėnesiui. Pasiūlė dalyvauti viešajame konkurse. Tikimės turėti stabilų finansavimą, tokį kaip ir vaiko krepšelį. Kažkada juokavau, kad jei įgalūs vaikai turėtų tokias galimybes, kokias turi neįgalieji specializuotose įstaigose, turėtume tiek daug protingų vaikų. Su mano vaiku darželyje dirba 9 specialistai. Duokit tokią priežiūrą vienam įgaliam vaikui, pamatysit“, – palygino pašnekovė.
Pasak jos, specializuotiems darželiams ar mokykloms išsilaikyti – labai sunku.
„Šypsena“ gauna iš savivaldybės 340 eurų kas mėnesį. 20 vaikų, tad kiekvienam tenka po 17 eurų mėnesiui.
„Štai mano sūnaus darželio grupėje – 7 vaikai. 4 darbuotojai juos prižiūri. Dar psichologas, logopedas, kineziterapeutas, masažistas. Hidrovonios. Yra vaikų, kuriuos jei du išlaikysi vienoje erdvėje – pasisekimas. Ir kiekvieną tokį vaiką turi prižiūrėti po vieną specialistą. Tad suprantama, kad visi nori „patogių“ vaikų, nes jų priežiūra, užimtumas kainuoja daug pigiau. Užtenka mažiau darbuotojų“, – kad ėmėsi daug lėšų reikalaujančios veiklos, atskleidė Loreta.
Prižiūri 22 vaikus
Dabar jos valdomame dienos centre – 22 vaikai. Kūdikių jame nėra, nes centras neturi slaugytojos. „Tų, kurie su sauskelnėmis, negali paprastas specialistas prižiūrėt. Reikia slaugytojos. Tikimės, kad po Naujųjų metų ją turėsime“, – paaiškino Loreta.
22 vaikai, pasak jos, yra maksimalus skaičius, kokį gali priimti centras. Nors naujosios patalpos didesnės, norint veiklos efektyvumo, kiekvienam neįgaliam vaikui reikia skirti pakankamai erdvės.
„Vaikas turi turėti galimybę nueiti į nusiraminimo patalpą, atsigulti, pasportuoti. Jei jie būna per arti vienas kito, biolaukai pradeda žaibuoti. Darbuotojų vizualiai atrodo, kad yra daug. Bet kai kurie toje pačioje pozicijoje dalijasi valandas. Yra studenčių, kurios ateina po dvi valandas – kai tik turi laiko. Mokosi būti ergoterapeutėm, tad čia joms – patirtis. Investuoja į save jaunimas.
Dabar turime 6 specialistus. Šiemet gavome pinigų iš ministerijos, neįgaliųjų departamento, Lietuvos autizmo asociacijos, tad galėjome turėti daug specialistų vienu metu. Kitais metais tokios prabangos neturėsime. Nenusimato tam finansavimo. Projektinė veikla baigėsi gruodžio 31 d. Tuomet sužinosim, kas bus toliau. Sunkiai versimės pirmąjį naujų metų ketvirtį, neturėsime jokių lėšų iki kovo pabaigos nei priemonėms, nei vaikų maitinimui, tad finansinė parama praverstų.
Bet žadame atidaryti dar vieną centrą. Organizuojame vasaros stovyklas, kurių metu tėvai pamato, koks kitoks gali būti bendravimas šeimoje. Viena mama prisipažino niekad nemačiusi, kad tėvas taip rūpintųsi savo vaiku. To ir siekiame“, – apie artėjantį sunkų laikotarpį atviravo pašnekovė.
Turi neįprastų gebėjimų
Pakalbinta dviejų centrą lankančių berniukų mama džiaugėsi naujomis patalpomis. Moteris prisipažino, kad priima viską, kas jai duodama iš aukščiau. Ji niekada savęs neklausinėjo, kodėl šeimoje gimė net du autistai, neieško, kurio genai dėl to kalti.
„Kažkas atimta, kažkas duota. Štai vienas mano sūnus puikiai atsimena įvykius, datas. Jis net gali pasakyti, kuriais metais, kurią dieną pirkome televizorių, ar kokios firmos prietaisas stovi pas vieną ar kitą pažįstamą žmogų. O dar dainavimo gebėjimai...“ – patikino mama.
Loreta taip pat negalėjo paaiškinti, pagal ką neįgalūs vaikai atsirenka žmones, kuriuos prisileidžia.
„Maniškis močiutės buvo nematęs ilgai, ji atvažiavo, priėmė taip, lyg ji būtų visą gyvenimą kartu gyvenusi. O yra senelis, kurio neprisileido gal ketverius metus. Dabar jau gali viename kambaryje kartu būti. Nežinau, gal balso tembras, kvapas, išvaizda veikia. Bet štai gražios mūsų darbuotojos patinka vaikams. Ir su maistu įdomūs dalykai. Štai mano sūnus valgo tik tam tikrą batoną. Jei priliečia, ir ne tos firmos batonas, nevalgo. Dar turi nulupti kraščiukus“, – lydėdama durų link, patikino Loreta, ir ėmė guosti vieną apsiašarojusį dienos centro lankytoją.
Tuo metu vaikai baigė dalintis picos gabalėliais. Eglutė papuošta. Kalėdų Senelio salėje jau nebebuvo.
Norintieji, VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“ dienos centrų veiklą gali paremti:
Įmonės kodas: 303504916
AB SEB bankas, kodas 7044
SWIFT kodas CBVILT2X
Atsiskaitomoji sąskaita : LT037044060008006133
