Širšė įgėlė Augustei į pilvą. Tėvai greitai suprato, kad dukros organizmo reakcija nėra normali: mergaitė ėmė vis labiau tinti, kaupėsi skysčiai.
VUL Santariškių klinikų gydytojai iš pradžių manė, kad tai – nefrozinis sindromas, kuris turėtų išnykti. Tačiau dienos bėgo, o teigiamų pacientės sveikatos būklės pokyčių nesulaukta.
Iš pradžių peritonines, tačiau tyrimų rezultatai buvo blogi, todėl po aštuonių mėnesių perėjome prie hemodializės, kurią ištverti dar sunkiau.
„Sveikata negerėjo, todėl po dviejų savaičių buvo atlikta inkstų biopsija ir nustatyta, kad dukra serga židinine segmentine glomeruloskleroze. Tai – piktybinė autoimuninė inkstų liga. Manoma, kad ją reikia išprovokuoti, todėl ir keliama prielaida, kad širšės įkandimas galėjo būti lemiamas veiksnys, tačiau tai nėra mediciniškai įrodyta“, – pasakojo Augustės mama Jurgita Balašaitienė.
Dializes kentė nuo šešerių
Augustei buvo taikomas intensyvus gydymas, net lašinamas prednizolonas. Tačiau inkstų funkcija ir toliau prastėjo. Nuo šešerių mergaitei teko atlikti dializes – pakaitinę inkstų terapiją.
„Iš pradžių peritonines, tačiau tyrimų rezultatai buvo blogi, todėl po aštuonių mėnesių perėjome prie hemodializės, kurią ištverti dar sunkiau, nes reikia laikytis griežtos dietos, riboti skysčių vartojimą, atsisakyti bananų ir šokolado – visko, kas vaikui skanu“, – apgailestavo J.Balašaitienė.
Atliekant peritoninę dializę, į pilvą įvedamas kateteris, per kurį kasnakt leidžiamas specialus skystis. Jis iš kraujo absorbuoja toksines medžiagas ir nudrenuoja vandens perteklių.
Hemodializė – tai didžiulis aparatas, dirbtinis inkstas, prie kurio žmogus kas antrą dieną prijungiamas per fistulę, ir taip jam išvalomas kraujas.
Medikai pažymi, kad peritoninė dializė yra mažiau kenksminga organizmui nei hemodializė, nes ją atliekant ne taip alinami kiti organai.
Inkstas „užsivedė“ tik po dviejų mėnesių
Pirmoji inkstų transplantacija Augustei buvo atlikta, vos sulaukus septynerių. Anuomet donoro inkstai Lietuvą pasiekė iš Talino.
Balašaičiai vylėsi, kad dukra pagaliau grįš į normalų gyvenimą. Tačiau operacija nevyko taip sklandžiai, kaip tikėtasi – transplantuotas inkstas „užsivedė“ tik po dviejų mėnesių nuo operacijos.
Kai jis pradėjo dirbti, dializių nebereikėjo, kasdienybė palengvėjo: atsikvėpėme ir meldėmės, kad inkstas tarnautų visą gyvenimą.
„Kai jis pradėjo dirbti, dializių nebereikėjo, kasdienybė palengvėjo: atsikvėpėme ir meldėmės, kad inkstas tarnautų visą gyvenimą“, – prisiminė J.Balašaitienė.
Tačiau organo galiojimo laikas buvo gerokai trumpesnis: po penkerių metų Augustės kūne jis sustreikavo, mergaitės sveikata vėl pašlijo – inkstą teko pašalinti ir laukti, kol atsiras naujas tinkamas donoras.
Surizikavo pailsėti Sicilijoje
Laukimas truko trejus metus. Tiek laiko Augustė vėl tvėrė dializes. Po metų hemodializės buvo atsisakyta dėl didelės apkrovos širdžiai, grįžta prie peritoninės dializės.
Dvejus metus kiekvieną vakarą Augustė turėjo visai nakčiai jungtis prie aparato, iš organizmo šalinančio per dieną susikaupusias toksines medžiagas.
„Pasiruošimas procedūrai gana ilgas, todėl aštuntą valandą vakaro, kai draugai dar likdavo kieme, Augustė jau bėgdavo namo. Tačiau peritoninę dializę atliekant namie Augustė galėjo lankyti mokyklą ir įsilieti į bendraamžių gyvenimą, kuris ją labai džiugina. Augustė iškart įsiprašė į moksleivių tarybą, keliavo į olimpiadas“, – 15-etės pasiekimais didžiavosi mama.
Skambučio, raginančio vykti į ligoninę ir ruoštis transplantacijai, Balašaičiai galėjo sulaukti bet kurią akimirką – tam atvejui lagaminai visada sukrauti.
Tačiau šeima nusprendė rizikuoti ir ištrūkti, pakeisti aplinką – išsirinko poilsį saulėtoje Sicilijoje.
Esi įpratęs gyventi laukimu, todėl labai bijai prarasti savo šansą.
„Augustės tėtis labai bijojo, kad italai nepristatys laiku priemonių dializei. Jie, aišku, pamiršo atvežti dezinfektantų, bet jų nusipirkome vietinėje vaistinėje, o visa kita klojosi gerai: netgi turėjome paskirtą daktarą Palerme, jeigu kas nors atsitiktų“, – kalbėjo J.Balašaitienė.
Atostogos truko vos savaitę, tačiau nerimas, kas būtų, jei donoras atsirastų būtent dabar, Augustę vis aplankydavo.
„Esi įpratęs gyventi laukimu, todėl labai bijai prarasti savo šansą“, – paaiškino Augustės mama.
Naktį – lemtingas skambutis
„Paskutinė gyvenimo diena penkiems šimtams laukiančiųjų savo donoro – kasdienybė“ – šie per televizorių išgirsti žodžiai, skambantys Irenos Matijošaitienės fondo socialinėje reklamoje, labai sujaudino ir Augustę, ir jos mamą.
„Vakare pamatėme filmuką ir mums abiem jis pasirodė labai jautrus – juk mes irgi laukėme“, – prisipažino J.Balašaitienė.
Tą naktį suskambo J.Balašaitienės telefonas – yra donoras.
Vos daugiau nei prieš mėnesį inkstų transplantacijos operaciją Augustei atliko Kauno klinikų medikų komanda.
Einant gulti ant operacinio stalo žmogų paprastai kausto baimė, o mano vaikas ėjo išsišiepęs iki ausų.
„Gydytojai buvo labai geranoriškai nusiteikę – visi dirbo ne tik profesionaliai, bet ir su šypsena bei šiluma. Einant gulti ant operacinio stalo žmogų paprastai kausto baimė, o mano vaikas ėjo išsišiepęs iki ausų“, – gerų žodžio gydytojams negailėjo J.Balašaitienė.
Gyvenimas grįžta į vėžes
Manoma, kad antra transplantacijos operacija yra rizikingesnė ir sudėtingesnė, bet Augustės atveju ji vyko sklandžiai: persodintas inkstas prigijo iš karto – ėmė veikti dar operacinėje.
„Sveiko žmogaus kreatinino kiekis yra apie 80 µmol/l, o Augustės buvo pasiekęs rekordines aukštumas 1400 µmol/l. Į tokį organizmą patekęs inkstas dirbo išsijuosęs“, – džiaugėsi J.Balašaitienė.
Po trijų savaičių Kauno klinikose Augustė grįžo gydytis į Vilnių. Čia ją globoja docentė Rimantė Čerkauskienė, mergaitės sveikata besirūpinanti jau 12 metų: „Nepaisydama darbo valandų, ji mums padėdavo kritiškiausiais momentais: galime skambinti visą parą – visada kelia ragelį ir konsultuoja.“
Augustės gyvenime nebelikus dializių, tiek jai, tiek visai šeimai atsirado daug laisvo laiko.
„Grįžtame į vėžias – visai kita gyvenimo kokybė. Verslas, kurį pavyko išsaugoti, nors sunkiausiu metu buvo atsidūręs ant bankroto slenksčio, vėl juda į priekį. Galima daugiau dėmesio skirti 17-ečiui sūnui Tauriui, kuris vaikystėje irgi norėdavo sirgti, kad visi kartu būtume ligoninėje“, – šypsojosi reklamos įmonę valdanti J.Balašaitienė.
Nepaisydama darbo valandų, ji mums padėdavo kritiškiausiais momentais: galime skambinti visą parą – visada kelia ragelį ir konsultuoja.
Ji prasitarė, kad savo naujajam draugui – inkstui – Augustė net suteikė vardą – vadina jį Branginuku: „Šnekasi su juo, glosto.“
Balašaičiai niekada neabejojo, kad Augsutė pasveiks, nors donoro laukė dvejus metus.
„Kaip gerai, kad jūs atsiradote, kad skatinate organų donorystę – taip subtiliai ir jautriai“, – padėkos žodžius Irenos Matojošaitienės fondui rašė J.Balašaitienė, jau daugybę metų talkinanti asociacijai „Donorystė“ ir pati turinti donoro kortelę.
Pernai atlikta 161 transplantacija
Prieš daugiau nei 40 metų, 1970 m. vasario 18 d., Lietuvoje atlikta pirmoji inkstų transplantacija. Medicinos pažanga lėmė, kad šiuo metu yra galimybė transplantuoti ne tik inkstus, bet ir kitus kūno organus – rageną, kepenis, plaučius, kasą, netgi žmogaus gyvenimo variklį – širdį.
Praėjusiais metais šalyje atlikta 161 transplantacija, daugiausia persodinta inkstų.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, atliktos 84 inkstų transplantacijos (iš jų 7 iš gyvo donoro), 53 ragenų, 13 kepenų, devynios širdies, viena širdies-plaučių komplekso, viena kasos-inksto komplekso transplantacijos.
2013 metais gauti iš viso 107 pranešimai apie potencialius donorus, 2012 metais tokių buvo 97. Iš gautų pranešimų 50 buvo efektyvūs donorai, prieš metus – 41.
Kaip rodo Transplantacijos biuro statistika, po truputį mažėja prieštaravimų paaukoti organus donorystei. Pernai sulaukta 32 prieštaravimų, užpernai jų buvo 40.
Lietuvoje apie 17 tūkst. žmonių turi donoro kortelę. Šiuo metu transplantacijos laukia apie 500 ligonių.
