Lerva, nimfa ir suaugusi erkė
Kaip pasakojo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užkrečiamų ligų specialistė entomologė Milda Žygutienė, Lietuvoje besiveisiančios erkės, jeigu per vienus metus gauna progos vieną kartą pasimaitinti, išgyvena 3–4 metus.
Erkių gyvenimo ciklas apima tris stadijas: lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Kiekviena iš šių stadijų gali trukti iki metų. Būtina sąlyga, kad išsiritusi iš kiaušinėlio erkė išgyventų ir pereitų į kitą vystymosi stadiją, -kiekvienoje ciklo stadijoje ji turi pasimaitinti krauju. Lervoms paprastai užtenka būti įsisiurbusioms ir maitintis 2–3 dienas, nimfoms – iki 5 dienų, o suaugusioms erkėms – apie vieną savaitę. Prisisiurbusi kraujo, erkė nukrenta, virškina savo „maistą“ bei, pasislėpusi giliai po augmenijos apklotu, pereina į kitą gyvenimo ciklo stadiją.
Paprastai lervos „taikosi“ į nedidelius gyvūnus – dažniausiai graužikus. Nimfos jau gali įsisiurbti ir į didesnius gyvūnus, o erkėms dydis nebesvarbus. Beje, kai erkės suauga, maitinasi tik patelės, o patinėliai nesimaitina. Pastarieji užropoja ant žindulių ar žmonių kūno tik ieškodami patelės poravimuisi. Mat paprastai erkės poruojasi ne ant žemės, o ant šiltakraujo kūno.
Įsisiurbusių lervų ir nimfų nepastebime
Erkės lerva yra apie 0,2 mm dydžio, baltos spalvos ir plika akimi vos matoma. Nimfa yra kiek didesnė, tačiau ir ji vos didesnė už aguonos grūdą, tik prisisiurbusi kraujo padidėja iki 2 mm. Tačiau ji jau turi aštuonias kojas, yra juodos spalvos. Suaugusi erkė – jau 2–6 milimetrų ilgio.
„Literatūroje rašoma, kad pačios smulkiausios erkės – lervos – įsisega smulkiems gyvūnams, bet yra buvę atvejų, kai mama pasiguldo į pievą kūdikėlį kur nors pamiškėje ir jam įsisiurbia lerva. Taip pat vieną pavasarį buvo nuskambėjusi istorija apie kareivėlį, kuris miške buvo pasaloje ir ant jo kūno vėliau aptiko dešimtis erkių. Buvo sunku tuo patikėti, bet aš pati kalbėjausi su mediku, kuris jį apžiūrėjo. Iš tiesų taip buvo.
Ko gero, jis pataikė būtent į tą vietą, kurioje išsirito lervutės. O erkė padeda tūkstančius kiaušinių. Nors tokia gausi reprodukcija byloja apie tai, kad gyvenimas yra sunkus, bet didelė dalis lervų visgi išsirita. O kad išgyventų, joms reikia pasimaitinti. Taigi jos irgi gali įsisiurbti, tačiau paprastai žmonės nepastebi nei lervų, nei nimfų“, – pasakojo M.Žygutienė.
Pasak specialistės, jeigu erkė kurioje nors savo vystymosi stadijoje, besimaitindama gyvūno (paprastai erkinio encefalito arba Laimo ligos sukėlėjų nešiotojai yra graužikai) krauju, gavo ligos sukėlėją, ji lieka infekuota visą gyvenimą ir bet kurioje savo gyvenimo ciklo stadijoje ligą gali perduoti žmogui.
Kaip erkė tyko grobio
Teigiama, kad per 1–2 valandas erkė gali nueiti apie metrą. Todėl jeigu ją parsinešame su kokiomis nors miško gėrybėmis, tikimybė, kad ji atropos iki mūsų, yra visai nemaža. Tačiau paprastai erkė maitinimosi šaltinio neieško, o tyko jo laikydamasi už žolės ar lapų galinėmis kojomis, o priekines kojų poras ištiesusi paruoštas iš karto prikibti prie augmeniją užkliudančio gyvūno arba žmogaus.
Kol erkė tyko, ji praranda drėgmę, dėl to jai gresia išsausėjimas ir žūtis. Todėl po kurio laiko jos neišvengiamai turi grįžti po augmenijos paklote, kad atstatytų drėgmę. Būtent todėl aktyvių, įsisegti pasiruošusių erkių gausa tiesiogiai priklauso nuo oro temperatūros ir drėgmės. Kuo yra karščiau ir sausiau, tuo trumpiau jos gali saugiai tykoti.
Savo aukas erkės pajaučia pagal kūno kvapą, šilumą, drėgmę arba keliamas vibracijas. Jos nėra išrankios – tinka bet kokie šiltakraujai: jau minėti graužikai, ežiai, voverės, stirnos ir kiti miško žvėrys, naminiai gyvūnai ir žmonės.
Erkės seilėse yra medžiagų, turinčių nuskausminamąjį poveikį, todėl jai įsisiurbus mes nieko nejaučiame. Paprastai įsisiurbti ji ieško minkštesnės, plonesnės odos ir labai dažnai įsisiurbia pažastyse, kirkšnyse, prie ausų. Kol suras tinkamą vietą įsisiurbti, ji gali užtrukti nuo 10 min. iki 2 val.
Atrasta nauja erkių rūšis: ar reikia bijoti?
Lietuvoje registruojama apie 10 erkių rūšių, tačiau labiausiai paplitusi visoje šalies teritorijoje ir pavojingiausia – iksodinių erkių šeima. Būtent jos, Ixodes ricinus erkės, kitaip dar vadinamos europinėmis miško erkėmis, yra pagrindinės erkinio encefalito ir Laimo ligos užkrato platintojos. Dėl gausaus jų paplitimo Lietuva yra paskelbta endemine šių ligų teritorija.
Intensyviausiai erkės vystosi pavasarį ir rudenį, tačiau iš tiesų jų paplitimas stebimas visu šiltuoju laikotarpiu – nuo kovo iki spalio, o keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms aktyvių erkių randama ištisus metus.
Pernai mokslininkai Lietuvoje aptiko naują erkių rūšį – Haemaphysalis concinna, kuri iki šiol buvo randama tik pietinėje Europos dalyje. Šių erkių vystymosi ciklas yra liepą–rugpjūtį ir jos taip pat gali būti infekuotos ir platinti erkinį encefalitą bei Laimo ligą. Manoma, kad jų atsiradimas Lietuvoje susijęs su klimato kaita – jos galėjo būti perneštos laukinių gyvūnų, kurių migravimo keliai keičiantis klimatui plečiasi, taip pat dėl ūkinės veiklos – atsivežant gyvūnus iš įvairių Europos šalių.
Neseniai buvo pasirodžiusi gąsdinanti žinia, kad šios erkės platina kitą erkinio encefalito padermę, nuo kurios nėra skiepų. M.Žygutienė šią informaciją paneigė.
„Aš siūlau šią žinią ignoruoti. Pirmiausia niekas nepasakė, kiek tų erkių buvo rasta. Antras klausimas – apie kokį naują erkinį encefalitą kalbama? Yra trys jo potipiai ir dabar esanti vakcina nuo jų visų apsaugo. Kitaip tariant, vakcinos poveikyje pasigaminę antikūnai yra efektyvūs prieš visus tris erkinio encefalito viruso potipius ir apsaugo žmogų nuo erkinio encefalito nepriklausomai nuo to, kuriuo erkinio encefalito viruso potipiu žmogų užkrėtė įsisiurbusi erkė – Europos, Sibiro ar Tolimųjų Rytų.
Be to, ši naujoji erkė tuose regionuose, kuriuose ji nuo seno gyvena, niekada nebuvo įvardyta kaip aktyvi erkinio encefalito ir Laimo ligos platintoja. Ir netgi tuose regionuose, kaip teigia moksliniai straipsniai, ji bendrame erkių rūšiniame sąstate nėra dominuojanti. Mes turime tokią stiprią platintoją, kad naujoji tikrai ne konkurentė“, – patikino specialistė.
