Išpažintis ir blėstanti viltis
„Labas. Kaip ir žadėjau, rašau. Širdis kraujuoja, bet visko laikyti savyje irgi nesinori. Norisi dalintis. Dalintis su visomis moterimis, kurios kažkada išgyveno ar dar išgyvens tą patį. Norisi jas paguosti ir ištarti: „Tu ne viena!“.
Papasakosiu trumpai, ką teko praeiti bandant. Taip, tik bandant susilaukti šitaip laukiamo kūdikio.
Nuo ankstyvos jaunystės jaučiau, matyt, tą įgimtą norą turėti kūdikį. Labai myliu vaikus, deja, pačiai dar neteko tokia laimė tapti mama...
Giliai širdyje dar likę labai skaudūs prisiminimai apie laiką, kai laukiausi. Du kartus buvau pastojusi natūraliai.
Giliai širdyje dar likę labai skaudūs prisiminimai apie laiką, kai laukiausi. Du kartus buvau pastojusi natūraliai.
Pirmas pastojimas baigėsi penkiolikos savaičių kūdikėlio praradimu. Gydytojai tuomet kartojo ir bandė guosti: „Tai gamtos atranka, nuo jūsų mažai kas priklauso“.
Tai nepadėjo. Manau, kad tokie įvykiai kiekvienai moteriai atveria sielos žaizdas, lyg peiliu duria į širdį. Padaryti tyrimai tuomet nieko blogo neparodė. Laikui bėgant teko susitaikyti su kūdikio netektimi, juk gyva į žemę nelįsi...
Po metų netikėtai sužinojau, kad vėl pastojau. Tiesą pasakius, skraidžiau padebesiais iš laimės: pilvelį glosčiau kas vakarą, svajojau, kokia pati geriausia mama būsiu, reguliariai lankiausi pas gydytojus, gėriau vitaminus.
Bet, deja. Vieną dieną darbe staiga užklupo skausmas nugaros ir pilvo srityje, išvydau kraują, išvežė į ligoninę. Ir vėl, aštuoniolikos savaičių persileidimas.
Diagnozė ta pati – vaisiaus vandenų pūslė nusileidžia žemyn ir veriasi gimdos kaklelis, prasideda persileidimas. Neslėpsiu, tą dieną ne tik verkiau, bet klykiau iš širdies skausmo, mačiau gydytojos delnuose kūdikėlį, mano kūdikėlį, kuris, deja, buvo nebegyvas.
Kol mane vežė į operacinę, pamenu tik tiek, kad šaukiau, jog nebenoriu gyventi, kad nebeturiu savyje stebuklo, apie kurį visą gyvenimą svajojau. Pabudus palatoje, nieko aplink nenorėjau matyti. Guodė tėveliai – mama šalia verkė, ramino mane, o tėtis kartojo: nelūdėk, mes padarysim viską, kad tik tu galėtum susilaukti kūdikio. Tą akimirką nepadėjo niekas, žiūrėjau į baltas sienas ir gedėjau. Gedėjau savo vaiko, kurį beprotiškai mylėjau dar negimusį, kurio beprotiškai laukiau. Deja, netekau...
Neslėpsiu, tą dieną ne tik verkiau, bet klykiau iš širdies skausmo, mačiau gydytojos delnuose kūdikėlį, mano kūdikėlį, kuris, deja, buvo nebegyvas.
Po kelių mėnesiu grįžau į darbą, bet eidama gatve negalėdavau matyti mamų su vaikučiais. Vis keldavau klausimą: „kodėl aš negaliu!?“.
Laikas bėga, gyvenimas dėlioja viską savaip. Kažkiek atsigavau, jau beveik metai su vyru planuojame susilaukti vaikelio. Vis svarstome: o gal trečias kartas bus sėkmingas, o gal…?
Žinau, kad tokios viltys gyvos visų jausmus turinčių ir normaliai mąstančių moterų širdyse. Žinau ir tai, kad turiu bėdų su pastojimu, vis nepavyksta.
Natūraliai nevyksta ovuliacija, o lėšų nei IUI (intrauterininė inseminacija – spermos sušvirkštimas į gimdą. Apvaisinimo moters kūne metodas, kai paruoštos spermijų suspensijos kateteriu sušvirkščiamos į gimdą esant pratekantiems abiem ar vienam kiaušintakiams) nei IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūra) neturime..
Nebedrįstu ir negaliu svajoti. Labai gaila, kad neturime galimybės pabandyti dar kartą. Vaistai brangūs, tyrimai taip pat. Kiekvienas vizitas pas gydytojus taip pat kainuoja. Vis primenu sau, kad negaliu to leisti ir ima blėsti viltis. Vasarą man bus 37-eri, bet manyje dar tebėra tas neapsakomai didelis noras turėti kūdikį, tapti normalia, laiminga šeima...“
