Viršininkas, kurio laiškas gali sugadinti nuotaiką visai dienai, draugė, kuri nuolat verkia ant peties, kai jai liūdna, tačiau pamiršta pasveikinti su gimtadieniu, mylimasis, kuris netesi pažadų, o juos priminus iškelia sceną... Tai – toksiškų santykių pavyzdžiai. Tokių, kur pusiausvyra tarp „duodu“ ir „imu“ sutrikusi; tokių, kurie neteikia džiaugsmo ir pasitenkinimo – tik nuovargį ir galvos skausmą. Kaip į tokius santykius įsipainiojame? Kodėl jų neatpažįstame? Kaip iš jų išsinarplioti?
Kas užnuodija emocijas?
Toksiškos emocijos lieka, kaupiasi ir kiekvieną kartą atsinaujina vis stipriau, su jomis susitvarkyti reikia vis didesnės energijos.
Emocijos yra trumpai trunkantis energijos išlydis. Kai kas nors mus pradžiugina, nusikvatojame, geros nuotaikos burbuliukai išsibėgioja po kūną ir po kurio laiko nurimstame. Kai supykstame, užverda kraujas, išliejame susikaupusią emociją ir ji pamažu išsivaikšto. O štai toksiškos emocijos lieka, kaupiasi ir kiekvieną kartą atsinaujina vis stipriau, su jomis susitvarkyti reikia vis didesnės energijos.
„Vadovas priėjo prie manęs ir pasakė, kad projektą, prie kurio dirbau, teks atiduoti kitam. „Nieko asmeniško – tik verslas“, – nukirto jis. Tai – ne pirmas ir žinau, kad ne paskutinis kartas. Jaučiausi apgauta, neįvertinta, nuotaika subjuro, entuziazmas išblėso, o kolegos į mane žiūrėjo kaip į kvailelę, kuriai ir vėl nepasisekė“, – pasakoja Rasa. Psichologiniai tyrimai rodo, kad neigiamos emocijos kenkia sveikatai: stengdamiesi su jomis susidoroti, išnaudojame labai daug fizinių ir dvasinių jėgų ir jų nebelieka niekam kitam.
Toksinai – ilgai išliekančios emocijų nuosėdos
Yra atlikta psichologinių tyrimų siekiant nustatyti toksinus, kurie užnuodija emocijas ir neleidžia joms išsisklaidyti taip pat lengvai, kaip jos kyla. Pirmas toksinas – tai atsinaujinimas. Tikriausiai ir jums pažįstamas jausmas, kai supykstate ant viršininko, antrosios pusės ar draugės ne dėl konkrečios dabar vykstančios situacijos, o dėl to, kad ji kartojasi. „Pamiršau tau pasakyti, kad užtruksiu“, – mesteli jis, ir jūs susinervinate. Ne dėl to, kad jis užtruks, o kad „ir vėl“ užmiršo. Jausmas „ir vėl“, kuris priverčia širdį nusiristi skrandžio link, rodo, kad dar neradote atsakymo, kodėl jis užmiršo / nepaskambino / pavėlavo, ir toksinas vis dar nuodija gyvenimą.
Antras toksinas yra atsiribojimas. Patirdami neigiamas toksiškas emocijas, mes atsiribojame nuo kitų žmonių. Pirmiausia, vienumoje lengviau susivokti, kas vyksta. Antra, kai mūsų poreikiai neišgirsti, kai esame neįvertinti, jaučiamės tokie truputį „kvaileliai“. Juk projektą atėmė iš Rasos, o ne iš kitų kolegų – juk tai ji nevykėlė (kad ir tik savo pačios akyse), o ne kiti. Atsiribodamas žmogus netenka kitų paramos ir dėl to, kad nebeturi energijos jos paprašyti, ir dėl to, kad kitiems pasidaro per sunku ją pasiūlyti. Visi esame patyrę situacijų, kai nežinodami, ką pasakyti be galo nusiminusiam žmogui, rinkdavomės verčiau tylėti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip pačios sau gadiname gyvenimą
Trečias toksinas – tai sekinimas. Neseniai valandą bendravau su žmonėmis, kuriems netiko mano pasiūlytas projektas. Susitikimą pradėjome gana priešiškomis nuotaikomis, o po valandos išsiskyrėme šypsodamiesi. Dar po penkių minučių tenorėjau atsigulti į lovą ir pamiegoti – daugiau niekam neturėjau jėgų. Kiekvienam pažįstamas jausmas, kai bendravimas tiek išsekina, kad tenka ieškoti būdų, kaip „įsikrauti“ energijos. Psichologų nuomone, tokio išsekimo priežastis – pastangos nuslopinti kylančias neigiamas emocijas. Kitaip tariant, šypsena pro dantis išvargina kur kas labiau nei pora sudaužytų lėkščių.
Užnuodytos vaikystės atgarsiai
Visi mano minėti pavyzdžiai buvo susiję su darbo santykiais. Antra vertus, „nuodinga“ draugystė, meilė, net tėvų ir vaikų santykiai pat pat nėra reti reiškiniai. Štai jūsų vieniša draugė jus palaikė ir guodė, kai išsiskyrėte su mylimuoju, tačiau kai susiradote naują draugą, atsisakė su juo susipažinti, o jums pareiškė, kad meile vis tiek nesidžiaugsite. Jūsų mama, vos tik susiradote naują darbą, pasakė: „Vaikeli, šita sritis labai neperspektyvi.“
Nors iš psichoanalizės „paveldėtas“ psichologų polinkis visų bėdų priežasčių ieškoti vaikystėje yra gerokai pervertinamas, įdomu pažvelgti į toksiškus santykius būtent iš šios perspektyvos. Kokį svarbų asmenį iš jūsų vaikystės laikų primena draugas, prie kurio jus beprotiškai traukia, bet jei pabendraujate su juo popietę, kitą dieną turite skirti reabilitacijai? Gal pasirinkote emociškai šaltą vyrą, panašų į jūsų tėtį, ir tikitės, kad santuokoje pavyks ištaisyti vaikystės klaidas?
Psichoanalitikų manymu, santykius su žmonėmis, kurie mus valdo, mumis manipuliuoja ar emociškai nuo mūsų atsiriboja, pasirenkame neatsitiktinai.
Psichoanalitikų manymu, santykius su žmonėmis, kurie mus valdo, mumis manipuliuoja ar emociškai nuo mūsų atsiriboja, pasirenkame neatsitiktinai. Psichoterapeutė Susan Forward knygoje „Toksiški tėvai“ vardija toksinus, kurie, gauti vaikystėje, gali užnuodyti ateities santykius: manipuliavimas, nestabilumas, psichologinis ir fizinis smurtas, nebrandumas, savęs pristatymas kaip tobulų tėvų...
Pyktis po kilimu
Bendrauja visada dvi pusės. Toksiškus santykius taip pat kuriame mes – tie, kuriuos nuodija, ir jie – tie, kurie skleidžia toksinus. Agresija tokiu atveju beveik niekada nebūna atvira, nes kiltų konfliktas, jis būtų išspręstas, emocijos išsisklaidytų ir nuodų nebeliktų.
Pasyvi agresija – ginklas, naudojamas žmonių, kurie yra išmokę, kad agresijos atvirai reikšti negalima.
Pasyvi agresija – ginklas, naudojamas žmonių, kurie yra išmokę, kad agresijos atvirai reikšti negalima. „Elena, susitvarkyk kambarį“, – liepiate jūs. – „Tuoj“, – atsako jūsų paauglė ir... nė nesukruta. Vaikams pasyvi agresija, ypač vienas iš jos būdų – vengimas, labai būdinga. Tačiau kai kurie žmonės šio įpročio neišauga.
Vėlavimas, užmiršimas, pykčio dangstymas meilikavimu ir juokeliais, sutikimas su jumis į akis ir apkalbėjimas už akių – tik keletas pasyviai agresyvaus elgesio pavyzdžių. Pasyviai agresyvus elgesys – tai kontroliavimas ir manipuliacija. Taip žmogus priverčia mus išreikšti tą pyktį, kurį jis jaučia. Pats pasyvus agresorius atvirai rodyti pykčio negali – jis yra išmokęs, kad pykti „negražu“, ir didžiuojasi tuo, kad niekada nepraranda savitvardos. „Tu manęs nesiklausai“, – pykstate jūs. – „Klausausi, kaipgi nesiklausau“, – atsako jis, versdamas kitą laikraščio puslapį. Tolesnį scenarijų įsivaizduoti nesunku: jūs pagarsinate televizorių, barškinate indais, išeinate į kitą kambarį, iškeliate sceną... Visais šiais atvejais kalta liekate jūs, nes nesusivaldėte, o ne jis – juk ramiai skaitė laikraštį. Artimi santykiai su pasyviai agresyviu žmogumi gali išvaryti iš proto, nes „akivaizdžių“ priežasčių konfliktuoti lyg ir nėra, bet kantrybę visą laiką praranda ta pusė, kuria manipuliuojama.
Judėti toliau
Žinoma, ne kiekvienas konfliktas – toksiškų santykių įrodymas. Visi žmonės kartais ir manipuliuoja, ir supyksta, ir apsimeta. Tačiau jei matote, kad toks elgesys yra dažnesnis nei nuoširdus dalijimasis, jei ryšys kelia daugiau nerimo nei džiaugsmo, jei negalite atvirai pasakyti, kad draugystė, romantiški ar darbiniai santykiai teikia jūsų gyvenimui laimės, verta apsvarstyti alternatyvas.
Toksiškų santykių atsisakyti nelengva. Viliamės, kad viskas susitvarkys savaime, bijome pasekmių, nenorime patirti skausmo. Visa tai – išsisukinėjimas. Psichologai siūlo atpažinti, kokius poreikius tokiais santykiais tenkiname, prisiimti atsakomybę ir po truputį tolintis nuo jų. Suprasdami, kad tas žmogus, su kuriuo mus sieja nuodingas ryšys, nėra „blogietis“, kad mes jį pasirinkome dėl tam tikrų priežasčių, siekdami patenkinti tam tikrus savo poreikius, suteikiame sau laisvę atrasti kitų būdų tiems poreikiams patenkinti. Reikia sau pasakyti „gana“ ir judėti toliau.
5 įspėjimai, kad esate įsipainiojusi į toksiškus santykius
Kūnas siunčia nerimo signalus. Artimi toksiški santykiai (darbiniai arba asmeniniai) sukelia nerimą, raumenų įtampą, jaučiamas nuolatinis nuovargis, prarandamas apetitas, kankina nemiga.
Nedrįstate pareikšti savo nuomonės. Viskas, ką jūs sakote, kito žmogaus manymu, nėra vertinga. Išjuokiamos jūsų pažiūros, jūs laikoma kvailute, kuriai gali būti atleista tik jei tapsite bent kiek panašesnė į žmogų, kuris jus žemina.
Jūsų jausmai jam/jai nesvarbūs. Pusiausvyros čia nė su žiburiu nerasite. Kitas žmogus jums skundžiasi, lieja jausmus, pasakoja apie savo bėdas, bet vos jūs užsimenate apie savąsias, ima krapštinėtis nagus, žiūrėti pro langą ar švilpauti.
Negalite būti savimi. Būdama šalia to žmogaus visada jaučiatės taip, lyg apsimetinėtumėte kuo nors kitu. Neišsakote savo nuomonės, jausmų, vaidinate „geros žmonos“, „intelektualės“, „seksualios katytės“, „tobulos draugės“ ar kokį kitą tam žmogui priimtiną vaidmenį.
Negalite tobulėti ir augti. Jūsų pastangos, siekiai ir svajonės išjuokiami kaip nerealūs ir bent jums nepasiekiami. Nesulaukiate palaikymo ir padrąsinimo.
5 žingsniai, kaip išsivaduoti iš toksiškų santykių
Nustokite juos neigti. Atsakykite sau, kaip jaučiatės pabendravusi su tam tikru žmogumi: pavargusi ar kupina jėgų, išklausyta ar išsunkta? Įvertinkite, kiek jūs įdedate pastangų į santykių išlaikymą ir kiek jų įdeda tas žmogus. Prisiminkite pastarąjį kartą, kai buvote susitikę: jus pradžiugino ar nuvylė jo elgesys?
Atraskite, kokius poreikius tenkinate tais santykiais. Gal kitas žmogus leidžia jums jaustis seksualiai arba lygindamasi su juo/ja matote, koks geras jūsų gyvenimas? Gal jis/ji primena jūsų mamą ar tėtį? Sąžiningai sau atsakykite, ką gaunate iš tų santykių.
Užpildykite tuštumą. Mylėkite save: skaitykite knygas, kurias seniai norėjote perskaityti, lankykite sporto treniruotes, nueikite į masažą... Rūpinkitės fizine ir dvasine sveikata.
Draugaukite su žmonėmis, kurie skleidžia pozityvią energiją. Visi pakliūvame į toksiškus santykius – jie užkrečiami. Ieškokite žmonių, kurie įdomūs, turi pomėgių, atvirai dalijasi mintimis, idėjomis ir jausmais.
Ženkite į priekį. Atvirai pažvelkite į tą savo dalį, kurią tenkino toksiški santykiai. Kaip galėtumėte ją išgydyti? Atpažinkite vaidmenį, kurį vaidinote, ir atleiskite sau už neapsižiūrėjimą. Patikėkite, kad esate verta meilės ir priėmimo be poreikio atsižadėti savęs.
