Pradėjus nuo COVID-19 ligos skiepyti vaikus nuo 11 metų amžiaus, išryškėjo nuomonių skirtumų šeimose, kurias net psichologams sunku suderinti. Savus iššūkius sprendžia ir sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantys ar tokių vaikų turintys žmonės.
Bijojo, kad paūmės autoimuninė liga
Kaip 15min pasakojo autoimunine liga sergančio paauglio mama Rūta (vardas pakeistas), net ir suprantant skiepų nuo COVID-19 ligos naudą, jai nebuvo lengva pasiryžti skiepyti sūnų, nes tam reikėjo laikinai nutraukti medikamentinį gydymą, rizikuojant, kad autoimuninė sūnaus liga paūmės.
„Supratau šią riziką ir nebuvo ramu. Bet, pasitarusi su gydančia gydytoja, priėmiau sprendimą skiepyti vaiką. Vis dėlto, gaunant imunitetą slopinantį gydymą užsikrėsti koronavirusu ir sirgti COVID-19 liga gali būti pavojingiau. Jis taip pat pasisakė už skiepus, kaip ir dauguma jo draugų, nors ne visiems tėvai leido skiepytis“, – sakė mama.
Ligoninėje – nuo kūdikių iki paauglių
Dauguma vaikų COVID-19 liga serga nesunkiai. Vis dėlto, kaip patvirtino VUL Santaros klinikų vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja dr. Inga Ivaškevičienė, į ligoninę dėl koronaviruso patenka įvairaus amžiaus vaikų – nuo kūdikių iki paauglių.
Didžiausią nerimą gydytojai kelia, kad kai kuriems sunkiau sirgusiems dalis koronaviruso simptomų išlieka net kelis mėnesius: „Tai gali apriboti vaikų galimybę mokytis, lankyti kolektyvą, o tai neabejotinai turi įtakos raidai“, – sakė vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja.
Neabejoja, kad verta skiepyti nuo COVID-19 ligos
Dr. I.Ivaškevičienei nekyla abejonių, kad ir vaikus verta skiepyti nuo šios ligos: „Turėjome ne vieną pneumonijos atvejį. Su dar rimtesnėmis situacijomis susiduriame, kai po persirgtos COVID-19 infekcijos kai kuriems vaikams išsivysto dauginis uždegiminis sindromas – reta, bet labai rimta būklė, reikalaujanti gydymo intensyvios terapijos skyriuje. Tai audringas uždegiminis organizmo atsakas į buvusią infekciją, kai labai atkakliai ir stipriai karščiuojama ir pažeidžiamos mažiausiai dvi organų sistemos. Kiekvienu atveju gali būti pažeisti skirtingi organai – vieniems pasireiškia nervų sistemos bei žarnyno sutrikimai, kitus kamuoja galvos skausmai ir viduriavimas, tretiems pažeidžiama širdies ir kraujagyslių sistema ar inkstai“.
Koronavirusas gali paveikti bet kuriuos organus. Pavojingiausia, kai pažeidžiama širdis. „Šiuo metu dar neturime galutinių duomenų, ar šis sindromas praeina be ilgalaikių pasekmių, ar gali turėti pasekmių visam gyvenimui. Tai kelia didelį nerimą visai pasaulio pediatrų bendruomenei. Deja, ir Lietuvoje turėjome ne vieną tokį vaiką. Augant sergamumui, daugės ir šio sindromo atvejų“, – prognozavo Santaros Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja.
Didžiausia kontroversija, kokia gali būti
Kaip pastebi medicinos psichologė E.Sabaitytė, vaikai nuo 11 iki 16 metų atsiduria didžiausioje kontroversijoje, kokia tik gali būti, jei nori skiepytis, o tėvai – prieš. Ką daryti, kai šeimoje išsiskiria nuomonės?
„Jeigu tėvai nusiteikę prieš skiepus, o vaikas, pabendravęs su draugais ar pasiskaitęs apie apsaugą nuo koronaviruso infekcijos, pasako, kad nori skiepytis, tai nereiškia, kad negalima apie tai kalbėtis“, – komentavo psichologė, pastebėdama, kad mes pamirštame paklausti, kaip jaučiasi vaikais, kuris išsako poreikį skiepytis, bet tėvai jo neišgirsta.
Vis dėlto, E.Sabaitytė kviestų būti atvirais su savo vaikais, klausti jų, kodėl nori skiepytis ir galbūt plėsti savo įsitikinimų ribas, akcentuojant ne baimes, o išsakant argumentus. „Juk mes visi norime mokyti vaikus ne bijoti gyvenimo, o drąsiai žengti į priekį“, – sakė psichologė.
Buvome apgaudinėjami, todėl pasitikėti gali būti sunku
Nerimą, kurį galime patirti priimdami sprendimą dėl skiepų, E.Sabaitytė vadino išvestiniu jausmu iš dviejų bazinių, instinktyvių, žmogui išgyventi reikalingų jausmų. Tai baimė ir lūkestis arba kitaip – nuostatos į ateitį.
„Baimė – gyvybiškai būtina emocija, kuri būtina mus apsaugoti. Kai kalbame apie skiepus, kiekvienas turime sau įvardyti, ko konkrečiai mes bijome, kas baisiausio gali nutikti, jei pasiskiepysime. Turime pripažinti, kad šiandien yra atsiradę daug konspiracinių teorijų, skatinančių nepasitikėjimą skiepais ir baimes, tad aš kiekvieną savo klientą skatinu įvardyti, ko jis tikisi iš ateities po skiepo, kas jį labiausiai gąsdina, ko jis bijo ir kiek tai – realu ir tikra“, – sakė medicinos psichologė.
Objektyvi, mokslu paremta ir suprantamai pateikta informacija gali sumažinti baimę skiepytis. Tačiau ne visiems.
Kaip pastebi E.Sabaitytė, mūsų istorinis kontekstas, norime ar nenorime, palikęs įspaudą. Turime pripažinti, kad vis dar veikia kolektyvinė pasąmonė, kad praeityje mums buvo meluota, buvome apgaudinėti, todėl pasitikėti gali būti sunku.
Vis dėlto, medicinos psichologė kvietė paklausti savęs, ar tikrai laikai – tokie patys, ar mes turime į pasaulį žiūrėti per įtarumo, melo rizikos akinius.
Geriausias – sąmoningai priimtas sprendimas
Bendraudama su pacientais, medicinos psichologė kviečia juos išsiaiškinti, kas konkrečiai kelia baimę ir savo lūkesčius į ateitį, susijusią su skiepais, paskui pasvarstyti, kurios baimės ir lūkesčiai – pagrįsti ir ne, argumentuoti mokslo ar ne, ir tuomet priimti sąmoningą sprendimą, kurio pasekmes būtume pajėgūs priimti.
„Pavyzdžiui vakcinacijos nuo erkinio encefalito metu mes neturime lūkesčio, kad erkė nebeįsisiurbs. Natūralu, kad vaikštant miške erkė gali prikibti. Tačiau skiepijamės todėl, kad nenorime pasekmių po įkandimo, bijome pasekmių po sunkios ligos, kurios gali būti ilgalaikės. Skiepas nuo koronaviruso taip pat nebūtinai apsaugos nuo susirgimo. Labai gaila, kad vakcinacijos pradžioje išplito šios neteisingas lūkestis. Tačiau pasiskiepiję apsidrausime nuo sunkių koronaviruso pasekmių“, – sakė E.Sabaitytė.
Jei dėl skiepo nerimauja vaikai
Jeigu matome, kad dėl skiepo nerimauja vaikai, medicinos psichologė patartų atvirai su jais pasikalbėti, leisti užduoti rūpimus klausimus: „Galime pasidalinti, kaip mes patys suprantame, kam reikia skiepytis – kad nesusirgtume sunkia ligos forma, nepatektume į ligoninę, kad būtume stipresni infekcijos akivaizdoje. Taip pat galime papasakoti apie galimas reakcijas po skiepo – kad gali skaudėti ranką, parausti dūrio vietoje, kad vaikas gali sukarščiuoti, bet kokia reakcija iš tiesų bus būtent tau, sužinosime tik po skiepo. Kartu vaikams galime papasakoti ir kaip patys jautėmės pasiskiepiję, parodyti buvusio dūrio vietą“.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, labai skirtingi ir geriausiai kiekvieną pažįsta jų tėvai. Todėl medicinos psichologė linkėjo labiau pasitikėti savimi ir nepamiršti klausytis vaiko, leisti jam užduoti rūpimus klausimus ir pasistengti paprastai atsakyti į juos.
Jei kyla abejonių, kur rasti patikimą šaltinį apie vakcinas, jų sudėtį, poveikį galima pasiskaityti Užkrečiamų ligų ir AIDS centro puslapyje, visus galimos nepageidaujamos reakcijos aprašytos ir naujienos pristatomos coronastop.lt, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos interneto puslapiuose.
