Nesibaigiantis mamos nuovargis, liūdesys, baimė, patiriama vienatvė ir galų gale konstatuota pogimdyminė depresija. Apie ją pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė-kandidatė psichoterapeutė Aušra Jakavičienė.
„Pogimdyvinė depresija pasireiškia apie 10–15 proc. moterų pogimdyviniu laikotarpiu, t. y. maždaug vienai iš aštuonių moterų“, – teigia psichikos sveikatos specialistė.
Ji atkreipia dėmesį į pozityvią tendenciją – vis daugiau moterų pagalbos kreipiasi į specialistus. Dažnai psichologo ar psichoterapeuto pagalbos ieškoti nukreipia šeimos gydytojai. Taip pat pagalbos kreipiasi socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai, kurie teikia pagalbą socialinių įgūdžių stokojančioms mamoms. Deja, daugelis moterų į specialistus kreipiasi tik depresijai gerokai pažengus.
Psichologė pastebi, kad depresijos simptomus vis dažniau patiria išsilavinusios, emancipuotos, veiklios motinos. Tikėtina, kad tokioms moterims yra nelengva pripažinti savo sunkumus. Jos patiria nusivylimą savimi, net įvardija, kad nesupranta, kaip tai atsitiko, juk ne su tokiais sunkumais yra susitvarkiusios.
Kas išduoda pogimdyvinę depresiją
Kaip vieną iš pogimdyvinės depresijos simptomų A.Jakavičienė įvardija nepraeinantį liūdesį. Mama patiria nuotaikos svyravimus, verksmingumą, nerimą, netgi paniką.
Mama gali pradėti pykti ant vaiko, o tai kelia ir kaltės jausmą, kad nepakankamai myli savo vaiką, negali juo pasirūpinti.
Sutrinka miegas ir mityba. Nuolatos jaučiamas miego trūkumas. Moteris visai nenori valgyti arba visą laiką jaučiasi alkana. Dažnai ji tiesiog neturi laiko pavalgyti. O besaikis valgymas virsta papildomais kilogramais, dėl ko jaučiasi negraži ir nepatenkinta savimi.
Mama netgi gali pradėti pykti ant vaiko, o tai kelia ir kaltės jausmą, kad nepakankamai myli savo vaiką, negali juo pasirūpinti. Taip pradeda save nuvertinti ir vis mažiau geba džiaugtis augančiu vaiku.
Depresija – įvairiausių aplinkybių padarinys
Psichologės-psichoterapeutės teigimu, nėra tiksliai įvardytų pogimdyvinės depresijos priežasčių. Kai kurie autoriai svarbiausia priežastimi laiko hormonų pusiausvyros sutrikimą. Svarbus veiksnys – poilsio stoka, nuolatinis nuovargis ir miego trūkumas.
Daug lemia stresą keliantys veiksniai, ypač patirtas fizinis ar psichologinis smurtas artimoje aplinkoje. Svarbu, ar nėštumas buvo lauktas, kaip praėjo gimdymas.
Negalima atmesti ir socialinių veiksnių. Mamos gyvenimas tampa siauras ir apribotas. Ypač sunku su tokiu apribojimu susitaikyti veiklioms moterims. Prieš gimdymą jos užsiėmė visuomenine veikla, dabar jų veikla yra buitis, rūpinimasis vaiku. Šeimos nariai dažnai nesupranta, ko mama yra liūdna ir nelaiminga, neįvertina jos veiklos namuose.
Santykiai šeimoje irgi turi įtakos. Vyras dažnai nepatenkintas dėl neskiriamo dėmesio jam, o moteris pradeda pykti ir liūdėti dėl per menkos pagalbos jai. Jei šeimoje yra daugiau vaikų, mama nerimauja, kad per mažai dėmesio skiria jiems. Ypač mamoms perfekcionistėms sunku viską suderinti.
Kartais moters savivertę menkina ir jaudinimasis, kad dėl po gimdymo pasikeitusių kūno formų ji darosi negraži, nepatraukli savo vyrui.
Ką gali artimieji
„Pirmiausia, visi šeimos nariai turi prisiimti atsakomybę už naują gyvybę. Vaikas yra ne vienos mamos ir ne ji viena turi būti atsakinga“, – akcentuoja A.Jakavičienė.
Ypatingas šiuo laikotarpiu vaiko tėvo vaidmuo. Jis turi apglėbti motiną ir vaiką savo rūpesčiu, dėmesiu, pagalba. Sveikintinas dalykas Lietuvoje tėvystės atostogos, kurias gauna tėvas gimus kūdikiui. Kol motina susipažins su vaiku, pripras prie naujos rutinos, jai neturėtų rūpėti kitų šeimoje augančių vaikų pamokų ruoša, būreliai, maisto gaminimas ar kiti ruošos darbai.
Visi artimieji turi ne tik užtikrinti mamai ramybę, miegą ir maistą, bet ir palaikyti ją emociškai.
Visi artimieji turi ne tik užtikrinti mamai ramybę, miegą ir maistą, bet ir palaikyti ją emociškai. Svarbu, kad namiškiai pagirtų, įvertintų jos atliekamą darbą, primintų, kad ji turi pailsėti. Būtina išklausyti, skatinti kalbėti apie savo emocinę būklę. Net jei ne viskas puikiai sekasi, negalima priekaištauti, lyginti su kitomis mamomis.
Pagaliau šalia esantys šeimos nariai tikrai geriau ir greičiau gali pastebėti ir blogėjančią mamos psichologinę sveikatą. Svarbu nenuvertinti ir nekritikuoti mamos savijautos, o paskatinti, padrąsinti kreiptis, o kartais ir palydėti į gydymo įstaigą.
Kaip padėti pačiai sau
Specialistės nuomone, ypač svarbu kalbėtis apie tai, kaip jautiesi, kokie sunkumai slegia. Kalbėtis galima su šeima, su drauge, su psichoterapeutu, pagaliau, yra psichologinės pagalbos telefonų.
Psichologė pataria stengtis bendrauti su kitomis mamomis: „Jei nepažįstate, visada galima susipažinti išėjus pasivaikščioti su vaiku. Kai sužinosite, kad ir kitos mamos patiria panašių sunkumų, pasijusite žymiai geriau.“
Neturėdamos galimybių sulaukti pagalbos iš artimos aplinkos moterys gali kreiptis į moterų krizių centrus. Šiuose centruose dirba socialiniai darbuotojai, psichologai.
Pogimdyviniam laikotarpiui reikia ruoštis iš anksto
A.Jakavičienė pataria savo sveikata pradėti rūpintis dar besilaukiant. Pastaruoju metu galima rasti mokymų ar kursų besilaukiančioms šeimoms, kuriuose galima susipažinti su tėvystės įgūdžiais, sužinoti, ko tikėtis gimdymo metu ir po jo. Tokius mokymus organizuoja bendruomeniniai šeimos namai, švietimo pagalbos tarnybos.
Šių mokymų metu mamos sužino, kokių sunkumų, vaikui gimus, kyla daugeliui. Toks žinojimas ramina, todėl vėliau kils mažiau sumaišties, abejonių.
Daugelis mamų dar besilaukdamos lanko ginekologo pamokėles, treniruotes baseinuose. Tai gera proga susipažinti ir užmegzti naujus santykius, kurie išlieka ir po gimdymo. Pasikeitusios kontaktais mamos turi galimybę ir po gimdymo bendrauti, pasitarti, pastiprinti viena kitą, pasidalinti patirtimi.
Specialisto pagalba
Susirgus motinai pogimdyvine depresija taikoma psichoterapija, o esant sunkiai ar vidutinio sunkumo depresijai gali būti skiriamas ir medikamentinis gydymas. Dažnai taikomi abu gydymo būdai kartu.
„Psichoterapija – puikus gydymo metodas, nes motina, atėjusi pas psichoterapeutą ar psichologą, gali nuoširdžiai pasikalbėti apie savo sunkumus, nebijodama, kad sulauks kritikos ar nuvertinimo“, – sako A.Jakavičienė.
Dažna mama bijo medikamentinio gydymo, nes maitina kūdikį ir nerimauja, kad vaistai pakenks vaikeliui. Vis dėlto gydytoju reikėtų pasitikėti. Psichologė-psichoterapeutė akcentuoja, kad visų moterų savijauta pagerėja po psichoterapijos, medikamentinio gydymo ir laikantis visų rekomendacijų.
„Svarbiausias dalykas, kurį noriu įvardinti, būkime pastabūs, atidūs ir neabejingi motinai, kuri atlieka patį svarbiausią darbą žemėje – augina žmogų“, – primena A.Jakavičienė.
