Rudenį vykusioje Lietuvos psichologų sąjungos konferencijoje dalyvavęs Edinburgo universiteto lektorius dr. Thomas H.Bakas, žinomas neurologas ir neuromokslininkas iš Jungtinės Karalystės, besidomintis neurologinėmis ligomis, kurios sukelia kalbos sutrikimus (būklės po insulto, neurodegeneracinės ligos, pavyzdžiui, Parkinsono liga ir pan.), supažindino su naujausiais tyrimais, kaip mūsų smegenis veikia antros kalbos mokėjimas.
Mokslininkas labai daug domisi dvikalbystės reiškiniu. Nuo praėjusio amžiaus pradžios vyravo požiūris, kad yra natūralu kalbėti tik viena kalba, o visos kitos kalbos tam tikra prasme apsunkina smegenis. Esą buvo pastebėta, kad žmonės, kurie kalba dviem kalbomis, parenka mažiau konkrečius žodžius, nes smegenyse, kurioms reikia surasti tinkamą žodį tarp tų dviejų kalbų, kyla šioks toks sąmyšis, jis išsiplečia į kitas smegenų dalis ir sukelia konfliktą, kuris turi įtakos prastesnėms smegenų funkcijoms.
Kitaip tariant, į smegenis buvo žiūrima kaip į spintą, kurioje kiekviena smegenų funkcija turi savo stalčiuką. Jeigu kuris nors stalčiukas užimtas vienos kalbos, kitos kalbos žodžiui reikia rasti kitą stalčiuką. Dėl to visi stalčiukai greitai užsipildo, ir nebelieka vietos kitiems dalykams, pavyzdžiui, aukštosios matematikos žinioms. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai paneigė šią teoriją.
Pasak Thomo H.Bako, žiūrint istoriškai, dvikalbystė yra natūrali žmogaus būsena, ne apkraunanti smegenis, o atvirkščiai, suteikianti joms pranašumų.
Šiandien yra žinoma, kad informacija mūsų smegenyse nesipeša tarpusavyje dėl tų stalčiukų, mūsų smegenys veikia interaktyviai, t. y. tinklais. Tai reiškia, kad visa mūsų turima informacija smegenyse sąveikauja tarpusavyje ir netgi keičiasi lokalizacija, kurioje smegenų dalyje viena ar kita mūsų funkcija įsikūrusi. Todėl smegenys viso gyvenimo eigoje nuolat mokosi ir keičiasi.
Pasak Thomo H.Bako, žiūrint istoriškai, dvikalbystė yra natūrali žmogaus būsena, ne apkraunanti smegenis, o atvirkščiai, suteikianti joms pranašumų. Įrodyta, jog keliomis kalbomis kalbantys žmonės turi geresnes vykdomąsias funkcijas, nes jie moka persijungti iš vienos kalbos į kitą, o tuo pačiu – iš vieno veiksmo į kitą. Taip pat geresnė jų atmintis, nes jie žino daugiau žodžių.
Apie tai, kodėl naudinga visą gyvenimą mokytis užsienio kalbų, kalbamės su Neuropsichologijos mokslų daktare, Vilniaus universiteto lektore, Lietuvos psichologų sąjungos Neuropsichologijos grupės pirmininke Ramune Dirvanskiene.
– Papasakokite, kokie tyrimai yra atliekami su užsienio kalbų besimokančiais žmonėmis ir ką jie rodo?
– Thomas H.Bakas su kolegomis tyrė žmones, kurie skirtingais gyvenimo etapais mokėsi antros kalbos. Buvo pastebėta, kad tie, kurie antrą kalbą išmoko ankstyvoje vaikystėje, pavyzdžiui, gimė dvikalbėje šeimoje, geriau sugebėjo persijungti į kitą užduotį ar veiklą.
Tie, kurie antros kalbos išmoko jaunystėje, pavyzdžiui, studijavo užsienio kalbą, taip pat rodė pranašumą, bet jis buvo labiau susijęs su geresnėmis slopinimo funkcijomis smegenyse. Mat, kai žmogus visą gyvenimą kalba viena kalba ir pradeda mokytis kitos, jis turi aktyviai slopinti savo pirmąją, dominuojančią, kalbą.
Beje, slopinimo mechanizmas visiškai nereiškia prastesnės smegenų veiklos. Dažnai klaidingai manoma, kad aukštesnės protinės funkcijos pasireiškia tik tada, kai smegenys suaktyvinamos. Tačiau iš tiesų šios funkcijos dažnai susijusios su slopinimu, o kartu su aukštesne branda.
Pavyzdžiui, man kyla impulsas vienaip arba kitaip pasielgti, t. y. pasielgti taip, „kaip noriu“. Tačiau aš tą savo „kaip noriu“ užslopinu, kad pasielgčiau taip, „kaip reikia“.
Žmogus, studijuodamas kitą kalbą, lavina savo proto kontrolę, o tai susiję su geresne savo elgesio kontrole.
Kitas slopinimo pavyzdys. Man reikia sutelkti dėmesį į vieną kurį nors aplinkos stimulą, tačiau aplinkoje yra daugybė ir kitų, blaškančių, stimulų, į kuriuos man reikia savo reakciją užslopinti, kad išlaikyčiau dėmesį į tai, kas man tuo metu svarbiausia.
Kitas eksperimentas buvo skirtas stebėti, kaip smegenų funkcijas veikia pats antros kalbos mokymosi procesas. Buvo tirti studentai, įstoję mokytis užsienio kalbos, su kuria anksčiau neturėjo jokio kontakto. Pirmaisiais studijų metais tarp šių studentų ir kontrolinės grupės nebuvo pastebėta smegenų funkcijų skirtumų, tačiau ketvirtaisiais studijų metais nustatytas statistiškai reikšmingas persijungimo į kitą užduotį ar veiklą gebėjimų skirtumas. Taigi žmogus, studijuodamas kitą kalbą, lavina savo proto kontrolę, o tai susiję su geresne savo elgesio kontrole.
– Kaip vyko šie eksperimentai? Kokios užduotys buvo pateiktos tiriamiesiems?
– Buvo taikomas dažnai neuropsichologų naudojamas metodas. Paleidžiamas įrašas su pypsėjimo garsais. Vieni garsai yra aukšti, kiti – žemi. Reikia įsivaizduoti, kad klausaisi lifto, kylančio į viršų arba besileidžiančio žemyn. Jeigu pyptelėjimas yra aukštas, tai reiškia, kad liftas pakilo vienu aukštu. Žemas pyptelėjimas reiškia, kad liftas nusileido vienu aukštu žemyn. Taip pat įraše girdimi įvairūs blaškantys foniniai garsai. Užduotis – pasakyti, į kurį aukštą galiausiai liftas atvyko. Taigi mintyse nuolat reikia persijungti tarp garsų ir sekti, kur liftas juda – aukštyn ar žemyn. Ir tai trunka gana ilgai – apie keletą minučių.
Gyvenime šio gebėjimo reikia, kai tenka ką nors įdėmiai stebėti ar sekti, persijungiant tarp skirtingų stimulų ir išlaikant dėmesį. Dėl to turime sugebėti atskirti, į ką aplinkoje reikia reaguoti, o kas yra triukšmas.
– Ar buvo atlikti tyrimai su vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie mokėsi kalbų?
– Kanadoje ir Indijoje buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad žmonės, kurie kalba bent dviem kalbomis, senatvėje ilgiau išlaiko savo protines funkcijas. Antros kalbos mokėjimas suteikia tarsi apsauginį efektą – net ketveriais metais pavėlina demencijos (senatvinės silpnaprotystės) pradžią.
Taip pat buvo tiriami vyresnio amžiaus žmonės, jau sergantys demencija, kurie buvo mokomi naujos kalbos. Thomas H.Bakas kartu su savo studente atliko tyrimą Škotijos Skye saloje, kurioje dalis gyventojų turi išlaikę senąjį dialektą. 78–85 metų amžiaus šios salos gyventojams, kurie nemokėjo dialekto, buvo sudarytos sąlygos jo mokytis.
Kursas truko vieną savaitę ir jau po tokio trumpo laiko pastebėta, kad pagerėjo tyrimo dalyvių smegenų gebėjimas persijungti, apie kurį jau kalbėjome. Dar daugiau – šis efektas dalyviams, kurie po šių kursų kalbos mokymąsi praktikavo bent penkias valandas per savaitę, laikėsi net 9 mėnesius.
Taigi antros kalbos mokymasis tikrai gali būti kaip vaistas nuo senatvinės demencijos ar bent jau švelninantis jos simptomus: net jeigu pradedi mokytis kalbos senatvėje, efektas pastebimas jau po savaitės. Tai rodo ir tyrimas Glazge (Škotija) įsikūrusioje kalbų mokykloje, orientuotoje į vyresnio amžiaus žmones, sergančius demencija.
Taip pat buvo pastebėtas didelis poveikis protinėms besimokančiųjų funkcijoms. Be to, mokydamiesi antros kalbos, žmonės ne tik gerina savo kalbos funkcijas, bet ir sukuria bendruomenę, o tai padeda įveikti vienišumą, pagerinti nuotaiką, patenkinti bendravimo poreikį ir pakelti savivertę.
Net jeigu pradedi mokytis kalbos senatvėje, efektas pastebimas jau po savaitės.
– Taigi, jeigu norime, kad mūsų smegenys gerai funkcionuotų visą gyvenimą, labai patartina nuolat mokytis užsienio kalbų?
– Thomas H.Bakas išskyrė tris pagrindines dvikalbystės naudas. Pirmiausia, dėl kelių kalbų žinojimo gerėja metalingvistinės žinios – tiek šnekamosios, tiek rašytinės kalbos. Tarkime, lietuviškai kokiam nors reiškiniui ar emocinei būsenai apibūdinti vartojami vienokie išsireiškimai, anglų kalboje – kitokie. Todėl mokantis kitos kalbos šiuo požiūriu labai praturtėjama.
Antra nauda susijusi su pastebėjimu, kad svetimos kalbos mokymasis lavina empatinius sugebėjimus. Kitaip tariant, lengviau suprasti ir priimti, kad kitas žmogus gali turėti visai kitokį požiūrį į tam tikrus dalykus ar visai kitokias žinias negu aš. Taigi kitos kalbos mokėjimas, ypač nuo vaikystės, lavina socialinį pažinimą ir gebėjimą suprasti kitokį požiūrį.
Galiausiai, jeigu žmogus moka dvi kalbas, nesvarbu, kuria kalba jis kalba, smegenyse aktyvuojasi zonos, atsakingos už abi kalbas. Tai reiškia, kad smegenyse suaktyvėja daugiau neuronų, gerėja vykdomosios funkcijos, persijungimo gebėjimai, dėmesio kontrolės mechanizmas. Kita vertus, suaktyvėja ir slopinimo funkcija, nes kalbant viena kalba, reikia slopinti kitą kalbą, o ši funkcija, kaip jau minėjau, susijusi su didesne branda ir geresne savo impulsų kontrole.
Aišku, nustatyta ir šiek tiek praradimų, siejamų su antros kalbos mokėjimu. Kelias kalbas mokantys žmonės ilgiau užtrunka rasdami tinkamą žodį, nes mintyse jiems reikia perkratyti didesnį kiekį opcijų, kol randa teisingą. Tai buvo nustatyta matuojant reakcijos laikus, kai viena ar kita kalba užduodamas klausimas ir matuojama, per kiek laiko pasakomas atsakymas. Kita vertus, rezultatas skiriasi vos apie 40 milisekundžių, t. y. mažiau nei dešimtadaliu sekundės, šis skirtumas pastebimas tik specialia laboratorine įranga.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad naujos kalbos išmokimas ne tik gerina mūsų protines funkcijas, bet dėl jos mes praturtiname savo socialinį gyvenimą – prasiplečia draugų ratas, patiriame malonumą bendraudami, pagaliau įgauname daugiau kultūrinių žinių.
