Apie tai, kokie pavojai slypi dėl tokio tėvų elgesio ir kaip rasti „sveiką santykį“ su maistu nuo pat mažens, portalas manodaktaras.lt kalbasi su gydytoja dietologe, psichoterapeute, mitybospsichologija.lt autore Rasa Audickiene.
Skaudžios tiek fizinės, tiek psichologinės pasekmės
Pavojų tokiame tėvų elgesyje, siekiant pamaitinti vaiką nevalgiuką pasitelkus įvairiausias gudrybes, pasak psichoterapeutės, slypi labai daug:
-
Pirmiausia ignoruojamas vaiko poreikis pačiam nuspręsti ar parodyti, kada jis nori valgyti, kada – ne. Taip vaikas neišmoksta jausti organizmo poreikių, fiziologinio alkio, nesuvokia, kada ateina sotumas.
-
Vaikas permaitinamas ir programuojamas kaip norma persivalgymas.
-
Skatinamas nesąmoningas valgymas, kas sukelia antsvorio riziką.
-
Vystosi emocinis valgymas.
-
Maistas sureikšminamas, tarsi tai būtų svarbiausias dalykas pasaulyje, tokiu būdu sustiprinamas emocinis valgymas.
Nevalgumas – tai aplinkos įtakos pasekmė, o ne vaiko prigimtis.
„Pasekmės labai skaudžios ir fiziškai, ir psichologiškai. Nutukimo paplitimas tarp vaikų vis didėja. Toks tėvų elgesys tikrai prie to prisideda. Vaikas mokomas valgyti, kai net nenori. „Nevalgumas – tai aplinkos įtakos pasekmė, o ne vaiko prigimtis. Nesąmoningas maitinimas ar papirkinėjimas desertais tikrai nepaskatins vaiko valgyti sveiko maisto“, – teigė gydytoja dietologė R.Audickienė.
Priežasčių, dėl ko vaikas nevalgus, anot jos, reikia ieškoti šeimos viduje, elgesyje su vaiku ir pačių tėvų mitybos įpročiuose (nekalbant apie specialiųjų poreikių reikalaujančius vaikus).
Specialistė pataria tėvams pirmiausia išbraukti iš vaiko mitybos užkandžius, jei jis nevalgo pagrindinių valgių: „Reikia vaikui suteikti progą išalkti. Po to pasigilinti į šeimos mitybos įpročius, emocinę būklę. Būdų, kaip „įskiepyti valgumą“ tikrai yra ir ne vienas. Svarbu individualus žvilgsnis į šeimą. Prireikus pagalbos, dietologas tikrai padės“.
Maistas – kaip apdovanojimas arba bausmė
Tėvai labai dažnai maistą vaikams naudoja kaip atpildą už gerus akademinius pasiekimus, už gerą elgesį, pvz., kad susitvarkė kambarį ar atliko paskirtą užduotį. Taip pat maistas naudojamas kaip vaiko nuraminimo būdas ar kaip vienintelis šeimos kartu praleidimo būdas. Neretai jau anksčiau minėti „nevalgiukai“ yra gąsdinami bausmėmis, kad nevalgys. Arba renkamasi kitas būdas – paskatinti maistu: „suvalgysi sriubą, gausi ledų“.
Pasak psichoterapeutės, tėvai taip elgiasi iš nerimo, kad vaikas liks alkanas: „Nuo pat gimimo mamos ir tėčiai atiduoda visą meilę ir rūpestį. Rūpinasi jo fiziologiniais poreikiais, kad būtų pamiegojęs, sausas ir pavalgęs. Pavalgęs, vadinasi, laimingas. O visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi. Dėl to griebiamasi įvairiausių metodikų, nepagalvojant apie ilgalaikes pasekmes ir ko iš tikro mokome savo vaikus“.
Tokiu būdu vaiko psichikoje ir fiziologiškai nesiformuoja fiziologiniai alkio ir sotumo jausmai (pvz., sustojama valgyti, kai jau ateina sotumas, o ne tuomet, kai pusiau pasisotinama); neišmokstama sąmoningo valgymo, kai galime sustoti, būti čia ir dabar, pasimėgauti kvapu ir skoniu; išmokstama labai žalingo emocijų valdymo būdo – emocinio valgymo. Taip pat maistas tampa pervertinamas, o tai, anot gydytojos, gali lemti valgymo sutrikimus.
Leiskite vaikui išalkti
Kalbant apie „nevalgiukus“, psichoterepeutė R.Audickienė patarė tėvams pirmiausia įsiklausyti ir išgirsti vaiką bei jo poreikius (o ne savo nerimastingas mintis). Tuomet leisti vaikui išalkti (galbūt tai bus keturios, o gal ir septynios valandos).
„Svarbiausia, kad nebūtų užkandžių. Jei vaikas jau žino, kad dabar pasispyriojus vėliau gaus užkandžių, ar tik to, kas jam skanu, tai ir nenustos atsisakinėti valgyti. Čia slypi labai daug niuansų. Reikia nebijoti vaiko emocijų. Tikrai taip, jis supyks, kad negauna taip, kaip yra įpratęs. Ir mes turime žinoti, ką mes, kaip tėvai, turime daryti su vaiko pykčiu. Padėjus vaikui nusiraminti, toliau reikia išlikti ramiems ir pakartoti, kad „gali rinktis: arba lieki alkanas, arba valgai, kas paduota, arba pasiimk, ką tik nori“ (šiuo atveju reikia pasirūpinti, kad namuose nebūtų nieko kito)“, – patarė gydytoja dietologė.
Pasirinkimas privalo būti, kad būtų išlaikytas bazinis emocinis autonomijos poreikis. Bent du pasirinkimai vaikui būtinai turi būti: „lik alkanas arba imk, kas paduota“. Jei vaikas pasirenka likti alkanas, patariama jį palikti alkaną iki kito valgymo be užkandžių ir be pateikto maisto – pavalgys vėl su visa šeima kartu, kai bus kitas valgymas. Tai jo paties pasirinktos natūralios pasekmės.
Jei atliekama taisyklingai, anot R.Audickienės, daugumai vaikų užtenka 1–3 kartų suprasti, kad šokinėjimai, maisto sureikšminimas ir „desertukai“ pasibaigė ir nuo šiol valgys viską su šeima.
„Ši metodika veiks, esant reguliariam valgymui, kai visa šeima valgo tą patį maistą. Jei kas iš šeimos narių komentuos, kad vienas ar kitas produktas neskanu, ar pats nevalgys, tai nereikia tikėtis iš vaiko, kad jis darys kitaip. Dėl to reikia nepamiršti, kad vaikai modeliuoja elgesį. Kaip daro tėvai, darys ir vaikai. Tenka ir tėvams perimti racionalios mitybos įpročius, kas nėra blogai“, – sakė dietologė.
Patarimai, kaip padėti „susidraugauti“ su maistu
-
Nuo mažens laikykitės mitybos reguliarumo, „nenumeskite“ naujo produkto, jei vaikas atsisakė kelis kartus suvalgyti (įvairios literatūros duomenimis, sakyti, kad vaikas nemėgsta vieno ar kito produkto galima, kai atsisako 68–82 kartus).
-
Nesureikšminkite maisto.
-
Neraminkite vaiko emocijų „pakištukais“.
-
Nerodykite vaikui netinkamo elgesio, pvz., nevalgykite prie televizoriaus, neužkandžiaukite ir pan.
„Vaikystės patirtys turi labai didelę įtaką mitybos įpročiams ateityje. Praktiškai visi žmonės turi emocinį valgymą, kuris prasidėjo formuotis vaikystėje. Tai nereiškia, kad reikia su juo gyventi. Galima sukurti draugišką santykį su maistu ir atsikratyti antsvorio. Beje, nuo rugsėjo renkama nauja moksliškai pagrįstomis metodikomis emocinio valgymo ir antsvorio korekcijos psichoterapinė grupė“, – teigė dietologė R.Audickienė.
