Kad turi priklausomybę, niekas nesuprato, nes į namus ir mokyklą jis sugebėdavo nueiti išsiblaivęs.
Dabar jis jau metus yra blaivas. Pakilti iš moralinio dugno, kaip savo būseną įvardina jis pats, padėjo Anoniminių alkoholikų (AA) draugija, į kurią jis atėjo būdamas devyniolikos.
„Pragerta“ vasara: „Gėrėm viską“
Pasakodamas apie savo vaikystę 20-metis Kristijonas neslepia, kad aplinka nebuvo saugi. „Nuo vaikystės mačiau alkoholio vartojimą artimoje aplinkoje. Vartojo ir tėvai. Tai turbūt ir tas prisidėjo, kad aš pats anksti pradėjau gerti. Nebuvau griežtai prižiūrėtas vaikas“, – sakė jis.
Svarstydamas apie priežastis jis mini, jog viena svarbiausių buvo noras jaustis savu ir pripažintu. „Man atrodė, kad gerti „kieta“. Turėjau ketveriais metais vyresnį draugą, su kuriuo ir pradėjau išgėrinėti. Labai sunku paaiškinti, kas su manimi tada vyko. Dabar man pačiam sunku suvokti, kad tokio amžiaus galėjau vartoti alkoholį“, – kalbėjo Kristijonas.
Jis prisiminė vieną „pragertą“ vasarą. „Tada man ir buvo kokie 10 metų. Visą vasarą pragėriau. Gerdavau su vienu artimu žmogumi iš giminės. Vartojome viską – įvairiausius alkoholinius gėrimus, kurie dar nebuvo ragauti, nes norėjosi išbandyti. Ir alų, ir vyną – ką radom, tą ir gėrėm. Buvo atvejis, kai daug tekilos išgėrus buvo labai negerai. Jau norėjo man greitąją pagalbą kviesti. Teko ragauti ir tuos pačius pigiausius alkoholinius gėrimus – irgi iš to smalsumo. Gėrimas vyko vos ne kiekvieną dieną. Tada man atrodė, kad čia nieko tokio. Dabar prisiminus, baisu...“ – kalbėjo jaunas vyras.
Dabar man pačiam sunku suvokti, kad tokio amžiaus galėjau vartoti alkoholį.
Nors atrodo, jog nuolatinis alkoholio vartojimas dideliais kiekiais gali greit išvesti iš rikiuotės organizmą. Ypač, kai geria vaikas. Bet Kristijonas sako, kad to nebuvo.
„Tas ir keisčiausia, kad man to nebuvo. Aš nejaučiau kažkokių didelių pasekmių. Tai tas turbūt irgi galėjo mane pastūmėti į priklausomybę. Kartais būdavo, kad apsivemdavau. Bet tai būdavo retkarčiais. Dažniausiai kitą jausdavausi gerai. Niekada neprireikė medikų pagalbos“, – apie greit išsivysčiusią didelę toleranciją alkoholiui (kas taip pat yra vienas iš priklausomybės požymių) sakė pašnekovas.
Į pamokas ateidavo blaivus
Kristijonas pasakojo, kad vaikystėje buvo labai nedrąsus. „Būdavau susikaustęs, daug ko bijojau. O alkoholis, man atrodė, padėjo įveikti tas baimes. Bet svarbiausia buvo atsipalaidavimas, smagumas. Atrodydavo, kad viskas fainiai. Po to gali atsiminti, kaip buvo smagu. Tai buvo saviapgaulė“, – kalbėjo vyras.
Kadangi jo šeimos nariai ir patys buvo priklausomi nuo alkoholio, į geriantį sūnų nekreipė dėmesio. Tuo metu mokytojai ir kaimynai nepastebėjo, kad vaikas turi problemų.
„Nors namuose aš turėjau daug laisvės, šiokį tokį turėjau protą ir jaučiau atsakomybę. Gerdavau, bet jausdavau ribas. Todėl manęs girto niekas nematydavo. Pavyzdžiui, paauglystėje penktadienį po mokyklos pradėdavome gerti su draugais kokią 16 val. Iki vakaro prasiblaivydavau ir namuose jau būdavau normalus. O į mokyklą girtas neidavau“, – apie mokyklinius metus pasakojo Kristijonas.
Po „daugiadienių“ nėrė žemyn
Apie tai, kad galbūt per daug geria, pirmą kartą jis pagalvojo būdamas 17-os. Tą vasarą vaikinas dirbo sezoninį darbą pajūryje. Ir ten, anot Kristijono, nuolat gerdavo.
„Ten prasidėjo grynas vartojimas: aš diena iš dienos gerdavau. Visus tris mėnesius kiekvieną dieną. Tada man jau nebebuvo atsakomybės, kad man į darbą reikia. Po tos vasaros ir į mokyklą eidavau „su pagiriom“. Nebuvo skirtumo – darbo diena ar savaitgalis. Tiesiog gerdavau“, – apie pasiektą dugną pasakojo jis.
Apmąstydamas tą laiką Kristijonas sako, kad, nors jautė, kad skiriasi nuo kitų žmonių, kurie bet kada gali sustoti ir nebegerti, o jis ne, tačiau keisti gyvenimo būdo nesiryžo.
Nebuvo skirtumo – darbo diena ar savaitgalis. Tiesiog gerdavau.
„Per tą laiką turėjau gal mėnesio ar dviejų pertraukas, bet ir vėl pradėdavau gerti. Sustoti nebegalėjau“, – sakė jis.
Su priklausomybe alkoholiui gyvenusio vaikino aplinka – artimieji, draugai – jam padėti negalėjo, nes ir patys panašiai gyveno. Nė vienas iš jų neatkreipė dėmesio, kad kasdien apsvaigusiam Kristijonui galbūt reikėtų pagalbos.
„Mūsų kompanijoje toks gyvenimo būdas buvo norma. Iš šeimos irgi nelabai kas sakė, nes, kaip ir sakiau, nežinojo, kiek aš vartoju“, – prisiminė pašnekovas.
„Supratau: arba kažką darau, arba mirsiu“
Vis dėlto šiuo metu Kristijonas jau metus yra blaivas. Jo paties žodžiais, sustoti pavyko tik pasiekus moralinį dugną.
„Per 12 metų tokio ilgo blaivaus periodo nesu turėjęs. Kaip man pavyko? Geras klausimas... Kad išeitum iš priklausomybės, iš tų visų iliuzijų, kad gyveni normaliai, kad viskas tau gerai, reikia pasiekti moralinį dugną. Tai yra svarbiausia, jeigu nori pradėti keistis. Daugelis žmonių, ypač mano amžiaus, dugną asocijuoja su visko praradimu. Maždaug, kai jau esi benamis prie konteinerio. Bet tai toli gražu nėra tiesa. Dugnas gali visai kitaip atrodyti. Vienas, ir būdamas prie konteinerio, gali sakyti, kad „čia viskas normaliai.“
Mano pasiektas dugnas, kurį pasiekiau prieš metus, atrodė kitaip. Eilinį kartą buvau pridaręs nesąmonių, turėjau keletą sąmonės užtemimų. Kas pradėjo kartotis paskutiniais mėnesiais vartojimo. Mane pradėjo graužti sąžinė, o aš tuomet dar daugiau vartojau. Tačiau vieną rytą atsikėlus atėjo mintis: „Arba aš kažką darau, arba aš mirsiu.“, – pasakojo Kristijonas.
Tiesa, mirtis nereiškė atsisveikinimo su gyvenimu: „Aš galbūt net norėjau mirti – būtų buvę labai paprasta. Bet mano įsivaizdavime buvo ta moralinė mirtis, kuri reiškia, kad tau nieko nebesinori, nieko nebereikia – tu tik vartoji alkoholį.“
Pradėti lankyti AA susitikimus paskatino mama
Vaikinas neslėpė, kad tokia mintis jį išgąsdino. Atėjo supratimas, kad taip nutikti gali labai greitai, jeigu jis nesiryš pokyčiams. Žengti pirmąjį žingsnį paskatino ir puoselėjami santykiai su tuometine mergina. Tačiau, kaip ir visi priklausomi žmonės, jis žino – pokyčius turi daryti dėl savęs, o ne dėl kito žmogaus.
„Tuo metu aš turėjau merginą, tai gal ir dėl jos iš pradžių norėjau kažką keisti, nes bijojau, kad mane paliks. Labai didelį postūmį man davė mama. Ji pati buvo priklausoma nuo alkoholio, o tuo metu jau lankėsi AA susitikimuose. Su ja pakankamai atvirai kalbėdavomės, todėl kartą man pasakė: „Tu turi problemų.“ Kalbėjo be jokių išvedžiojimų, guodimų. Tada jau buvau papasakojęs jai, kaip ir kiek aš vartoju.
Tai buvo pirmas žmogus, kurio žodžius aš iš tiesų išgirdau. Anksčiau, jei kažkas kažką sakydavo, aš tik pykdavau ir sakydavau, kad „čia ne mano, o tavo problemos.“ – sakė vaikinas, pridūręs, kad mama ir nukreipė į AA susitikimus.
Šie susitikimai vyksta įvairiose Lietuvos vietovėse. Kristijonas pradžioje lankėsi savo gimtajame mieste, o vėliau ir dabar – sostinėje vykstančiuose AA susitikimuose. Neslepia – pradžia nebuvo lengva, reikėjo daug valios ir drąsos.
„Mama man parodė kelią, o jau toliau aš pats ėjau. Iš pradžių man buvo labai baisu, kilo daug abejonių. Bet jau tikrai nebežinojau, ką daryti. Nebepadėjo ir psichologai, kuriuos lankiau...“ – pasakojo pašnekovas.
Pasak Kristijono, dabar jis žino, kad priklausomam žmogui svarbu pasiekti tą „moralinį dugną“, nes nuo to prasideda sveikimo kelias: „Kol tu netapsi visiškai beviltiškas, kol nepripažinsi, kad turi problemų, niekas kitas tau negalės padėti. Dabar susiduriu su žmonėmis, kuriems labai norėčiau padėti. Bet negaliu. Tik pats žmogus gali sau pasakyti: „Taip, aš turiu problemą.“ Būna situacijų, kai dar yra iliuzijų, kad rasi kitą būdą išbristi. Bet mano patirtis parodė, kad nėra kito būdo: arba eini toliau vartoti ir vienaip ar kitaip miršti, arba randi pagalbą. Pvz., DAA draugiją (Drug Addict Anonymous), 12 žingsnių programą“, – mintimis dalinosi daugiau nei dešimt metų nuolat alkoholį vartojęs jaunas vyras.
„Aš ir pats turėjau tokį įsivaizdavimą, kad alkoholikas yra tas, kuris pragėrė namus, darbą, šeimą. Dėl to ilgą laiką neprisipažinau, kad ir pats esu priklausomas. Bet dabar suprantu, kad šita liga neturi nei statuso, nei lyties, nei amžiaus – nieko. Bet kas gali būti priklausomas bet kuriame savo gyvenimo etape“, – kalbėjo Kristijonas.
Viso gyvenimo darbas
Ką per tuos metus jis atrado? Pasak pašnekovo, blaivybė jam leido suprasti, kad gyvenimas yra visoks. Kol gėrė, anot Kristinojo, jis įsivaizdavo, jog didžiausia siekiamybė – kad visada viskas gerai. To jis įsivaizdavo ir siekiantis. „Bet iš tikrųjų aš vartodavau visada – ir kai būdavo gerai, ir kai būdavo blogai. Nemokėjau priimti realybės ir tiesiog gyventi. Būdamas blaivus išmokau vertinti mažus dalykus, pvz., pasidaryti skanius pietus. Po daugelio metų, kai buvau piktas ir negatyvus, pagaliau jaučiu daugiau jausmų“, – sakė jis.
Kristijonas žino, kad blaivybė – viso gyvenimo darbas. Jis neslepia greit pajuntantis, jeigu nesilaiko sau įprastos rutinos: „Labiausiai džiugina, kad mano pokyčiai veikia santykius su kitais: su manimi žmonės pradėjo norėti leisti laiką, mane vertina. Seniau žmonės manęs baidydavosi, nuo manęs bėgdavo, o aš galvodavau – „Kodėl jie nenori su manim būti, kai aš toks fainas?“ Gyvenau iliuzijoje.“
Daugiau apie priklausomybę nuo alkoholio, simptomus ir pagalbą rasite interneto puslapyje „Pagalba sau“.
Jei vienam nedrąsu žengti pirmuosius žingsnius, verta apsilankyti Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos susitikimuose, kurie vyksta įvairiose Lietuvos vietose. Daugiau informacijos rasite čia.
