– Beveik visi sėkmės ar dvasinio tobulėjimo mokytojai, o ir šiaip liaudies išmintis teigia, kad iš klaidų mokomės. Ar galėtumėte pasakyti, kokios asmeninės nesėkmės davė jums vertingų pamokų?
– Net nežinau, nuo ko pradėti... Esu skendęs laive, kelis kartus praleidau naktį cypėje, buvau vežamas į mišką „ant teisybės medžio kabinti“, esu pralošęs neįsivaizduojamas sumas akcijų biržose, bent pusė mano pradėtų verslų totaliai užsilenkė, buvau daugybę kartų apgautas, išdurtas ir nuviltas, o šiaip dar mokykloje, net būdamas paauglys, kaipmat viešai apsiverkdavau, kai tik reikėdavo kalbėti ar deklamuoti aktų salėje ar netgi klasėje.
Vieną sykį, jau direktoriaudamas, įspūdingo renginio, kurį vedžiau, metu staiga visiškai per patį klyną suplyšo mano prašmatnaus kostiumo kelnės – neatsargiai pritūpiau pareguliuoti kažkokių dekoracijų. Visų bene 300 žiūrovų akivaizdoje sušvito šviesūs apatiniai. Ir ką? Ogi nieko. „Tai, kas mūsų neužmuša, padaro mus stipresnius“, – sakydavo Friedrichas Nietzsche. Labai gerai sakydavo. O gal tik vieną kartą tepasakė. Bet gerai.
– Tai kaip patartumėte reaguoti į nesėkmes ar pinigų trūkumą?
– Į nesėkmes geriausia reaguoti taip, kaip verta: teigiamai. Didžiausia kliūtis užtikrintai veikti ką nors naujo yra ta banali nesėkmės baimė, kurią dažnai išsiugdome dar mokykloje ar net darželyje. Kaip sakydavo vienas mano mokytojų dr. Richardas Bandleris, „nesėkmė atsiranda bet kada, kai kuriam nors veiksmui įdiegiame laiko limitą“.
Jei tėvai, išvydę pirmuosius savo vaiko žingsnius, nutars, kad iš jo „šokėjo tai tikrai nebus...“ ir apskritai, „matyt, jau taip ir neišmoks vaikščioti“, didžiulis apibendrinimas bus padarytas akivaizdžiai per anksti. Taip dažnai elgiamės ir mes. Nesėkmės yra būtinos, jei norime ko nors išmokti iš tikrųjų. Kad ir ko siektume, turėtume save pasveikinti patyrę pirmą, antrą ar trisdešimtą nesėkmę. Nes tik taip išmoksime, ką verta daryti kitaip.
– O ką galėtumėte pasakyti tiems, kuriems nerimą kelia ilgėjantys ir šaltėjantys vakarai prieš akis?
– Sakote, lietuviams riesta? Rimtai? Gal todėl, kad dažnai tiesiog susikuria tokius lūkesčius, kaip „ateina ruduo, bus liūdna“, o paskui stebisi, kad atėjo ruduo ir tikrai pasidarė liūdna! Man atrodo, kad negebėjimas daug ko suvokti plačiau, lanksčiai įprasminti ar perprasminti kasdienybę, netapti savo nuotaikų ar įkyrių minčių, stereotipų įkaitu yra didesnė bėda nei ilgėjantys rudens vakarai.
Jei nepatinka tai, ką patiri, turi puikią progą pradėti režisuoti gyvenimą pats.
Kai kas nors pradeda dejuoti, kad grįžus po atostogų nuolat apima slogios mintys, klausiu: o ko tu sieki, ko nori? Ką gali leisti sau patirti, kad grįžęs po atostogų namo jaustumeisi puikiai? Galų gale, kokiu žmogumi nori tapti? Kas tau iš tikrųjų svarbu? Jei teplauki gyvenimo upe it koks nuo sielių atitrūkęs rąstas, nenuostabu, kad kraštovaizdžiai – vienokie ar kitokie – ima slėgti. Ar bent jau atsibosta. Bet tu ne rąstas. Susikuriame savo realybę patys arba leidžiame, kad ją mums sukurtų kiti. Jei nepatinka tai, ką patiri, turi puikią progą pradėti režisuoti gyvenimą pats.
– Tačiau ką daryti, jei tamsus dangus ryte vis tiek pakiliai nenuteikia?
– Tikrai? Niekada? Neturite elektros? Užsidekite šviesas, pasimankštinkite, pasiklausykite mėgstamos muzikos ir gerai metodiškai pasvajokite, ką gi prasmingo norite šiandien nuveikti.
Kol esame gyvi, susiduriame su begale iššūkių ir problemų. Galbūt jas smagiau spręsti, kai šilta, tačiau yra ir tokių, kurias patogiau įveikti tada, kai vėsu. Tiesiog verta dažniau pagalvoti apie tai, kokie būtume, jei nepatirtume nei iššūkių, nei problemų.
– Kokie?
– Lepi ir nupiepusi savo pačių versija.
TAIP PAT SKAITYKITE: 18 dalykų, kuriuos kūrybingi žmonės daro kitaip
– Gal žinote, kaip išmokti sąmoningai nepasiduoti blogai nuotaikai?
– Veiksmingi yra du būdai, kaip valdyti savo būsenas. Pirmasis – atidumas aplinkai, savo mintims, kvėpavimui. Būdamas itin atidus tam, kas vyksta tavyje ir aplink tave, išmoksti pasidaryti nepriklausomas nuo savo potyrių, minčių ar nuotaikų. Antrasis – lankstus, kūrybiškas ir nevaržomas požiūris į save ir aplinką, mokėjimas įžvelgti tai, ko paprastai nenori ar nesugebi matyti. Ypač jeigu esi įpratęs viską suvokti tik vienaip: kai esi plaktukas, visur matai tik vinis.
Jei treniruojiesi, abu būdai veikia vis geriau. Pirmuoju atveju – metodiškai kasdien kad ir trumpai medituoji. Antruoju – mokaisi kognityvinės elgesio terapijos, NLP ir kitų veiksmingų metodikų viską suvokti plačiau. Beje, abu būdai vienas kitą puikiai papildo.
– Kokie kasdieniai, rutininiai žmonių įpročiai paprastai temdo gyvenimo džiaugsmą?
– Pirmiausia – suvokimo įpročiai. Tarkim, užuot daręs tai, ką iš tiesų reikia ir verta daryti, atidėlioji ir imiesi to, kas daug paprasčiau ir maloniau. Pavyzdžiui, tupi feisbuke. Įkyrus noras viską vertinti tik kaip „patinka“ arba „nepatinka“, „juoda“ arba „balta“, negebėjimas diskutuoti, ginčytis be užgauliojimų ir pykčio – tai irgi įpročiai.
– Kaip išmokti džiaugtis kiekviena minute, apie ką irgi dažnai kalba gyvenimo ir sėkmės mokytojai?
Kad ir kaip greitai suksiesi gaudydamas savo uodegą, kol nesuprasi, ką gi čia taip įnirtingai darai, esminio pagerėjimo nelauk.
– Paprastai. Reikia būti atidesniam. Kad ir kaip greitai suksiesi gaudydamas savo uodegą, kol nesuprasi, ką gi čia taip įnirtingai darai, esminio pagerėjimo nelauk. O patyręs, kaip gali jaustis laimingas be jokios svarios priežasties, lengvai sugebėsi vėl pasirinkti tokią būseną bet kada, kai tai padaryti bus verta.
Ilgainiui tai taps įpročiu ir pradėsi gyventi daug įvairesnį visais atžvilgiais gyvenimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip nutildyti vidinį kritiką?
