Norėjo pasakoti, bet tapo klausytoju: savanorystė ligoninėje 42 metų Valentinui padėjo subręsti

Kai už lango pašėlusiu ritmu sukasi gyvenimas, sergantysis ligoninės palatoje jaučiasi kaip sulėtintame kine, kur visi potyriai daug jautresni ir sunkiau išgyvenami. Tokiems žmonėms savanoris, tyliai pabeldžiantis į palatos duris ir draugiškai paklausiantis, gal galėtų pasitarnauti, tampa vilties simboliu. Nuoširdus pokalbis gydo ne prasčiau nei inovatyvūs vaistai.
Užuojauta
Paguoda / „Fotolia“ nuotr.

Vilniuje gyvenantis 42 metų verslininkas Valentinas ilgą laiką domėjosi žmogaus psichologija ir jo vidiniu pasauliu. Prieš metus vyras susimąstė apie savo naudą visuomenei ir pradėjo svarstyti savanorystės idėją. Kaip tik tuo metu naršant internete jo akis užkliuvo už kvietimo papildyti savanorių gretas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

„Jeigu turite 2 laisvas valandas per savaitę, esate drąsus, atviras, tikite, kad žmonių santykiai turi gydomosios galios, esate kūrybingas, nuoširdus, atviras, smalsus, sąžiningas, norite pažinti save ir kitus, nesunkiai prisitaikote įvairiose situacijose, jaučiate pagarbą sau ir kitiems, gebate klausyti ir girdėti, norite padėti sergantiesiems – prisijunkite“, – drąsino skelbimas.

Valentinas iškart suprato, kad ši žinutė siųsta kaip tik jam.

Įsivaizdavimas neatitiko tikrovės

Šiandien Valentinas skaičiuoja bebaigiąs pirmuosius savanorystės metus. Jis neslepia, kad pradžia buvo sunki ir toli gražu ne tokia, kokią įsivaizdavo.

„Maniau, kad bendraudamas su onkologiniais pacientais galėsiu panaudoti sukauptas žinias apie emocinį, dvasinį žmogaus pasaulį, suteikti jiems vertingos informacijos.

Čia, lygiai kaip gyvenime, nereikia stoti prieš važiuojantį traukinį.

Tačiau penkių savaičių trukmės savanorių mokymuose, kuriuos veda aukščiausio lygio profesionalai, suvokiau, kad reikia visai ne to. Kursuose išgirdau, ko ir kaip sergančių žmonių reikia paklausti, ir tai, ko negalima daryti, tarkime, nedalyti patarimų, nemokyti ir nepamokslauti. Savanorio darbas – tik atliepti sergančio, ligoninėje gydomo žmogaus poreikius. Čia, lygiai kaip gyvenime, nereikia stoti prieš važiuojantį traukinį“, – šypteli Valentinas.

Didžiausią dėmesį savo savanoriškoje veikloje vyras skiria pokalbiams, bendravimui – tik ne kalbėtojo, o klausytojo vaidmenyje.

„Štai ir vakar į ligoninę nuvažiavau lyg ir trumpam, tik nuvežti knygelių, bet užsibuvau keturias valandas“, – sako Valentinas.

Pokalbis prieš mirtį

Per pirmuosius savanorystės metus Valentinas įgijo praktikos prakalbinti žmones. Dažniausiai jo pašnekovais tampa vyrai.

„Teko bendrauti ir su labai sunkiais pacientais. Tokiais, kuriems prie galvos jau degama žvakė. Kartą įėjau į palatą ir iškart pamačiau, kad paciento būklė labai prasta. Nieko neklausiau, tik prisistačiau, kad esu savanoris.

Pacientas man pasiūlė atsisėsti ir ėmė pasakoti, o aš tik empatiškai klausiausi. Po šio pašnekesio jis man labai nuoširdžiai padėkojo, kad nepuoliau nieko aiškinti, mokyti, moralizuoti, dalyti patarimų. Ir paaiškino: „Gali kiek nori filosofuoti, liga vis tiek stipresnė“, – vieną iš savanorystės epizodų prisiminė Valentinas.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr.
Josvydo Elinsko / 15min nuotr.

Stebėdamas ligonius jis labai greitai suprato, kad žmonės labai skirtingi: vieni linkę atsiverti, kiti labai uždari, todėl emocijas gniaužia savyje.

„Skiriasi pacientų amžius, ligos stadijos. Vieni jau sveiksta, antriems – ligos atkrytis, treti arti mirties. Todėl ir emocijų spektras labai platus. Vieni nusiminę, kiti nusiteikę optimistiškai, todėl juokauja, pasakoja anekdotus“, – pasakoja Valentinas ir prisipažįsta, kad savanorystė ligoninėje jo asmenybei padėjo dar labiau užaugti.

Išgyvenimus sugrūda į „zombių autobusą“

Savanoriška veikla ligoninėje neapsiriboja bendravimu su pacientais. Tai gali būti ir knygų skaitymas jiems, pagalba susiorientuoti ligoninės koridoriuose ar prisijungti prie interneto.

Savanoriai ligoniams parduotuvėje nuperka reikiamų prekių ar produktų, palydi į vaistinę. Jei reikia, nukerpa plaukus. Parūpina laikraščių ar žurnalų.

Be to, tai ir įvairių renginių, pavyzdžiui, proto mūšių, filmų peržiūrų ir diskusijų po jų organizavimas, rankdarbių užsiėmimai.

„Pacientai netgi užsako proto mūšio datą. Sako, organizuokite tada ir tada, mes tuo metu vėl čia gulėsime“, – šypsosi Valentinas.

Santaros klinikų nuotr./Rankdarbiai
Santaros klinikų nuotr./Rankdarbiai

Teigiamą įtaką ligonių emocinei savijautai turi ir terapinės veiklos, pavyzdžiui, „zombių autobusų“ gamyba.

„Savanoriai atneša priemonių – dėžučių, klijų – iš kurių pacientai padaro autobusus. Į juos susodina žmogeliukus – emocijas, mintis, kuriuos norėtų išgyvendinti. Ir visa tai išveža vadinamasis „zombių autobusas“. Atrodytų, žaidimas kaip darželyje, bet kad jūs matytumėte, kaip žmonės atsipalaiduoja ir užsimiršta. Jie patys nustemba taip gerai praleidę laiką“, – patirtimi dalijasi Valentinas.

Esmė – suteikti emocinę paramą

Trejus metus Santaros klinikose savanoriavusi, o dabar savanorių koordinavimu besirūpinanti asociacijos „Kraujas“ psichologė Lina Šopienė pažymi, kad ligoninėje atsidūręs žmogus neretai jaučiasi vienišas. Gali būti, kad dėl savo būklės jis izoliuotas ne tik ligoninėje, bet palatoje. Tokiomis aplinkybėmis bendravimo poreikis dar labiau paaštrėja.

„Todėl pagrindinė savanorių užduotis – suteikti emocinę paramą. Mes nemokome stebuklų – tik išklausyti sergantįjį, sužadinti savyje smalsumą pažinti kitą žmogų ir jo gyvenimą. Savanoris turi įveikti pagundą pasakoti apie save ir visą dėmesį skirti tam, pas kurį atėjo“, – aiškina L.Šopienė.

Mes nemokome stebuklų – tik išklausyti sergantįjį, sužadinti savyje smalsumą pažinti kitą žmogų.

Be to, labai svarbu nepriimti asmeniškai paciento nuotaikų. O jos toli gražu ne visada džiugios.

„Tokią būseną lemia daugybė faktorių. Gal žmogus fiziškai blogai jaučiasi? Gal jis sužinojo ką nors, ko nesitikėjo? Gal jis dar nepasirengęs kalbėti apie savo nerimą ir baimę?“ – svarsto psichologė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Savanorystė prigyja ne visur

Ligoniams nereikia gailesčio. Tik empatijos. Jie – pirmiausia kovotojai, kurie nori pasveikti. Liga – tik vienas gyvenimo etapų.

„Ir kai sergi, nereiškia, kad nieko negali. Nereiškia, kad prarandi socializacijos poreikį, kad nenori veiklos, pramogų. Ligonis gali viską: ir skaityti knygą, ir žiūrėti filmą, ir dalyvauti protmūšyje. Tik gal ne taip greitai, energingai, ekspresyviai“, – pažymi L.Šopienė.

Ji džiaugiasi, kad Santaros klinikos palaiko savanorystės idėją: „Kad mus įsileido, sudaro sąlygas. Tikrai ne visose ligoninėse savanorystė prigyja, ne visur pavyksta.“

Tikrai ne visose ligoninėse savanorystė prigyja, ne visur pavyksta.

Bendradarbiaujant su asociacija „Kraujas“ savanorystės projektas Santaros klinikose pradėtas 2015 metais.

Savanoriai lanko pacientus Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre, Nefrologijos skyriuje.

Informacinis susitikimas apie savanorystę ligoninėje vyks spalio 15 d. 18 val. Santaros klinikose, Santariškių g. 2. Informacija teikiama elektroniniu paštu jurgita.sajeviciene@santa.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų