– Kaip pasikeitė mūsų nerimas per pastaruosius 20 metų? Ar jis neišvengiama mūsų vakarietiškos kultūros dalis?
– To, ką aš vadinu nerimastingumu, nestabilumu ar tiesiog nerimu, mūsų visuomenėje tik padaugėjo. Rašau minėtos knygos apie nerimą tęsinį, jos darbinis pavadinimas yra „Dar daugiau nerimo“.
Deja, jo turime vis daugiau – tai skatina ir išorinės aplinkybės, pavyzdžiui, socialinė žiniasklaida. Nerimas tapo kompleksišku potyriu, žmogus jį patiria daug ankstesniame amžiuje. Mes keičiame darželius, mokymo sistemas mokyklose, keičiame gyvenamąsias vietas. Psichologinis nestabilumo pojūtis tik auga.
Skandinavijos šalyse mes galime jaunimui užtikrinti tam tikrą finansinį saugumą, tačiau negalime suteikti ramybės. Panašu, kad jiems negalime suteikti net gyvenimo prasmės. Mūsų šalyse yra daug jaunų žmonių, patiriančių sunkumų dėl psichinės sveikatos. Tam tikrą atsakomybę už tai turi prisiimti ir nerimastinga, stresuojanti ir į pasiekimus orientuota visuomenė.
Dabartinis jaunimas deda daug pastangų mokykloje ir darbe. Erikas Eriksonas, prieš 50 metų rašydamas apie tapatybę, teigė, jog paauglystė yra tam tikras moratoriumas – tarpsnis tarp vaiko jau išmoktos moralės ir suaugusiojo etikos, kurią jis dar tik susiformuos. Tai tam tikras poilsio etapas, tačiau dabar matome ne besiilsinčius, o įtemptus paauglių veidus.
Jaunus žmones klaidiname ir painiojame sakydami, kad jie gali būti kuo tik nori. Tačiau taip nėra – juk įsijungia genai ir daugybė kitų aplinkybių. Žmonėms trūksta savimonės apie tai, kaip jiems įsitraukti į savo gyvenimą. Jie daug geriau išmano, kuo jie negali ir nenori būti nei tai, kuo jie gali būti.
– Kokios įtakos tam turi išmaniosios technologijos, socialinė medija ir nuotolinis bendravimas?
– Gyvename ekstremalios globalizacijos laikais, dabar visas pasaulis yra mūsų telefonuose. Turime begalę galimybių lyginti ir pasilyginti. Kiek skirtingų vaizdų pamatome per dieną? Per vieną dieną gauname tiek vizualinės medžiagos, kiek mano senelis gavo per visą gyvenimą. Be jokios abejonės, technologijos taip pat yra mūsų augančio nerimo priežastis.
– Kokiu keliu mes pasuksime šiame technologijų ir nerimo amžiuje – robotizacijos ar humanizmo?
– Man patinka būti optimistu. Matau įdomių žmonijos vystymosi tendencijų. Pavyzdžiui, mano sūnus yra tėvas, ir mane žavi, koks emocionalus ir atviras jis yra bendraudamas su savo vaikais. Ne taip, kaip mano kartos ar mano tėvo kartos vyrai. Tokiame bendravime matau atvirą protą ir žmogišką susidomėjimą.
Žinoma, pastebiu ir pesimistinių tendencijų. Mums lengva susigundyti iliuzija, jog turime daugybę ryšių. Iš tiesų neturime giluminių santykių, nesame susijungę, netgi priešingai, esame tik susieti ar susilietę paviršiais. Mūsų ryšiai ir santykiai yra nuotoliniai, tam pakanka įjungti telefoną. Būti empatišku ar pasirūpinti mama mums yra iššūkis, nebeprisiimame atsakomybės net būdami draugais.
Kita vertus, viešai vis daugiau kalbame apie emocijas ir tai kuria dviprasmišką situaciją. Kai kalbame apie emocijas, nebūtinai jas išgyvename ar jas išbūname. Nors atviras kalbėjimas turi ir teigiamą pusę. Būdami atviri esame labiau pažeidžiami.
Mums tenka susitaikyti su faktu, jog gyvenimas yra sunkus. Pernelyg stiprus laimės ar pripažinimo siekis nuo mūsų šį faktą paslepia. Turime išmokti tvarkytis su sunkumais. Daugeliui mūsų gyvenimas yra labai komfortiškas. Tarkime, aš gyvenu gana patogiai. Bet tai nereiškia, kad nematau realių santykių, nusivylimų ar praradimų, kurie mums yra būtini. Jie iš mūsų reikalauja tvirtumo, kurį jaunoji karta priima kitaip.
Tiesa, ir jaunoji karta yra kitokia. Norvegijoje atlikome palyginamąjį kelių kartų tyrimą. Paaiškėjo, kad dabartinis jaunimas nėra maištaujantis. Priešingai, dabartiniai jauni žmonės yra paklusnūs, tolerantiški ir mieli. Keičiasi ir jų požiūris į tėvus – jie mėgsta savo tėvus, draugauja su jais. Dėl perteklinės socializacijos vaikų ir tėvų santykiai virto horizontaliais, juose mažiau pagarbos.
Tam tikra prasme tėvai praranda autoritetą – mokytojai, tėvas ir motina jaunam žmogui nebėra autoritetai. Patvirtinimo jauni žmonės ieško tarp savo bendraamžių. Mokosi irgi iš bendraamžių. Tuo tarpu tėvai turi daug mažiau pasitikėjimo būdami tėvais, yra nesaugūs šiame vaidmenyje, nors turi dešimtis knygų apie tėvystę, ieško ekspertų patarimų.
– Ar tai reiškia, kad vaikams nesudarome galimybės užaugti ir suaugti?
– Paradoksalu – vaikai mokosi iš vaikų, kaip būti žmogumi. Kaip galiu ko nors išmokti apie jausmus, kai to mokausi iš trylikamečio draugo? Jo žodyne jausmų apibūdinimui tėra trys žodžiai, tačiau jis žino mažiausiai dvidešimt prekės ženklų pavadinimų. Tapatybę šiais laikais tam tikra prasme perkame, tuo tarpu anksčiau ją formuodavome iš vidaus – maištaudami, prisimatuodami suaugusiųjų vaidmenis.
Amerikiečių autorė Jean Twenge knygoje „I–Gen“ pasakoja, jog dabartiniai amerikiečių paaugliai baiminasi suaugti, pavyzdžiui, nebelaiko vairavimo egzaminų. Jiems nebereikia vairuoti, nes jie lieka namuose ir bendrauja iš namų. Šie paaugliai seksualinių santykių debiutą patiria vėlai, turi mažiau kriminogeninių polinkių ir apskritai yra tolerantiškesni, mielesni nei ankstesnės kartos. Tuo pačiu jie patiria daugiau streso, vienišumo, vėliau subręsta. Tad psichinės sveikatos tema yra nepaprastai svarbi.
Taip, socialinės žiniasklaidos kanalais vaikai ir paaugliai turi pernelyg daug ryšių (angl. „hyper–linked“), tačiau, žvelgiant giliau, jie neturi jokių ryšių. Juos užburia iliuzija apie ryšį. Kur yra prisirišimas, atsakomybė už abipusį santykį? Vėlgi neturėtume šios situacijos demonizuoti, turėtume demonstruoti daugiau empatijos.
– Dabartinis nerimo kamuojamas žmogus nuolat ieško išeičių. Vieni renkasi religiją, kiti – psichoterapiją, treti – maratoną. Ką Jūs patartumėte?
– Žvelgiant iš psichoterapinės perspektyvos, visų pirma svarbu turėti kalbą, kuria kalbėtume apie nerimą – galėtume jį apibūdinti, išreikšti ir nedemonizuoti. Mums reikia kalbos apie gyvenimo sudėtingumą. Turime gerbti sunkumus. Idealistinė kalba – šypsokis, mąstyk teigiamai, ir viskas susitvarkys – sukuria iliuziją. Įsivaizdavimas, kad darbas visuomet bus smagus, santykiai visuomet bus smagūs, gyvenimo eigoje visi bus lygūs, palaiko iliuzijas. Turime išlaikyti realistinį požiūrį.
Čia mums gali pasitarnauti filmai ir literatūros kūriniai, kurie rodo, koks sudėtingas yra gyvenimas.
Filmai, literatūra ir menas plačiąja prasme visuomenei yra puikūs įrankiai. Bet koks meno kūrinys reiškia, kad jo autorius ar autoriai išgyventam patyrimui suteikė formą, kurią kiti žmonės gali pamatyti, išgirsti ar perskaityti. Mums tai gali suteikti didžiulę pagalbą – reaguodami į meno kūrinį, galime tą patirtį atpažinti.
Menas suteikia kalbą fenomenams, kurių kiti žmonės dar neatrado. Prisiminkime reikšmingiausius praėjusio amžiaus romanus – juose jau buvo aprašyta tai, ką išgyvename dabar. Henrikas Ibsenas aprašė visuomenę, kuri tuo metu neegzistavo ir kurioje gyvename dabar.
– Ką Jūs asmeniškai tikite? Ar tikite Dievu?
– Dievu netikiu, nors tikėjimas mane domina. Esu kilęs iš pasaulietinės šeimos – mano tėvai nepriklausė jokiai religijai, nors seneliai buvo tikintys. Norvegijoje net 20 proc. gyventojų yra sekuliarizuoti, išpažįstantys savo asmeninius įsitikinimus – jei neklystu, pagal šį rodiklį pirmaujame pasaulyje.
Matau ir kitą tendenciją – žmonių tikėjimą mokslu. Mes tikime skaičiais, tyrimais, įrodymais, dokumentais ir sistemomis. Skaičiais lengva manipuliuoti, o įrodymai neretai praranda pirminį svorį, tuo tarpu mūsų tikėjimas skaičiais yra kone absoliutus.
Galima sakyti, kad dabar mokslas yra dievas. Menas savotiškai nukenksmina mokslą. Pavyzdžiui, man literatūriniai romanai apie protą kartais pasako daugiau nei profesinė psichologinė literatūra. Taigi mokslą vertinu atsargiai, kai kuriais atvejais netgi skeptiškai.
Skaičiais lengva manipuliuoti, o įrodymai neretai praranda pirminį svorį.
Tikiu pagrindinėmis žmogiškosiomis vertybėmis – draugyste ir meile. Vienas iš mums kylančių iššūkių – pasitikėjimas, kuris yra būtina pilnaverčio gyvenimo sąlyga. Jei noriu nugyventi sveiką gyvenimą, turiu pasitikėti žmonėmis ir sistemomis. Visuomenė dabar dažnai ir greitai persitvarko, todėl mažėja ir pasitikėjimo.
Psichoterapija yra fantastiška priemonė, leidžianti žmonėms išgyventi naują, kitokią emocinę patirtį. Jei vaikystės aplinka buvo įtempta ir sudėtinga, psichoterapijos pagalba žmogus gali išvysti kitokių spalvų. Psichoterapijoje sutinki žmonių, kurie nori tau padėti, ir taip pamažu gali atgauti pasitikėjimą. Šiuo atžvilgiu esu humanistas.
– Jūs 35 metus gilinatės į valgymo sutrikimus ir jų gydymą, esate vienas iš Norvegijos valgymo sutrikimų instituto įkūrėjų. Kaip nerimas susijęs su valgymo sutrikimais?
– Noriu pradėti nuo to, jog visos visuomenės patiria valgymo sutrikimų. Valgymo sutrikimų priežasčių yra labai daug, tarp jų – ir kultūra ar visuomenė. Visuomenė yra nerimastinga, joje vyksta daug pokyčių. Gyvendami nestabiliose visuomenėse ieškome stabilių ženklų ir kūnas yra vienas iš jų. Jis tapo simboliniu įrankiu – kūną naudojame tam, kad kitiems juo praneštume savo statusą. Savo kūnu informuojame, su kuo norėtume bendrauti. Kūną naudojame tam, kad galėtume reguliuoti savo emocijas.
Kaip esu įpratęs sakyti, kūnas tapo naująja siela, o takoskyra tarp kūno ir sielos yra gilesnė nei kada nors anksčiau. Kūnas yra labai arti, lengvai pasiekiamas. Iš esmės kūnas ir siela yra vienis, tačiau abiejų išraiškai – ne tik fizinei, bet ir socialinei bei psichologinei – pasitelkiame kūną.
Kūnas yra konkretus, apčiuopiamas, jo buvimą galima patikrinti. Puiki iliustracija – Caravaggio paveikslas „Šventojo Tomo netikėjimas“. Šventasis Tomas įtikėjo Jėzaus prisikėlimu tik palietęs jo žaizdas. Lygiai taip ir nerimastingos visuomenės ieško kažko konkretaus, patikrinamo. Kūnas yra konkretus ir apčiuopiamas, pinigai, gera pozicija darbe ir geras gyvenimo aprašymas – taip pat.
Taigi šiose konkrečių ir apčiuopiamų dalykų paieškose į kūną nukreiptas nerimas yra viena iš valgymo sutrikimų priežasčių. Lygiai taip pat nerimas veikia ir skatina sveikatingumo, sveikos mitybos ir kitas idėjas.
– Tai labai viliojanti perspektyva – kabintis į tai, kas stabilu, konkretu ir apčiuopiama. Juk taip mes supaprastiname pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą?
– Gyvename labai sudėtingoje visuomenėje ir stengiamės ją supaprastinti. Valgymo sutrikimai pernelyg supaprastina: stengiamės kontroliuoti protą kontroliuodami savo lėkštę, t. y. maistą. Anoreksija – tai ekstremalus supaprastinimas iki minimalaus „aš“: sergantysis mažina maistą, kūną, draugystes, mažina ir eliminuoja socialinę realybę. Tai minimizacija – vietoj tūkstančio problemų turiu tik vieną – valgymo – problemą.
Anoreksijos atveju supaprastinimas vyksta ir endokrininiu lygiu. Anoreksija susirgęs vaikas sustabdo ar pristabdo savo augimą, bijodamas tapti suaugusiuoju. Tiesa, toks brandos vengimo mechanizmas nėra visaapimantis, jis aktualus tik daliai sergančiųjų anoreksija. Kitai daliai tai yra desperatiškas būdas išvengti gyvenimiškų problemų.
Šis procesas vyksta nesąmoningai ir tik daug vėliau sergantieji atpažįsta, jog stengėsi išvengti problemų pritaikydami labai paprastą sprendimą, kuris ilgainiui tapo pagrindine problema. Dalis sergančiųjų dalis savo šeimose yra priversti atlikti tėvų vaidmenį savo tėvams, nors patys dar nepasiekė emocinės brandos. Tiesa, reikia pabrėžti, kad bulimijos atveju veikia kiti mechanizmai.
– Kuo valgymo sutrikimai skiriasi nuo kitų psichologinių ir psichinių sutrikimų?
– Valgymo sutrikimai yra reti, anoreksija suserga mažiau nei vienas procentas moterų. Kaip ir patiriant kitų psichologinių bėdų, valgymo sutrikimų atveju žmonėms sunku prisitaikyti kasdienybėje ir būti autentiškuose, artimuose santykiuose.
Valgymo sutrikimai išsiskiria tuo, kad maistas ir kūnas tampa problemų sprendimo ar emocijų reguliavimo įrankiu ir tai savo ruožtu virsta didžiule problema. Jei problemų sprendimui pasitelkiu alkoholį, alkoholis tampa problema. Jei tam pasitelkiu lošimą, lošimas tampa problema. To priežastis – žmogaus nesaugumas.
Valgymo sutrikimai paplito po Antrojo pasaulinio karo, savo vaidmenį čia atliko vartotojiška kultūra. Kūnas ilgą laiką buvo įrankis, padedantis atlikti darbus gamykloje ar žemės ūkyje, o vėliau jis virto socialiniu ženklu, sėkmės simboliu. Taigi kūnas tapo kur kas svarbesnis, jis mus įkalino.
– Ar šiais kūno sureikšminimo laikais sutinkate žmonių, kuriems nerūpėtų maistas ir mityba?
– O taip, daugybė žmonių, kad ir aš. Tam tereikia pakankamai atsipalaiduoti. Kitaip tariant, būti lanksčiam. Lankstumas, gebėjimas prisitaikyti – sveikatos požymis. Nesvarbu, kur man tektų valgyti, galėsiu prisitaikyti. Per didelė orientacija į sveiką mitybą lankstumo nesuteikia. Taip, nemažai žmonių maitinasi nesveikai. Tačiau reikia pripažinti, kad problema slypi ne pačiame maiste, o santykyje su maistu ar mitybos principuose, pavyzdžiui, jei maitinamasi per gausiai. Maistas pats savaime nėra nesveikas.
Dabar daug kalbama apie ortoreksiją – mitybos sutrikimą, kai valgoma pernelyg „sveikai“, taip sukeliant daug nesveikų pasekmių. Terminą dar 1997 metais įvedė JAV gydytojas Stevenas Bratmanas. Susiduriu su daugybe ortoreksijos atvejų ir manau, kad neturėtume kurti dar vienos naujos diagnozės. Ortoreksija yra viena iš anoreksijos formų ir bent Norvegijoje dabar ji yra kur kas aktualesnė nei prieš penkerius metus.
Naujų pavadinimų kūrimas – iškalbinga mūsų kultūros detalė. Prieš kelis dešimtmečius įsivyravo riebalų baimė, vėliau – karbohidratų, cukraus baimė, dabar turime sveikatingumo sukeltą baimę. Mūsų kultūroje įprasta fokusuotis į tai, kas yra pavojinga. Nerimą patiriantis žmogus yra linkęs tikėti tokiais pavojaus signalais.
Turiu daugybę pacientų, kurių valgymo sutrikimų kelias prasideda nuo ortoreksijos. Kai su jais kalbuosi, kaip jiems reikėtų maitintis, paprastai jų reakcija yra atmetimas, nes tai nesveika. Jie mato tik tam tikras dalis, nemato visumos. Kalbant apie mitybą svarbu, ką žmogus apskritai valgo. Atskiri ingredientai nėra svarbūs.
Naujos dietos, naujos valgymo filosofijos tik dar kartą patvirtina, jog nerandame būdo, kaip spręsti gyvenimo problemas. Dietos imtis lengviau nei kažką keisti gyvenime.
– Kokios diskusijos valgymo sutrikimo temomis vyksta Norvegijos viešojoje erdvėje?
– Prieš dvejus metus pradėjome akciją pavadinimu „Food Rest“ (liet. poilsis nuo maisto), kuri skatino žmones pailsėti nuo susirūpinimo maistu ir apie maistą gaunamos informacijos. Labai svarbu, kad netikėtume viskuo, ką girdime. Dieta yra sergantiems žmonėms skirtas mitybos režimas, ji nėra skirta sveikiems žmonėms.
Mokslinių tyrimų apie maisto ingredientus rezultatai nuolat keičiasi. Vieni tyrimai patvirtina tam tikrą gliuteno poveikį, kiti jį paneigia. Mokslines išvadas turėtume vertinti atsargiai, neretai už mokslinių tyrimų slypi dideli pinigai ir tam tikros industrijos interesai. Maisto pramonė yra galinga. Pavyzdžiui, informacija apie gliuteno netoleravimą turėjo milžiniškų pasekmių JAV duonos rinkai.
Nerimo kamuojamam žmogui atsirinkti sunku, jį lengva paveikti.
Tad turime išmokti atsirinkti, kritiškai mąstyti. Nerimo kamuojamam žmogui atsirinkti sunku, jį lengva paveikti. Be to, kai pasikliaujame ekspertų patarimais, neprisiimame atsakomybės už savo sprendimus, pasiliekame vaikiškoje neįgalioje būsenoje ir priimame iš išorės primestą receptą.
Norėdami paskatinti žmonių sąmoningumą, drauge su viena Norvegijos feminisčių pradėjome kampaniją, kuria sukūrėme taisykles tinklaraštininkams, rašantiems maisto, sporto, grožio temomis.
Ne paslaptis, kad daugumą tinklaraštininkų remia maisto ir grožio industrija, todėl svarbu skatinti skepticizmą jų skelbiamos informacijos atžvilgiu. Viena iš taisyklių sako, kad jei rašai apie maistą, venk bet kokių skaičių – informacijos apie savo svorį, nubėgtus kilometrus, suvalgytą maistą ar išgertą vandenį.
Ne visi tinklaraštininkai supranta, jog tokia informacija turi milžinišką poveikį paaugliams. Šie perskaitę, jog tinklaraštininkas nubėgo dvylika kilometrų ir po bėgimo išgėrė stiklinę vandens su citrina, tai atkartos jau kitą dieną. Mūsų sukurtos taisyklės išprovokavo nepaprastai aktyvią diskusiją viešojoje erdvėje, net 200 pagrindinių Norvegijos tinklaraštininkų išreiškė paramą šiai akcijai.
-
Sveikos mitybos manija – ši mada gali grėsti mirtimi
-
Dažnai lindite socialiniuose tinkluose? Tuomet tikriausiai būsite nepatenkinti savo kūnu
-
Išgyventa mamos ir dukros istorija. Modelis Paula Čepinskaitė – apie anoreksijos spąstus: „Nebesikeldavau iš lovos, galėjau mirti“
-
Valgymo sutrikimai – didžiausią mirtingumo rodiklį turinti psichikos liga
– Ką galime padaryti, jog užkirstume kelią valgymo sutrikimų plitimui?
– Kaip jau minėjau, turime surasti bendrą kalbą, kuria galėtume aprašyti gyvenime patiriamus sunkumus. Reikėtų humanistinio dialogo, kuriame kalbėtume apie žmogiškąsias vertybes, siejančias mus kaip žmones, t.y. draugystę, atjautą. Vertėtų atgaivinti draugystę kaip vertybę. Šiandien būti geru, maloniu žmogumi nebėra taip svarbu, kaip realizuoti save, pasiekti ir laimėti.
Būtina skirti daugiau dėmesio socialiniams santykiams, juk juos sudaro daugiau dedamųjų nei teksto žinutė ar „Instagram“ paskyra. Kaip teigia psichoterapeutas Peter Fonagy, nuvertiname vienatvę ir socialines problemas, kurias patiria sergantieji valgymo sutrikimais.
Dėl šios priežasties mano klinikoje į gydymą įtraukėme daugiau grupinės terapijos ir mažiau orientuojamės į individualią terapiją. Grupinės terapijos metu žmonės turi daugiau galimybių bendrauti tarpusavyje, lygintis, identifikuotis, atpažinti bendras problemas. Sunkių ir ilgalaikių valgymo sutrikimų atvejais paprastai žmonės pasveiksta per 10, 15 ar 20 metų, tad jiems bendravimas su patiriančiais tas pačias problemas labai svarbus.
