Šiuo metu jai beveik 30 metų. Jauna moteris jau trejus metus yra blaivi ir, kaip pati sako, jaučiasi geriau nei bet kada. Prieš tai ji nuolat vartojo alkoholį daugiau nei 10 metų, turėjo ne vieną atkrytį.
Kontrolė dingdavo išgėrus pirmą gėrimą
Alkoholis Ūlos gyvenime atsirado, kai jai buvo 14–15 metų. Pirmieji gėrimai buvo įprasti paaugliams – sidras, bet labai greit jai nebebuvo jokio skirtumo, ką vartoti. Svarbiausia – pasiekti norimą būseną.
„Aš atsimenu, kad būdavo toks jausmas – lyg viskas yra labai gerai. Šiluma, pritapimo jausmas. Išnykdavo nerimas, išnykdavo liūdesys (o aš buvau depresyvi paauglė su dideliu polinkiu į nerimą). Tiesiog atrodydavo, kad viskas su manimi ir pasauliu yra gerai“, – apie tai, kaip jausdavosi išgėrusi, prisiminė Ūla.
Dabar ji supranta, kad tai buvo kenksmingas ir laikinas būdas pabėgti nuo vidinių problemų, tačiau tuomet, neslepia, nesugebėjo to reflektuoti. Vis dėlto kai ką pastebėdavo ir būdama paauglė.
„Aš matydavau, kad mano draugai išlieka blaivesni nei aš. O man labai greit prasidėjo ir sąmonės užtemimai, nepavykdavo to suvaldyti... Atrodė, kad vieni žmonės moka gerti, o, va, aš – ne. Bandžiau reguliuoti, valdyti alkoholio vartojimą. Bet būdavo jausmas, kad kažkas paspausdavo mygtuką ir dingdavo kontrolė išgėrus pirmą gėrimą“, – apie paauglystę pasakojo Ūla.
Susitarimų nepavykdavo laikytis
Tuo metu ji gyveno su tėvais. Tačiau paklausta, kaip jie reagavo į dukros priklausomybę, Ūla atsako, jog tai jiems atrodė „mažiausia problema“.
„Aš jau minėjau, kad buvau depresyvi paauglė, tai buvo ir kitų problemų. Mano šeima, aišku, pastebėjo, kad man yra sunku. Labai anksti pradėjau vaikščioti pas psichologus ir psichiatrus. Kadangi turėjau ir savižudiškų tendencijų, į alkoholį buvo žiūrima galbūt kaip į menkesnę problemą. Buvo tarsi truputį prisimerkiama“, – apie šeimos požiūrį į probleminį alkoholio vartojimą pasakojo jauna moteris.
Nuo psichikos sveikatos specialistų, pas kuriuos tuo metu lankėsi, ji neslėpė, kad vartoja alkoholį. „Kažkiek įvardindavau, kad vartoju. Pamenu, viena psichiatrė paprašė, kad pasirašytume susitarimą, jog aš nevartosiu pscihotropinių medžiagų. Po to aš bandžiau kurį laiką nevartoti, kadangi medikamentus gėriau, bet po to pradėjau vėl gerti ir, aišku, niekam nieko nesakiau. Tuo metu man tikrai atrodė, kad alkoholis yra mano vaistas, kuris man padeda išgyventi“, – prisiminė Ūla.
Kad kenkia sau, suprato po 10 metų
„Suvokimas, kad tai – liga, atėjo labai vėlai“, – sako jauna moteris. Tuo metu Ūlai buvo jau 25-eri ir ji vėl lankėsi pas psichoterapeutą.
„Gydytoja man įvardino, kad aš kenkiu savo depresijai vartodama alkoholį. Nors ir tada jaučiau, kad niekas iki galo nesupranta, kas su manim yra (nes man yra depresija, o alkoholis – vaistas). Bet jau tada pradėjau girdėti iš aplinkos, kad kenkiu sau“, – prisiminė ji, tuo metu sulaukusi pasiūlymo nebegerti.
„Man tiesiog pasiūlė paeksperimentuoti, nebevartoti. Ir aš bandžiau – 9 mėnesius pati savo jėgomis buvau blaivi. Bet tai buvo didžiulė kančia. Mano depresija paūmėjo ir aš atkritau“, – vieną etapą paminėjo Ūla.
Šiuo metu ji blaivi jau daugiau nei trejus metus. Pagalbą, kuri tiko, ji atrado nuėjusi į anoniminių alkoholikų bendruomenę.
„Aš išbandžiau labai daug dalykų: sportą, meditaciją, psichoterapiją, medikamentus. Bet vienintelis dalykas, kas man tikrai padėjo, ir aš sugebėjau sustoti ir ne tik sustoti, bet ir išlikti blaiva, buvo anoniminių alkoholikų draugijos (AA). Man pasisekė, kad AA buvo mano šeimos nariai. Mačiau, kaip jie sveiksta. Jie ir parodė man tą kelią. Mačiau jų pavyzdį – kad tai iš tiesų veikia, kad jie kažkaip sugeba, o man pačiai savo jėgomis niekaip nepavyksta. Nors tikrai dėjau pačias didžiausias pastangas, kad išsilaikyčiau blaivi“, – kalbėjo Ūla.
Jau po pirmųjų AA susirinkimų ji sako pasijutusi kitaip: „Užsikabinau“, nes pamačiau žmones, kuriems pavyksta, ir tikrai neatrodė, kad gyvendami be svaigalų jie kenčia.“
Svarstydama, kas labiausiai paveikia AA narius, Ūla sakė mananti, jog visus jungia panašios patirtys. „Ten žmonės pasakojo tas pačias istorijas, kurias aš buvau išgyvenusi. Ir tai pasakojant jų akyse buvo šviesa ir viltis. Man atrodė, kad mano gyvenimas eina į pabaigą, o jie parodė, kad yra žmonės, išgyvenę lygiai tą patį, bet gyvenantys toliau. Kuriantys šeimas, darantys karjeras, gražiai atrodo. Šilti žmonės. Ta šiluma labai paveikė mane“, – kalbėjo jauna moteris.
Kaip gyvena dabar? Ūla džiaugiasi, kad dabartinis jos gyvenimas yra toks, kokio anksčiau ji negalėjo įsivaizduoti: „Blaivybės man padovanotas gyvenimas yra nuostabus. Pradėjau kurti ir karjerą, ir santykius. Toks jausmas, kad dabar pradėjau gyventi.“
Suprasti akimirksniu
- Daugiau informacijos apie priklausomybę nuo alkoholio, simptomus, pagalbą rasite interneto puslapyje „Pagalba sau“.
- Jei vienam nedrąsu žengti pirmuosius žingsnius, verta apsilankyti Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos susitikimuose, kurie vyksta įvairiose Lietuvos vietose. Daugiau informacijos rasite čia.
