„Alkoholizmas – vienintelė liga pasaulyje, kuri turi tokį stiprų neigimo mechanizmą“, – sako Vilniaus filialo Dienos psichiatrijos stacionaro skyriaus vedėja, gydytoja–psichiatrė Vilma Andrejauskienė.
Povilas pirmą kartą alkoholio paragavo dar paauglystėje, ir tai paskatino artimiausias žmogus – tėvas, paragintas kaimynų – laikas tapti vyru. Norėjosi pasirodyti, kad esi „kietas“ ir prieš draugus – iš pradžių siurbčiodavo alų, po to net nepajuto, kaip vis dažniau pradėjo vartoti ir stipresnius gėrimus.
Studijų metai neįkrėtė proto, nors šiek tiek pristabdė alkoholio vartojimo tempą. Vėliau gyvenimas įsisuko – karjera, šeima, daug įtampos ir streso, kurį geriausiai numalšindavo alkoholis – kitokio atsipalaidavimo būdo Povilas net neįsivaizdavo, todėl net ir mylinčios žmonos priekaištai buvo neveiksmingi. Pirmieji nerimo signalai jį pasiekė tada, kai prasidėjo nesėkmės darbe – po ilgo užgėrimo savaitgaliais buvo sunku atstatyti sveikatą, pakriko nervai, ėmė byrėti ir santuoka. Prasidėjo ilgas blaivėjimo kelias...
Sustoti laiko yra, tik reikia atpažinti būseną
Pasak gydytojos Vilmos Andrejauskienės, alkoholio vartotojas atidirbęs mechanizmą, sukūręs savitą alkoholio vartojimo techniką ir kuo ilgiau trunka vartojimo periodai, tuo žmogus tampa gudresnis savo tikslus įgyvendinti.
„Žmogus sąmoningai suvokia, kad vartoti alkoholį yra negerai, bet jo visi potyriai kalba visai ką kita: dabar blogai, bet kai išgersiu, pagerės, tada ir galvosiu. Tik atrodo, kad žmogus nevaldo situacijos. Jis turi šiek tiek laiko – keliolika minučių ar keletą valandų, kol išgeria. Labai svarbu nelaukti momento, kol užeis noras išgerti, bet būti pasiruošus atpažinti šią būseną ir ją suvaldyti“, – teigia gydytoja.
Dažnai žmogus sako: „Neplanavau išgerti, neturėjau tokių minčių, nežinau, kas man atsitiko, kad vėl prisigėriau“. „Tiesa yra ta, kad planavo anksčiau, nes to neatpažino, nesureikšmino“, – pažymi V.Andrejauskienė.
Visas medicininės pagalbos mechanizmas pagrįstas tuo, kad kaip įmanoma nutolinti alkoholio vartojimo laiką, nes kiekvienas nori gyventi, nutolinti mirties datą. „Žmogus turi patikėti, kad jis tai gali padaryti, atpažinęs tam tikrus požymius ir savo elgseną“, – teigia psichiatrė.
Vienintelė liga, kuri turi tokį stiprų neigimo mechanizmą
Gydytoja pasakoja, kad bazinis priklausomybės nuo alkoholio mechanizmas yra neigimas, gynyba: „Tai savotiškas, pavojingas šios ligos „žavesys“. Alkoholizmas – vienintelė pasaulyje liga, kuri turi tokį stiprų neigimo mechanizmą. Gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai puikiai žino, su kuo dirba – tai gynyba, kuri gali turėti įvairių išraiškų.
Alkoholio vartotojas turi savo sukurtą vartojimo procesą ir jei kas nors mėgina sutrukdyti, o tuo metu žmogus nenusiteikęs stabdyti, jis vis tiek vartos, jei neturi adekvataus pagrindo išsigąsti. Kai klausia, kada aš baigsiu, atsakymas paprastas – tiek, kiek organizmas turės rezervų. Įjungus naikinimo mechanizmą reikia būti labai drąsiam, kad išsigąstum.“
Įjungus naikinimo mechanizmą, reikia būti labai drąsiam, kad išsigąstum.
Specialistai, dirbdami su vartojančiais alkoholį, naudoja be galo specifinę techniką, kad juos prikalbintų iš pradžių padaryti bent trumpą pauzę. Alkoholio vartotojui reikia turėti drąsos ir tuo pačiu žingeidumo, tikėjimo, kad taip galima.
„Priklausomybės liga sergantis asmuo į gydytoją žiūri kaip į oponentą, ar tikrai jis tiki tuo, ką sako, „nuskanuoja“ kaip geriausias psichologas, kiek gali tavimi tikėti, kiek tu galėsi padėti, kai jam bus sunku. Dažniausiai jis jau turi pagalbos ieškojimo patirties, kreipėsi ne į vieną specialistą“, – pažymi psichiatrė.
Artimieji jau būna šioje pelkėje
Anot gydytojos, jeigu artimieji, matydami pavojaus signalus, perdėtai ragina alkoholio vartotoją kreiptis pas specialistus, gydytis, gali iššaukti priešingą reakciją: „Kuo daugiau spaudžia, tuo labiau norisi daryti priešingai – pasipriešinimą įjungia gynybinis mechanizmas. Alkoholio vartotojas pasitikrina, kiek jų šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai ar draugai turi galios.“
Svarbu, kad artimieji apibūdintų savo pojūčius: „Man nejauku, aš bijau“ ir nepamirštų pasakyti: „Tu man svarbus, bet aš nepritariu“. Kaip mama sako savo vaikui: „Tave myliu, bet nepritariu savo poelgiui“ o ne „nekenčiu tavęs, dink iš akių“.
V.Andrejauskienės teigimu, dalis artimųjų jau būna šioje pelkėje, bandydami nematyti problemos: „Panašiai, jei žmogus gyvena prie geležinkelio, ilgainiui jam pradeda netrukdyti traukinių dundėjimas. Taip ir artimieji, kiekvieną kartą randa pateisinimą – gal su kaimynu padaugino, gal su netinkamu maistu sumaišė, todėl ir pykina kitą rytą. O vartotojas įsimena, kokie buvo pirmieji signalai – ar „ne, taip nedaryk“, ar „gal negerk stiprių, gerk silpnus“ – kai nueinama į derybas, jis padarys taip, kaip nori.“
Pats sukuria problemą, pats gali ir sustabdyti
Anot psichiatrės, kai žmogus kreipiasi pagalbos, jis pripažįsta, kad „yra reikalų“, „man trukdo, nesusitvarkau“, tik tai nereiškia, kad pripažino ligą. Pačios ligos įsisavinimas – tai suvokimas, kad pats tai sukūriau, pats esu „dizaineris“, sudariau visas sąlygas, kad patologijos mechanizmas organizme fokusuotųsi, deformuotųsi.
„Jeigu esu dizaineris ir pats sukūriau, pats ir galiu sumažinti, pristabdyti progresiją, neleisti ligai viešėti – bet reikia būti motyvuotam“, – sako gydytoja.
Prie ligos vystymosi prisideda ir šeimos narių, artimųjų, bendradarbių „meškos paslauga“ – piktnaudžiavimą alkoholiu padeda slėpti.
Kai žmogus kreipiasi pagalbos, jis pripažįsta, kad „yra reikalų“, „man trukdo, nesusitvarkau“, tik tai nereiškia, kad pripažino ligą.
„Daug daugiau trukdžių padaro artimi mylintys žmonės, norėdami gelbėti – jie atiduoda visus kozirius, įrankius. Žmogus „užgėrė“, šeima žino, kad tai truks, pavyzdžiui, dvi savaites, ir iš anksto pradeda ieškoti vietos ligoninėje, kad galėtų detoksikuoti, pasirūpina siuntimu – kad tik niekas nesužinotų. Kartais saugodami savo garbę prisidedame prie kito žmogaus bėdos“, – mano V.Andrejauskienė.
Alkoholio vartotojas kartais didina vartojimo kiekius, ilgina laiką tam, kad pats išsigąstų. Iš šalies atrodo kaip nesąmonė – greičiau pabaigsi, bus mažiau bėdų. „Jie teisūs, nes kalba iš sveiko žmogaus pozicijos. O vartotojui reikia kitko, jam reikia išsigąsti. Jam reikia 10 dienų, nes po vienos dienos jis dar viską valdo. Artimieji visa tai gali prailginti arba sutrukdyti. Neretai prailgina, bet ne todėl, kad jų blogi ketinimai, o todėl, kad neišmano problemos. Pasiskaito populiarios literatūros ir bando pritaikyti paraidžiui“, – pažymi gydytoja.
Suprasti akimirksniu
- Požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:
- Padidėjęs suvartojamo alkoholio kiekis, dažnumas ir poreikis, o pradėjus – sunku sustoti;
- Jaučiamas noras vartoti alkoholį tik pabudus ryte;
- Padidėjusi tolerancija alkoholiui;
- Jaučiami fiziniai abstinencijos simptomai, tokie kaip: padidėjęs prakaitavimas, drebulys ir pykinimas, kurie praeina išgėrus alkoholio.
- Kyla nerimo jausmas, depresija, mintys apie savižudybę – visa tai gali išsivystyti dėl reguliaraus ir stipraus alkoholio vartojimo. Jis trikdo neuromediatorių veiklą, kurie reikalingi gerai psichinei sveikatai;
- Daugiau patarimų apie priklausomybę nuo alkoholio rasite interneto puslapyje „Pagalba sau“.
Visuomenė priima alkoholio vartojimą kaip normą
Pirmojo vizito metu gydytoja paciento klausia, kiek laiko jis pats supranta (ne kiti sako), kad laikas susirūpinti, alkoholis trukdo, jaučia neigiamą savo kūno atsaką.
„Terminai gali būti labai skirtingi. Gal jam mama jau prieš 20 metų sakė, kad mažiau gertų, o jis pats, sulaukęs 40-ies, tik pastaruosius kelis metus pastebėjo, kad yra problema. Taip yra todėl, kad įsijungia gynybiniai mechanizmai. Be to, visuomenė suveikia kaip tam tikras amortizatorius, labai daug žmonių alkoholio vartojimą priima kaip normą. Kai patologija, liga sunorminama, reikia labai daug pastangų, kad sugrąžintum tikrąją normą“, – pasakoja V.Andrejauskienė.
Kai patologija, liga sunorminama, reikia labai daug pastangų, kad sugrąžintum tikrąją normą.
Alkoholio vartotojas moka slėptis, mėtyti pėdsakus, didžioji dalis šalia esančių net neįtartų, kad jis ar ji turi bėdų su alkoholiu, nes mato tvarkingą, dirbantį, blaivų žmogų.
Pasiekus paskutines alkoholio vartojimo stadijas, prasideda asmenybės degradacija. Kol tai neįvyksta, padėti galima „gyviems“, žaviems, protingiems, iniciatyviems žmonėms, kurie turi puikius darbus, nuverčia kalnus, įveikia sudėtingiausias užduotis, o kai paklausi – kaip atsipalaiduoja, sako, „normaliai – su gera kompanija pageriam“.
„Ir tokie gėrimai gali trukti savaitę – ar tai normalu?“, – klausia V.Andrejauskienė ir priduria, kad toksikologai gelbsti gyvybes, o psichologai, psichiatrai – protą, jei dar nevėlu.
Tradicijas kuriame patys
Gera žinia tai, kad tradicijos keičiasi. Jau neliko bendradarbių balių darbovietėse, nors dar neseniai tai buvo norma. „Kaip buvo norma sovietmečiu ką nors išnešti iš savo fabriko, dabar suprantame, kad vagystė yra vagystė“, – palygina gydytoja.
Kuriamos ir kitokios šeimyninių švenčių tradicijos, jaunimas jau nenori užsisėdėti prie vaišių stalo. Anksčiau vestuvių baliai trukdavo tris dienas, o dabar jaunavedžiai iš karto išskrenda į povestuvinę kelionę.
Vis dėlto, per šeimynines šventes dažniausiai neatsisakome alkoholio ir kaip elgtis, kai artimas žmogus ryžtasi žengti blaivybės keliu? Atsisakyti balių, nieko nekviesti?
„Kiekviena šeima turi savo tradicijas, ir nebūtina jų atsisakyti, jei atsiranda vienas, kuris negeria. Jei moteris yra nėščia, juk niekas nesiūlys jai išgerti, bet dėl to moteris neatsisako dalyvauti šventėje. Nebūtina pulti į kraštutinumus“, – sako gydytoja.
Norint atsisakyti alkoholio per šventes, kai kiti vartoja, yra visokių sprendimų. Žmogus gali pabūti tik kelias valandas ir išvykti, gali pasakyti: „Ne, šiandien aš susilaikau nuo alkoholio, turiu kitų planų“.
Klaida – siekti greito rezultato
Anot gydytojos, jei žmogus per tam tikrą laiką tampa ligonis, tai ir pasveikti reikia laiko, kantrybės: „Vartodamas alkoholį žmogus išmoko kentėti. Atsisakius alkoholio reikia išmokti gyventi su visais gyvenimo trūkumais. Svarbiausia, nesiūlyti jam per didelio paslaugų paketo. Metimasis į kraštutinumus visada yra pavojingas.“
Žmogus turi gauti privilegiją iš blaivėjimo, ne baudimą, nes tada norės grįžti prie alkoholio vartojimo. Dar niekam nepadėjo nurodymas: „Tu negerk“. Žmogus turi pasibjaurėti savo elgesiu, kad to daugiau nekartotų.
Dar niekam nepadėjo nurodymas: „Tu negerk“.
V.Andrejauskienės teigimu, alkoholio vartotojas susiduria su realybe, kuri yra daug baisesnė: „Kai geri, nesuki sau galvos, kas ką pagalvos, o blaivėdamas pradeda galvoti. Jei nežinai tam tikrų technikų, dažnai ateina nusivylimas ir žmogus vėl grįžta prie vartojimo, nes neišmano, ką daryti.“
Alkoholio vartojimas yra melo, neigimo liga, o sveikimas – susitikimas su savo sąžine. „Nustok sau meluoti“, – sako gydytoja–psichiatrė V.Andrejauskienė ir priduria, kad sąmoningai susilaikęs nuo alkoholio vartojimo žmogus yra tūkstančius kartų vertingesnis nei tas, kuris dar mano, kad vartoja saikingai. Jis nežino to, ką jau žino turintis priklausomybę.
