Nuotolinėje paskaitoje, kurią organizavo psichologijoscentras.com, O.Lapinas paaiškino, kaip atsiranda psichosomatiniai sutrikimai ir kaip atrasti jų tikrąją priežastį.
Psichosomatikos šaknys – emocijose
Pastaruoju metu viena didžiausių emocinių problemų, su kuria susiduriame beveik visi, yra nerimas. Bėda ta, kad nerimą mums dažnai sukelia ne patys išoriniai įvykiai, o mūsų mintys apie tai, kas gali nutikti blogiausia. Pavyzdžiui, įprastu laiku negrįžta vaikas ar sutuoktinis, laukiantis svarbus susirinkimas darbe ir pan. Jei nerimas tampa įprastu mūsų gyvenimo palydovu, ilgainiui prisijungia ir kūnas. Simptomai, kai nerandama jiems jokio anatominio pagrindo, vadinami psichosomatika.
„Psichosomatinių simptomų atveju jaučiame tik kūno simptomus, o emocijos, kuri juos sukėlė, nejaučiame. Ji tūno taip giliai, kad sunku ją identifikuoti“, – teigė lektorius.
Nors psichosomatikos terminas atsirado XIX amžiuje, tokių susirgimų pavyzdžiai mus pasiekia iš labai senų laikų. Yra išlikęs pasakojimas apie Rytų gydytoją, ilgai stebėjusį jaunuolį, kuris pradėjo netikėtai silpti, skundėsi širdies veikla, nebenorėjo valgyti. Kai niekas nepadėjo, gydytojas galiausiai paprašė, kad pro jaunuolio lovą praeitų visos jo tėvo rūmų moterys. Kai praėjo naujoji jauna tėvo žmona, jaunuolio pulsas padažnėjo ir tapo nereguliarus. Jis pranešė tėvui apie jaunuolio situaciją, tėvas atsisakė žmonos ir jaunuolis greitai atsigavo. Jeigu jaunuolio būtų paklausę, ką jis jaučia pamotei, pats jis nebūtų galėjęs įvardinti, manytų, kad nieko nejaučia.
Žmonės, kurie patiria panikos priepuolius, pirmiausia pagalvoja ne apie psichologinę būseną, bet kad jie miršta.
Senovės graikų kalboje tas pats žodis reiškia ir organą, ir emociją, pavyzdžiui, vienas žodis reiškia ir džiaugsmą, ir širdį; ir šlapimo pūslę, ir baimę. Rytų medicinoje meridianų samprata, taip pat organus jungia su emocijomis – pavyzdžiui, meridianas, atsakingas už kepenų veiklą, taip pat atsakingas ir už pykčio emociją.
Savo ruožtu Avicena viduramžiais pastebėjo, kad avinui, kuris pririštas netoli narve esančio liūto, sutrinka virškinimas, jis nustoja valgyti ir galiausiai gali nudvėsti nuo išsekimo, nors jam po nosimi padėtas maistas.
Panika veikia katamarano principu
Pasak psichoterapeuto, netgi panikos priepuolius galima priskirti psichosomatiniams sutrikimams.
„Žmonės, kurie patiria panikos priepuolius, pirmiausia pagalvoja ne apie psichologinę būseną, bet kad jie miršta: pila šaltas prakaitas, sunku išstovėti, tave spaudžia prie žemės, širdis arba visai nustoja plakti, arba plaka labai stipriai. Natūralu, kad žmogus bėga pas gydytoją, o ne pas psichoterapeutą, ir prašo ištirti, kas jam yra su širdimi.
Panikos priepuolį galima palyginti su katamaranu, kurį ant vandens laiko keturios plūdės: savęs vertinimas; bendravimas su žmonėmis; mano autonomija, laisvė ir pasitikėjimas savimi; mano galimybė reikšti pyktį. Kai šie keturi elementai pusiausvyroje, mes laikomės paviršiuje. Kai prakiūra vienas – dar nieko, du – jau blogiau, trys – katamaranas skęsta ir įsijungia aliarmo signalas.
Taigi, jei krenta jūsų savivertė; jaučiatės izoliuotas nuo žmonių, pavyzdžiui, esate užsienyje, kur nieko nepažįstate, arba esate tarp žmonių, kuriais nepasitikite; pasijuntate bejėgis, nes jaučiatės priklausomas nuo situacijos, nuo tėvų ar sutuoktinio, nenustebkite, jei pasijusite taip, tarsi jums stotų širdis, nes iš keturių plūdžių veikia tik viena – pyktis. Leidę sau jį išreikšti, gal sugebėtume išsilaikyti, bet mes išmokę pykčio nereikšti. Jeigu žmogus suprastų, kaip jis jaučiasi šiose išvardintose srityse, suvaldytų panikos priepuolį. Tačiau mums nelengva pripažinti nė vieno iš šių keturių dalykų“, – aiškino O.Lapinas.