Netrukus turėtų būti pakeistos pasaulinės rekomendacijos, kaip gydyti neišnešiotų naujagimių retinopatiją (NNR), kad mažyliai neliktų akli. Europos bei pasaulio akių ligų gydytojų kongresuose patvirtinta: taikant oftalmologių, medicinos mokslų daktarių, Lietuvos mokslo premijos laureačių Rasos Bagdonienės ir Rasos Sirtautienės, patobulintą gydymo metodą, NNR visiškai išgydoma.
Nepasidavė raginimams rizikuoti
Šį metodą abi Rasos savo disertacijose aprašė dar 1999 metais. Kad pasaulis jį pripažintų, prireikė ne tik ilgų metų, bet ir daug juodo darbo bei užsispyrimo.
„Pamenu, vis buvo siūloma įrodyti mūsų gydymo efektyvumą: neišnešiotam naujagimiui vieną akį gydyti tradiciniu, kitą – modifikuotu būdu, – pasakojo R.Bagdonienė. – Atsakydavau, kad nesuprantu, kodėl turėčiau taip daryti. Jei žinau, kad gydant mūsų metodu vaikas tikrai matys, o tradicinis būdas gali ir neatnešti sėkmės, kodėl turiu rizikuoti, kodėl turiu pasmerkti vaiką bandymams?“
Vis dėlto tokie bandymai pasaulyje buvo atlikti. Du JAV gydytojai medicininiam eksperimentui pasirinko neišnešiotą naujagimį iš Indijos ir jo akis gydė skirtingais būdais. Paaiškėjo, kad lietuvės gydytojos buvo teisios – rizikuoti neverta. Dabar jomis jau niekas nebedrįsta abejoti.
Patobulino JAV medikų gydymą
NNR – tai akių kraujagyslių vystymosi patologija, kuri paprastai užklumpa pačius mažiausius neišnešiotukus, mat jų akių tinklainė gimus dar nebūna galutinai susiformavusi. Laiku nepastebėjus šios patologijos ir jos negydant, vaikas negrįžtamai apanka.
Ši liga pradėta aprašinėti tik 1942 metais (anksčiau neišnešioti naujagimiai tiesiog neišgyvendavo). Pirmasis NNR simptomus ir gydymą susistemino JAV oftolmologas Theodoras Terris.
R.Bagdonienė ir R.Sirtautienė gydyti šią ligą pradėjo pagal JAV ir Skandinavijos šalių nustatytus reglamentus, tačiau tai negarantavo išgijimo. Ilgainiui abi Rasos pastebėjo, kad jei gydo kiek kitaip, nei nurodyta, pasiekia geresnių rezultatų. Taigi lietuvės patobulino JAV medikų siūlomą gydymo būdą taip, kad šviesą grąžintų visiems NNR aukomis tapusiems mažyliams.
Naujagimiui jos atlieka 1–2 valandas trunkančią operaciją – taikant pilną narkozę pažeistos akies srityje prišaudo 1000–2500 lazerinių taškelių.
Tačiau dar prieš dvidešimt metų nei R.Bagdonienė, nei R.Sirtautienė apie NNR nieko nežinojo.
Pirmieji žingsniai – Vokietijoje
Bendražygėmis tapusios gydytojos pirmą kartą susitiko Santariškių klinikose.
„Mano kolegė kiek jaunesnė už mane. Pamenu, kai ji prisijungė prie mūsų kolektyvo, aš buvau skyriaus vedėja, o ji, galima sakyti, jauna gydytoja. Tačiau man iš karto krito į akį tai, kad Rasa labai domėjosi savo darbu. O aš turėjau daugiau patirties, stengiausi ja pasidalinti“, – prisiminė R.Bagdonienė.
1992 metais ji porai mėnesių išvažiavo stažuotis į Vokietiją. „Mano tikslas buvo visai ne naujagimių gydymas. Aš domėjausi suaugusių akių ligomis – juk tokį darbą ir dirbau Santariškių klinikose, – pasakojo moteris. – Kartą vienas iš gydytojų, su kuriuo daugiausia dirbau, išsiruošė į kitą miestą apžiūrėti naujagimio. Pasiūlė ir man vykti kartu. Taip pirmą kartą išgirdau apie NNR.“
Medikė prisiminė, kad Lietuvoje iki tol buvo atvejų, kai tėvai atvesdavo 4–6 metų aklus vaikučius, prašydavo pagalbos. Bet padėti jau buvo neįmanoma – praėjus mėnesiui po gimimo ši liga tampa nepagydoma.
„Žinojome tik tiek, kad vaikas gimė neišnešiotas, todėl jo akytės tiesiog neišsivystė. Tokia buvo mūsų nuomonė. O Vokietijoje aš pamačiau, kad yra gydymas, kuris, nors padeda ne visiems, bet suteikia vilčių“, – pasakojo R.Bagdonienė.
Profesoriaus labdara
Susiruošusi namo lietuvė gavo dovaną, kuri dar labiau paskatino susidomėti retinopatija.
Vienas profesorius iš Amerikos atvežė labdaros. Jis išdalijo kasdieniame darbe reikalingus prietaisus, o R.Bagdonienei padovanojo storą knygą, pavadinimu „Naujagimių retinopatija“. Lagaminas buvo pilnutėlis, knygai, ir dar tokiai sunkiai, vietos mažoka. Tačiau sąžinė neleido jos palikti.
„Iš pradžių galvojau, kad šios knygos net neskaitysiu – vis tiek nedirbu su naujagimiais. Vėliau vis tik pavarčiau. Kuo toliau, tuo labiau ji mane įtraukė, – prisiminė Rasa. – Skaičiau ir mąsčiau: gal ir pas mus yra tokių vaikų, kuriems reikia pagalbos? Su kolege nusprendėme, kad reikėtų bent vieną lietuviuką apžiūrėti.“
Be jokios patirties, be kitų pagalbos, vadovaudamosi tik minėta knyga, oftalmologės pradėjo stebėti neišnešiotus naujagimius. Galiausiai ryžosi pirmajai operacijai. Buvo 1994-ieji.
Darbas be atlyginimo
Užsidegusios NNR gydymo idėja kolegės pradėjo dalyvauti tarptautinėse medikų konferencijose. Apie kelionių finansavimą nebuvo net kalbos – susimokėti tekdavo iš savo kišenės. Moterims kartais net tekdavo prašyti nemokamų atostogų.
Sunkumų kildavo ne tik semiantis patirties – reikėjo gauti operacijai reikalingos įrangos.
„Kai turėjome operuoti kūdikį, veždavome aparatūrą iš suaugusiųjų klinikos, – apie nelengvą pradžią pasakojo R.Sirtautienė. – Tai mums buvo lyg hobis, nes atlyginimą gaudavome tik už darbą suaugusiųjų ligoninėje. Po dvejų metų kolegė Rasa įsidarbino ir vaikų klinikoje. Tuomet ji nusprendė atlyginimą dalintis per pusę, nes juk viską darėme kartu.“
Jos ne tik kartu dirbo, kartu domėjosi NNR, bet ir abi tą pačią dieną gynėsi disertacijas apie šios ligos gydymą.
Baltarusijoje – kraupus vaizdas
„Kartą vienoje iš konferencijų sutikome gydytoją iš Latvijos. Ji nustebusi klausinėjo, kas ten Lietuvoje darosi? Tikino, kad pas juos tokių naujagimių nebūna. Po kelių mėnesių, vėlų vakarą, sulaukėme skambučio iš Latvijos. Ta pati medikė prašė pagalbos, mat įtarė NNR atvejį. Tą kartą nespėjome – per daug laiko buvo praėję nuo mažylio gimimo“, – apgailestavo R.Sirtautienė.
Pamažu oftalmologes Rasas pradėjo kviesti į daugumą tarptautinių konferencijų, o ypač dažnai – į šalis, kuriose NNR – labai opi problema.
„Po vienos konferencijos mus pasikvietė baltarusiai. Ten per metus apakdavo 70–100 vaikų, – pasakojo R.Sirtautienė. – Išvydome siaubingą vaizdą: žmonės stotelėse ir prie parduotuvių ištiesę rankas prašė aukų vaiko akims gydyti.
Jų tikslas buvo išvežti vaiką į Maskvą arba Sankt Peterburgą, atlikti brangią akių operaciją. Jiems vis žadėdavo, kad po dar vienos maždaug 2 tūkst. eurų kainuojančios operacijos vaikas jau tikrai matys. O jis kaip nematė, taip nematė. Ir iš tiesų, jei neišgydai NNR per pirmąsias gyvenimo savaites, vaikas jau niekada nematys.“
Ieško, skaito, galvoja
Mintis, kad nuo tavęs priklauso vaiko gyvenimas, neleidžia nevažiuoti ten, kur esi labai laukiamas. „Jei galime išgelbėti bent vieną vaiką, tai jau verta“, – įsitikinusios kolegės, gydyti vaikų keliaujančios ir į Gruziją, Kazachstaną. Dabar moterys ruošiasi į Uzbekistaną, kur ši liga iki šiol dar negydoma.
„Aš nepajėgiu savo darbo palikti už kabineto durų. Jei galiu kam nors padėti, taip ir darau, – apie savo pašaukimą kalbėjo R.Bagdonienė. – Mane įkvepia ir noras pažinti. Kai aptinku ką nors neįprasto, užuot nusiuntusi pacientą pas kitą gydytoją, siūlau nemokamą konsultaciją – man tampa įdomu ligą išlukštenti. Grįžtu namo, o ji vis sukasi galvoje: ieškau, skaitau, galvoju. Visada jauniems medikams sakau, kad mes privalome padaryti bent šiek tiek daugiau, nei reikia ir galime.“
„Didžiausias įvertinimas – mane aplankantys išgydyti vaikai. Kai žvelgi jiems į akis, šmėkšteli mintis, kad viskas juk galėjo būti kitaip. O dabar pro akinukus žiūri smalsios akytės. Ir supranti, kad tikrai pakeitei žmogaus gyvenimą. Tai viską atperka“, – šyptelėjo R.Sirtautienė.
Tikslas – skleisti žinias
Ten, kur gimstamumas didelis, sąlygos ligoninėse prastos, nuo NNR vis dar apanka labai daug vaikų. Tad lietuvių pagalbos prireikia gana dažnai.
Ilgainiui jos suprato neprivažinėsiančios kas kartą, kai jų prireiks. Todėl pagrindiniu tikslu dabar tapo žinių skleidimas: nuvažiuoti, pasidalinti patirtimi ir ramiai grįžti namo, žinant, kad vietiniai medikai susitvarkys patys.
Lietuvės dažniausiai keliauja savo lėšomis. Išimtis – Kazachstanas. Tai buvo pirmas kartas, kai medikėms apmokėtas skrydis ir nakvynė. Be to, ši valstybė greitai įsigijo gydymui reikalingą įrangą.
Gydytojos Rasos iki šiol nuolat kviečiamos į įvairias konferencijas skaityti paskaitų apie patobulintą NNR gydymą. Jos yra išleidusios knygą „Neišnešiotų naujagimių retinopatija“ lietuvių ir anglų kalbomis, mokomųjų knygų gydytojams rusų kalba, informacinių knygų tėvams rusų, gruzinų, kazachų kalbomis.
Gydymo sėkmę lemia valandos
Neišnešiotu laikomas naujagimis, kuris gimė anksčiau nei 37 nėštumo savaitę. 2011 m. Lietuvoje gimė 29 028 naujagimiai, iš jų 1615 – neišnešioti (5,6 proc. visų gimusiųjų). Retinopatija paprastai diagnozuojama 6–9 proc. neišnešiotų vaikų. Tokie naujagimiai paprastai sveria mažiau nei 1500 g ir būna gimę anksčiau nei 32 nėštumo savaitę.
Neišnešioto naujagimio akių kraujagyslės būna ne iki galo susiformavusios. NNR diagnozuojama, kai kraujagyslės ima vystytis ydingai, auga šalia esantis jungiamasis audinys. Jis užpildo akies obuolio vidų, todėl atšoka tinklainė, vaikas praranda regėjimą.
Gimusiam naujagimiui retinopatija nėra iškart nustatoma. Liga dažniausiai išsivysto antrąjį ar trečiąjį gyvenimo mėnesį. Gydymo sėkmę tada lemia valandos.
NNR operacijų pradininkėms Lietuvoje R.Bagdonienei ir R.Sirtautienei 1994 m. pradėjus operuoti naujagimius, apakusiųjų dėl šios ligos gerokai sumažėjo. O per pastaruosius penkerius metus ir iš viso nebeliko dėl retinopatijos apakusių vaikų.
Gydytoja R.Bagdonienė taip prisimena pirmąją Lietuvoje atliktą operaciją: „Tąsyk labai jaudinomės. Niekas šalyje tokių vaikų nebuvo operavęs, nebuvo su kuo pasitarti. Todėl nutarėme operuoti tik vieną, labiau pažeistą akį. Kitos nelietėme – bijojome, kad gali nepasisekti. Po kelių savaičių paaiškėjo, kad operacija pavyko, o kita akimi mergaitė apako.“
