Anot A.Ulio, dabar manoma, kad užšaldytos naviko ląstelės išsaugo genetinę informaciją, todėl gaminama naviko vakcina: „Tada mūsų organizmas pažintų žuvusias naviko, kaip svetimkūnio, DNR struktūras, taigi yra vilties, kad daug geriau kovos su vėžiu. Nauji darbai rodo, kad tai leidžia geriau jas atpažinti, todėl kai kuriais atvejais rezultatai gali būti netgi geresni nei chirurginio gydymo.“
– Kokį naują metodą neseniai išbandėte?
– Buvo atlikta laparoskopinė inksto naviko krioabliacija, kai šalčiu, specialiomis adatomis, maišant helio ir argono dujas, pačiame navike pasiekiama –60 °C temperatūra, todėl jis žūva. Kad būtų dar patikimiau, ciklas pakartojamas – du kartus užšaldžius ir atšildžius, galimybių ląstelei išlikti gyvai nėra.
Procesą kontroliuojame specialiu ultragarsiniu laparoskopiniu davikliu, kuris milimetro tikslumu parodo, kad adata turi būti įvedama į naviką. Paskui ji tuo pačiu šalčiu fiksuojama, aplink ją būna įvestos dar penkios adatos, kurios leidžia visiškai tiksliai naviką sušaldyti. O kad jis sušalo, mes matome ultragarsiniu davikliu, aparatu. Šį procesą galime labai tiksliai koreguoti. Kad būtų išsaugota inkstų funkcija ir nežūtų šalia esantys nefronai, kol kas taip preciziškai negalima padaryti jokiais kitokiais chirurginiais būdais.
Kad būtų išsaugota inkstų funkcija ir nežūtų šalia esantys nefronai, kol kas taip preciziškai negalima padaryti jokiais kitokiais chirurginiais būdais.
– Kokia inksto temperatūra, kai žmogus jau po operacijos?
– Inksto kraujotaka labai gera, po 10–12 minučių jis jau atšyla. Kai kuriais atvejais, leisdami helio dujas, atšilimą mes šiek tiek pagreitiname. Bet yra tam tikras atšilimo režimas, kuris garantuoja, kad ląstelės žus.
– Nebelieka jokių galimybių, kad tos ląstelės atsigaus, kad kažkuri naviko dalis vėl bus gyva?
– Jokių galimybių toms ląstelėms atsigauti nebėra. Tačiau yra labai nesena teorija, kad užšaldytos ląstelės išlaiko savo (naviko) struktūrą.
Dabar medicina tuo labai susidomėjusi, tad gaminamos naviko vakcinos, kad mūsų organizmas pažintų žuvusias naviko, kaip svetimkūnio, DNR struktūras, taigi yra vilties, kad daug geriau kovos su vėžiu. Tokiais atvejais paprastai būna, kad tos ląstelės cirkuliuoja ir kraujyje, tad kiekvienas, kas turi naviką, turi kraujyje cirkuliuojančių ląstelių. Nauji darbai rodo, kad tai leidžia geriau jas atpažinti, todėl kai kuriais atvejais rezultatai gali būti netgi geresni nei chirurginio gydymo. Bet čia – ateities mokslo ir tyrimų darbai.
– Kitaip sakant, nusilpusiam navikui bus sunkiau pasipriešinti antikūnams, kurie jį naikina?
– Taip. Mes atliksime ir kitą operaciją – krioabliaciją, kai veikiama karščiu. T. y. temperatūra pakyla iki 80 °C, ir navikas žūva. Bet šiuo atveju negrįžtamai pakenkiama jo informacijai. O šaldymo metu naviko DNR (genetinė) informacija išlieka.
– Jei tai toks patikimas metodas, kodėl operacija atliekama pirmą kartą?
– Šaldymo procedūras mes pradėjome prieš trejus metus: atlikome šešias prostatos šaldymo ir šešias inkstų šaldymo operacijas. Dabar aparatūra iš esmės ta pati, bet technologija kitokia. Tada buvo stebima ultragarsiniu ir kompiuteriniu tyrimu. Šiuo atveju mes to negalėjome padaryti, nes navikas buvo užpakalinėje inksto sienelėje, netoli inksto vartų, centrinių kraujagyslių, geldelės. Todėl inkstas buvo išdalytas laparoskopijos būdu ir paverstas taip, kad būtų patogu adatas suvesti į naviką. Ir mums pasisekė.
– Navikas buvo pavojingoje vietoje ir kiti metodai būtų buvę per daug rizikingi?
– Taip. Prieš operacijas mes konsultavomės, operacijoje dalyvavo žinomas profesorius iš Kauno Mindaugas Jievaltas. Mums labai padėjo du Estijos urologai, kurie laparoskopines operacijas Estijoje jau daro apie trejus metus. Nors jie per metus atlieka penkias šešias operacijas, bet šiuo atveju turi daugiausia patirties.
Šaldymo metodas dar geras tuo, kad prireikus procedūrą galima pakartoti. Jei nebūtų kur dėtis, galima ryžtis operuoti, bet tuomet operacija gali baigtis inksto pašalinimu.
– Ir ten visų operacijų rezultatai buvo teigiami?
– Taip. Šaldymo metodas dar geras tuo, kad prireikus procedūrą galima pakartoti. Jei nebūtų kur dėtis, galima ryžtis operuoti, bet tuomet operacija gali baigtis inksto pašalinimu.
Turime pasidžiaugti, kad su šildymu ir šaldymu atlikome apie 200 operacijų ir nė vienas pacientas nebuvo nusiųstas atlikti dializės. Kai kuriais atvejais navikas gali metastazuoti (būna visko), bet kalbu apie lokalų poveikį ir apie tą techniką, aparatūrą, su kuria galime viską padaryti labai patikimai.
– Gal tokios operacijos ateityje išstums chirurgines operacijas?
– Iš dalies gali taip būti, nes dabar gerėja diagnostika ir nustatoma mažų (1–3 centimetrų) inkstų navikų. Jeigu jie yra inksto viduje, juos sunku surasti, todėl operacija būna labai traumuojanti.
Tikiuosi, kad būtent tokiais atvejais bus galimas toks metodas. Tačiau mes turime turėti daugiau duomenų, kad galėtume sakyti, kad tai tikrai patikima. Šiuo atveju mes atliekame gyvybę gelbstinčias operacijas – tada, kai nebėra kito pasirinkimo.
Kol kas, kai galime išoperuoti, tikrai nesiūlome taikyti krioabliacijos. Kai bus daugiau patyrimo, turėsime 5–10 metų rezultatus, tada galėsime drąsiai sakyti, kad galbūt verta pasirinkti šaldymą, o ne inksto rezekciją.
– Tokios operacijos mokamos ar nemokamos?
– Pacientui, kuris turi medicininį draudimą ir kuriam priklauso nemokamas gydymas, nedrįstame sakyti, kad jis nusipirktų adatas. Jas visada perka Nacionalinis vėžio institutas.
Tačiau operacija brangesnė, negu moka ligonių kasos. Pavyzdžiui, vien šios operacijos adatos kainavo 16 tūkst. litų. Tai brangi operacija.
Pacientui, kuriam priklauso nemokamas gydymas, nedrįstame sakyti, kad jis nusipirktų adatas. Jas visada perka Nacionalinis vėžio institutas.
Tačiau operacija brangesnė, negu moka ligonių kasos. Pavyzdžiui, vien šios operacijos adatos kainavo 16 tūkst. litų.
Bet reikia palyginti, kiek kainuoja metų ar dešimties dializė ir žmogaus gyvenimo kokybė ir kiek – inkstus išsaugančios operacijos. Tai nepalyginama kaina.
Gal bus atlikti ekonominiai skaičiavimai, kad taptų aišku, jog investicijos į operacijas, kurios gali išsaugoti žmogaus gyvybę be papildomo tolimesnio gydymo, daug pigesnės.
Įsivaizduokite: žmogui atliekamos dializės procedūros, gal po trejų metų persodinamas inkstas, paskui vartojami vaistai nuo inksto atmetimo. Jei kas nors suskaičiuotų, kiek kainuoja tai ir kiek – mūsų operacija, būtų tas pats, kas lyginti vieną su šimtu.
Žinoma, visos naujienos kelią skinasi gana sunkiai. Kol kas mes rašydavome prašymus apmokėti arba leisti žmonėms važiuoti gydytis į užsienį, tačiau teigiamo atsakymo nesame gavę. Vis dėlto pastaruoju metu sulaukėme gerų žinių, kad akreditacijos valdyba svarstys apie šio metodo taikymo indikacijas ir galimybes, tad galbūt jis bus finansuojamas.
– Ar šis šaldymo metodas naudojamas ir kitais atvejais?
– Taip. Kaip minėjau, atlikome prostatos šaldymo operaciją. Šios operacijos gana populiarios JAV. Šiuo metu jos gana sėkmingai taikomos plaučių navikams, ypač daugybiniams, taip pat – krūtų, kepenų navikams. Bet šiuo metu vis tiek populiariausios prostatos ir inkstų krioabliacijos operacijos.
– Ar galėtume tai vadinti ateities metodika, kai vis daugiau žmonių galės išgyti nuo vėžio?
– Net nežinau, kokia ta ateities metodika, nes medicina vystosi labai greitai, pavyzdžiui, yra vadinamas cheminis poveikis, elektromagnetinis poveikis, atsiranda medžiagų, kurios skyla paveiktos lazeriu.
Taigi sunku pasakyti. Bet šaldymas yra labai senas metodas, mes jį naudoti pradėjome prieš 30 metų, kai dar buvo naudojamas šaltas azotas. Manau, kad šaldymas ras savo vietą, bus ne kažkoks ypatingas įvykis, o įprasta procedūra.
