Gal ir dėl to, kad niekada neteko dirbti kitur bei patirti kitokių įspūdžių, visada atrodo, jog darbuotis tenka ypatingoje komandoje, kasdien sukuriant naują stebuklą: pasitinkant naują gyvybę arba gelbstint sergantįjį, rašoma Respublikinės Šiaulių ligoninės pranešime spaudai.
Eidama į operacinę, kurioje jos lauks gimdyvė ar ginekologine liga serganti pacientė, mažas ar kiek didesnis vaikas, slaugytoja visada jį pasitinka ir išlydi su šypsena, spėjusi nuraminti ne tik medikamentais, bet ir žodžiu.
Sportą teko pamiršti
Vaikystėje Reda niekada negalvojo apie medikės darbą. Ji savo gyvenimą siejo su sportu, o ypač nuo tada, kai prisidėjo prie cirko kolektyvo. Gimnastika moterį taip sužavėjo, kad ji savo ateitį siejo tik su aktyvia veikla. Deja, ši svajonė sudužo, kai cirko akrobatė nukrito iš trijų metrų aukščio ir patyrė stuburo traumą.
„Dievulis yra – apsaugojo nuo tragedijos“, – prisimena R.Aleknavičienė nelaimingą atsitikimą, po kurio ilgokai teko važinėtis į Ukrainą, kur ją gydė manualinės terapijos specialistas Kasjanas.
Reda iki šiol dėkinga Ukrainos žmonėms, kurie ją neatlygintinai globojo, nemokamai gydė ir be operacijų išgelbėjo nuo neįgalumo. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, reikėjo nutraukti gydymą, nes buvo nebeaišku, ar, išvažiavusi į kitą šalį, galės grįžti atgal.
Tuo labiau, kad sveikata gerėjo, gydymas padėjo. Būtų buvę viskas gerai, bet Redai pristigo atsargumo ir ji vėl patyrė traumą važinėdamasi rogutėmis nuo kalno. Tada stuburą teko operuoti bei pamiršti svajonę apie profesionalų sportą.
„Norėjau rinktis juvelyro profesiją, bet iškilo problemų. Tada atėjo mintis – gal į mediciną?“ – prisimena R.Aleknavičienė gyvenimo kelio paieškų metus, atvedusius į anuometinę Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą.
Tėvų šeimai persikėlus į Uteną, ten ir medicinos sesers diplomą įsigijo, ir šeimą sukūrė. Sūnui pradėjus eiti į pirmą klasę, jauna šeima nusprendė keltis į gimtuosius Šiaulius ir čia kurti tolesnį savo gyvenimą.
Užburianti profesija
Tai, kad pats gyvenimas vedė į mediciną, Reda pagalvojo tik vėliau. Dar vaikystėje, mokantis mokykloje, teko dirbti sanitare ligoninės priimamajame. Vasaros atostogų metu su draugais sumanė nuvažiuoti į Palangą, bet tam reikėjo pinigų. Tėvų prašyti nenorėjo, tad rado išeitį – pačiai užsidirbti kelionei ir pramogoms.
Jau būdama diplomuota medike, Reda vėl atėjo į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Buvo priimta ir paskirta dirbti Senųjų gimdymo namų operacinių slaugytoja. Nepamirštami medikei 2003 metai, kai pirmą kartą peržengė pooperacinės palatos duris ne kaip pacientė, bet kaip slaugytoja.
„Kai ateidavau į pooperacinę palatą, dažniausiai nebūdavo pacientų, tai nebuvo kaip ir mokytis“, – apie nelabai sėkmingą darbo pradžią pasakoja Reda, kuriai rūpėjo žvilgtelti ir į operacinę, bet vyresnioji slaugytoja Jolanta Sinkevičiūtė neįleisdavo nė vieno žmogaus, kuris ten nedirba.
Kartą anestezistė Laima Bružienė pasiūlė Redai ateiti į operacinę. Vieną kartą pasikvietė ir parodė, kokį darbą dirba anestezistės, kitą kartą parodė.
„Man buvo toks įspūdis, kad tai yra pati protingiausia pasaulyje moteris, kuri galėtų ir kosminį laivą valdyti. Man buvo taip gražu, taip užburiančiai“, – R.Aleknavičienei iki šiol neblėsta operacinėje patirti įspūdžiai.
Susidomėjus anestezistės darbu, slaugytojai Redai buvo leista kasdien eiti į operacinę. Kasdien jai skirdavo vis naujų užduočių: duodavo ką nors pabandyti, kitą dieną galėjo ko nors kito išmokti.
„Man atrodė, kaip gali būti, kad Laimutė viską sugeba, moka. Nes man neužtekdavo nei rankų tiek darbų padaryti, nei akių tiek visko pamatyti,“ – prisimena anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja R.Aleknavičienė pirmąsias dienas operacinėje, kurioje jautėsi lyg kosminiame laive.
Man neužtekdavo nei rankų tiek darbų padaryti, nei akių tiek visko pamatyti.
Pasitelkusi kantrybę, po truputį visko išmoko ir pradėjo suprasti, kad ne taip sudėtinga. Jaunai slaugytojai pasiūlyta likti operacinėje, Reda sutiko ir iki šiol čia dirba.
Emocijos – tik pozityvios
Nors darbas operacinėje sunkus, jis turi ir pliusų. Reda sako, kad jaučiasi gerai ir dėl to, jog niekada nepavargsta nuo pacientų ir jų problemų, kaip būna palatose. Taip yra todėl, kad nereikia gyventi pacientų gyvenimų.
„Mes ateiname pas pacientę, kuri jau būna atvežta į operacinę, susipažįstame, bet susidraugauti nespėjame. Po operacijos gražiai ir su šypsena išsiskiriame“, – pozityviomis emocijomis dalinasi medikė.
Anestezijos intensyviosios terapijos centro Moters ir vaiko klinikos operacinėje dirba trys anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos: Reda, Vaida Jonaitienė ir Lina Narutienė. Budėjimų metu pasirinkimo nėra.
„Ką gauname, tą ir dirbame“, – sako slaugytoja skyriaus, kuris dažnai pačių medikų vadinamas anoniminiu, nes čia dirbančių medikų, pasislėpusių po apsauginiais drabužiais, niekas ir nemato.
Per nelengvus 18 darbo metų R.Aleknavičienė niekada negavo jokio apdovanojimo ar įvertinimo, kaip ir dauguma šiame centre dirbančių slaugytojų. Bet medikė puikiai žino, kad jos darbe, kurį ji gal šiek tiek idealizuoja, kasdien sukuriama tikrų stebuklų.
Tai įrodo ir pacientų reakcijos. Visada medikams smagu, kai pacientas šypsosi, nubudęs po operacijos – dėkoja. Yra buvę, eilėraštį padeklamuoja. Nepamirštamas ir berniukas, pažadėjęs paprašyti močiutės, kad bandelių visoms iškeptų, nes slaugytojos buvo jam labai geros.
Gyvenimas daug prasmingesnis ir smagesnis, kai žmogus jaučiasi savo vietoje, kai darbas patinka. Nors R.Aleknavičienė nėra dirbusi kito darbo, juo ji vis dar džiaugiasi. Kas kartą širdį suvirpina gimusio kūdikio verksmas ar operuoti ruošiamo vaiko nerimas.
„Stengiesi nuraminti, paglostyti: ir prie lango neši, ir šypsenėles ant vienkartinių pirštinių pieši, o paskui dovanoji vaikui“, – pasakoja kasdienio darbo detales slaugytoja ir pastebi, kad dabar į operacinę atvežti vaikai mažiau verkia.
Anksčiau, kai nebuvo pandemijos, vaikai, vos atvežti į operacinę ir pamatę medikus su kaukėmis, išsigąsdavo ir apsipildavo ašaromis, nes jiems būdavo labai baisu, nejauku. Dabar, kai aplinkoje mato daug žmonių su apsauginėmis kaukėmis, taip audringai nebereaguoja.
„Mes esame gerietės, negalime būti piktos ar irzlios, visada turime šypsotis. Jei būsim dirglios, pacientas supras, kad kažkas negerai. Nesvarbu, ar pačiai skauda galvą ar koją, o gal kas nors namie negerai, vis tiek pacientą turi pasitikti su šypsena ir išlydėti su šypsena: nesvarbu, ar jis ją prisimins, svarbiausia mums, kad tuo metu jausis gerai“, – sako medikė.
Svarbus kiekvienas komandos narys
Slaugytojos pastebi, kad operacijos laukiantys pacientai dažnai baiminasi, kad gali nubusti, kai operacija dar nebaigta. Medikė jiems aiškina, kad anastetikai skiriami pagal svorį, jog narkozė turi trukti tiek, kiek reikia. Antra pacientų reakcija – nuostaba, nes atvežti į operacinę stebisi: „Kiek čia jūsų daug“.
Operacinėje kiekvieną kartą dirba didžiulė komanda ir visi rūpinasi vienu žmogumi. Tai anesteziologas ir anestezistė, du chirurgai – operuojantis ir asistuojantis, instrumentatorė ir slaugytojų padėjėja. Kai atliekama cezario pjūvio operacija, dalyvauja neonatologas ir akušerė. Visi komandoje – lygūs ir labai reikalingi.
„Operacinėje niekas nemano, kad kas nors yra labiau ar mažiau svarbus – visi esame viename lygmenyje. Bent vienas iš šios komandos neatvyktų, operacija neįvyktų“, – patikina slaugytoja.
Operacinėje niekas nemano, kad kas nors yra labiau ar mažiau svarbus – visi esame viename lygmenyje.
Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos darbui vadovauja gydytojas anesteziologas. Jo nurodymu paruošiami ir sušvirkščiami vaistai, matuojamas kraujospūdis. Darbas labai kruopštus ir atsakingas, todėl slaugytoja visada turi būti susikaupusi, negali dirbti išsiblaškiusi, nes privalo būti tikra, kad nesuklys.
Tam, jog klaida neįvyktų, kiekvieną kartą perskaitomas vaistų dėžutės pavadinimas, žymimas kiekvienas švirkštas. Slaugytoja susipažįsta su kiekvieno paciento ligos istorija, atvežto žmogaus visada klausia, koks vardas ir pavardė, nes į operacinę vienu metu gali būti atvežamas ne vienas asmuo.
„Prie mano vaistų staliuko niekas neprieis, niekas nieko nepaims. Aš žinau, ką pasidėjau, ko prisitraukiau. Mūsų atsakomybė labai didelė, turime būti labai sąžiningos“, – neslėpdama pasididžiavimo savo specialybe kalba slaugytoja R.Aleknavičienė, įtikėjusi, kad dirba labai svarbų darbą. Niekas tuo neabejoja, nes taip ir yra.
