– Apie imunitetą ir apie tai, kaip jį stiprinti, yra daug įvairių teorijų. Kas yra imunitetas osteopato žvilgsniu?
– Osteopatui imunitetas – viena vertus, susijęs su ligos atsiradimu, kita vertus, tai sveikatos šaltinis. Į mane labai dažnai kreipiasi žmonės, turintys problemų su imunitetu. Tokiais atvejais man svarbu suprasti ne tik tai, kas yra imunitetas, bet ir padėti žmogui atgauti sveikatą.
Šiuolaikinis mokslas dar prastai supranta, kas yra imunitetas. Per tą šimtą metų, kol jį tyrinėjame, mums pavyko išsiaiškinti tik esminius šios sudėtingos sistemos elementus. Bandant aiškintis niuansus, pasirodė, kad viskas yra sudėtingiau, nei buvo manoma. Mes vis dar mažai žinome apie imunitetą, tai rodo ir tas faktas, kad vis dar nemokame gerai gydyti ne tik autoimuninių ligų, bet ir paprastų infekcinių ligų.
Žinoma, teorija apie imunitetą nuo jo atradimo gerokai evoliucionavo. Iš pradžių imunitetas buvo suprantamas kaip organizmo sistema, kovojanti su virusais ir bakterijomis, kurios patenka į organizmą iš išorinės aplinkos. Dabar jau žinoma, kad ir mūsų organizme gyvena milijardai įvairių virusų, bakterijų bei grybelių. Ne visi iš jų sukelia ligas, ir mes puikiai su jais sugyvename.
Jų yra visuose audiniuose, tačiau daugiausia – žarnyne, kur jie padeda ne tik virškinimui, bet ir dalyvauja formuojant imunitetą. Susidarius tam tikroms sąlygoms, mumyse gyvenančios bakterijos gali suaktyvėti ir tuomet imuninė sistema ima su jomis kovoti.
Naujausi tyrimai rodo, kad daugelio ligų atsiradimui labai didelę reikšmę turi būsena, kuri vadina imunoaktyvacija. Anksčiau buvo manoma, kad jeigu žmogus suserga kokia nors liga, jo imuninė sistema, kad ligą įveiktų, suaktyvėja, o vėliau grįžta į ramų būvį. Dabar mokslininkai mato, kad daugeliu atvejų po ligos imuninė sistema nenurimsta, ji ir toliau lieka šiek tiek per daug aktyvi.
Naujausi tyrimai rodo, kad daugelio ligų atsiradimui didelę reikšmę turi būsena, kuri vadina imunoaktyvacija.
Taip pat reikia paminėti, kad imuninė sistema yra labai sudėtinga, kompleksinė. Ji persmelkia visus organizmo lygius – molekules, ląsteles, audinius, organus, smegenų struktūras. Mūsų kūne nėra vietos, kurioje ji neveiktų. Bet taip pat ji neegzistuoja kaip atskira, savarankiška sistema.
Specialistai, kurie laikosi holistinio požiūrio į organizmą, sako, kad visos organizmo sistemos tarpusavyje neatsiejamai susijusios. Kalbant apie sveikatą ir ligas, labiausiai pabrėžiama nervų, endokrininės ir imuninės sistemos sąveika. Tai reiškia, kad jei aktyvuojasi viena iš šių sistemų, paprastai aktyvuojasi ir abi kitos.
Osteopatui šios trys sistemos taip glaudžiai susijusios, kad kartais kalbama apie vieningą neuro-imuno-endokrininę sistemą. Iš savo pacientų skundų ir simptomų dažnai pastebiu įtampą šiose sistemose.
– Apie tai, kaip veikia nervinė įtampa, kalbama daug. Kaip pasireiškia pernelyg aktyvi imuninė sistema?
– Imunoaktyvacija – tai būsena po persirgtos infekcijos. Šios būsenos analogas nervų sistemai – lėtinis stresas.
Viskas gali prasidėti nuo banalios infekcijos. Susidūrusi su ligos sukėlėju, imuninė sistema labai suaktyvėja, o vėliau aprimsta, tačiau ne iki neutralaus lygio – šiek tiek aktyvus jos fonas išlieka ilgą laiką, ji veikia tarsi budėjimo režimu.
Suaktyvėjusią imuninę sistemą galima palyginti su kareiviu, kuris treniruojamas, kad pasiruoštų mūšiui. Tačiau kai treniruotės pernelyg intensyvios, kareivis tampa įsitempęs ir gali sureaguoti į kokią nors išorinę situaciją, kuri netgi nėra pavojinga, pertekliniu būdu.
Pasak šiuolaikinio mokslo, būtent ši imunoaktyvacija gali tapti daugelio ligų priežastis – pradedant infekcijomis, baigiant ateroskleroze, Alzheimerio, tinklainės ligomis, virškinamojo trakto susirgimais ir pan. Jeigu kuriame nors organe arba audinyje atsiranda imunoaktyvacijos būsena, ši sritis tampa imli įvairioms ligoms.
Būtent tokios vietos lengviau pažeidžiamos infekcijų, jose dažniau atsiranda įvairūs metabolizmo sutrikimai. Jeigu į tokią vietą patenka vėžinės ląstelės, yra didesnė tikimybė, kad jos čia įsitvirtins.
– Paprastai kalbant apie imunitetą, pabrėžiama, kad jį reikia stiprinti. Jūs teigiate priešingai?
– Manau, teiginys, kad imuninę sistemą reikia stiprinti, nėra tikslus. Geriau kalbėti apie tai, kas trukdo imunitetui veikti normaliai ir adekvačiai. Jeigu organizme pasireiškia pernelyg stipri imuninė reakcija, gali kilti ne mažiau rimtų problemų.
Juk egzistuoja automuninės ligos, kai organizmas nebeatskiria savo ląstelių nuo svetimų ir pradeda kovoti su savo paties ląstelėmis. Ir šiuolaikinė medicina kol kas nesugeba sėkmingai jų gydyti.
Reikia paminėti, kad terapeuto ir osteopato gydymo metodai skiriasi. Jei su įprastais peršalimo simptomais ateisime į polikliniką, mums išrašys priešuždegiminių vaistų.
Osteopatas neturi priemonių pačios infekcijos sunaikinimui. Tačiau jis ieško, kas organizmui trukdo atrasti išteklių pačiam kovoti su infekcija. Juk ne kiekvienas susidūrimas su infekcija sukelia ligą, tad kodėl šiuo metu organizmas neatsilaikė? Osteopatijos požiūriu, kad imunitetas būtų normalizuotas, pirmiausiai reikia atkurti pusiausvyrą tarp trijų mano minėtų sistemų.
– Kaip tai daroma?
– Osteopatas paprastais mikrojudesiais sugeba pašalinti disfunkcijas įvairiose organizmo struktūrose ir suaktyvinti paties organizmo išteklius sveikatos susigrąžinimui.
Pirmiausiai aš aiškinuosi, kokiai sistemai šiuo metu reikia daugiausia dėmesio, kad sugrįžtų natūrali organizmo pusiausvyra. Visgi dažniausiai tenka skirti dėmesio nervų sistemai, būtent ji dažniausiai būna hiperaktyvi, įsitempusi ir reikia jai padėti grįžti į vidinės ramybės būseną.
Kaip ir žmogus, apimtas streso, elgiasi neadekvačiai, taip ir nervų sistema, būdama streso būsenos, negali teisingai reguliuoti vidinių procesų. Kai nervų sistema nusiramina, ji reaguoja į viduje vykstančius procesus adekvačiau ir visus organizmo išteklius panaudoja sveikatai atgauti.
Dažniausiai tenka skirti dėmesio nervų sistemai, būtent ji dažniausiai būna hiperaktyvi.
Dažnai antras gydymo etapas – normalios kraujo apytakos atkūrimas. Osteopatas savo rankomis sugeba kūne jausti, kurioje kūno vietoje sutrikdyta skysčių cirkuliacija. Esant uždegiminiams procesams audiniuose, kraujas ir limfa neturi galimybės laisvai cirkuliuoti.
Tam tikrais atvejais skystis tiesiog užsistovi ir susidaro tarsi pelkė. Audiniuose ima kauptis medžiagų apykaitos produktai, dėl to audiniai tampa pažeidžiami. Kitais atvejais, kai į audinius nepakankamai priteka kraujo, jie tarsi išdžiūsta, tampa gyvybiškai neaktyvūs. Netgi yra toks terminas osteopatijoje – „išdžiūvę laukai“.
Taip pat labai svarbu normalizuoti kvėpavimą. Dažnai tiek suaugusieji, tiek vaikai kvėpuoja labai paviršutiniškai, tik viršutine krūtinės dalimi. Deguonis patenka tik į viršutinę plaučių dalį, nepasiekdamas apatinės, dėl to silpnėja plaučių ventiliacija ir kraujo prisotinimas deguonimi.
Kalbant apie sveikatą, svarbu, kad kvėpuojant dalyvautų ne tik krūtinės ląsta, bet ir diafragma, tačiau pastaroji dažnai dėl streso būna užspausta ir neveiksni. Tokiais atvejais užduotis – atpalaiduoti diafragmą ir kitas įtampas, trukdančias laisvai kvėpuoti.
– Ar patvirtinate paplitusį posakį, kad visos mūsų ligos – nuo nervų?
– Imuninė sistema labai priklauso nuo nervų sistemos emocinės būsenos. Ypač tai liečia vaikus. Yra žinoma, kad vaikai, kurie gyvena palankioje, šiltoje šeimos aplinkoje, serga rečiau nei tie, kurių šeimose vyrauja įtampa ir konfliktai. Vaiko sveikata iš tiesų labai sąlygojama emocinės atmosferos šeimoje.
Todėl tėvai turėtų stengtis savo vaikui sukurti aplinką, kurioje jie jaustųsi saugūs. Ir jeigu tėvai nori, kad vaikas mažiau sirgtų pradėjęs lankyti darželį, reikėtų pasistengti, kad jis eitų ten su malonumu ir be ašarų.
Gydydamas vaikus kartais aš matau, kad reikia gydyti ir mamą, padėti jai atgauti emocinę pusiausvyrą, nes jeigu mamos nervų sistema įsitempusi, vaikas šią būseną nuskaito ir jo nervų sistema taip pat pradeda kelti savo tonusą, nes jis nesąmoningai stengiasi būti tokioje pat būsenoje kaip mama.
Žinoma, kalbėdami apie sveikatą neišvengsime nepaminėję sveiko gyvenimo būdo. Čia turbūt nepasakysiu nieko nauja: svarbu teisingai maitintis, valgyti kuo daugiau natūralių, o ne perdirbtų ir maisto priedų turinčių produktų. Taigi tėvų užduotis – kad vaikai vietoj traškučių pamėgtų tuos produktus, kurie yra sveiki. Todėl reikia kartu su vaikais gaminti, kartu valgyti ir rodyti pavyzdį savo gyvenimo būdu.
– Tęsiant temą apie vaikų imunitetą – kas dar yra svarbu?
Vaikai kuo daugiau laiko turėtų praleisti lauke žaisdami su savo bendraamžiais, nes įvairūs elektroniniai įrenginiai ir sėdėjimas internete labai „nepatinka“ visiems imuninės sistemos elementams.
Pats šaltis savaime nėra peršalimo ligas sukeliantis veiksnys.
Klaidinga manyti, kad peršalimą sukelia šaltis. Iš tiesų daugiau sergama rudenį ir žiemą, bet šiuo laikotarpiu vyksta daug skirtingų dalykų – keičiasi sezonas, mažėja šviesos ir saulės, daugiau lietaus, mažiau galimybių būti gryname ore, didesnis krūvis, pavyzdžiui, vaikams prasideda mokykla ir būreliai, tokioje pat įtemptos būsenos ir jų tėvai.
Susideda visi šie veiksniai, o pats šaltis savaime nėra peršalimo ligas sukeliantis veiksnys. Saikingai šaltas oras, atvirkščiai, stiprina organizmo atsparumą ligoms.
Didesnį pavojų kelia šalčio, vėjo ir šiuolaikinės jaunimo mados, apnuoginančios pilvą, juosmenį ir kulkšnis. Esant tokioms sąlygoms organizmas gali greitai prarasti šilumą, susitraukia vidinių organų ir galūnių kraujagyslės, o nervų sistema streso būsenos bando atkurti vidinę pusiausvyrą. Tai sudaro gerą terpę suaktyvėti mūsų viduje esantiems virusams ir bakterijoms.
– Taigi kas yra svarbiausia, kalbant apie gyvenimo būdą, kad būtume sveikesni ir nesirgtume?
– Neturiu universalaus recepto. Patarčiau mokytis jausti save ir savo organizmą. Jeigu to išmoksite, galite bandyti kažką keisti savo gyvenimo būde ir stebėti, kaip tai veikia jūsų savijautą. Galima apimti daug aspektų – mitybą, fizinį aktyvumą, darbo ir poilsio režimą, apskritai teisingo gyvenimo ritmo pojūtį. Taip pat sveikatai labai svarbi komfortiška emocinė aplinka, t. y. gyvi, šilti santykiai su jums svarbiais žmonėmis.
Taip pat pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie miego svarbą. Įvairiems žmonėms reikia skirtingo miego valandų skaičiaus – nuo šešių iki devynių, tačiau žmogus turi jausti, kad išsimiegojo. Daug tyrimų rodo, kad jeigu žmogus neišsimiega, tai kenkia jo sveikatai, savijautai, darbingumui.
Pastebėta, kad ilgaamžiai turėdavo galimybę normaliai išsimiegoti
Pavyzdžiui, Suomijoje darbdaviai netgi pradėjo sudaryti sąlygas darbuotojams pamiegoti po pietų darbo vietoje. Buvo paskaičiuota, kad ekonomiškiau samdyti instruktorius, kurie praveda darbe „tylią valandėlę“, užuot turėjus neišsimiegojusius, neproduktyvius darbuotojus.
Ilgaamžių žmonių gyvenimo būdo tyrinėjimai parodė, kad jie gyvena paprastą, nuosaikų gyvenimą, po keletą valandų per dieną užsiima fizine veikla, jų mityba subalansuota, jie geria daug vandens, pakankamai daug miega, turi stiprius ryšius su savo šeimos nariais, taip pat turi mėgstamą užsiėmimą, aiškias gyvenimo prasmes ir gyvena su malonumu.
Galbūt tai ir yra svarbiausia – gyventi su malonumo pojūčiu, matyti grožį ir pasidžiaugti paprastais dalykais, kurie mus supa kasdieniame gyvenime. Džiaugsmui juk nereikia jokių ypatingų sąlygų ir vietų. Gyvenimo džiaugsmas – vienas pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos mūsų sveikatai.
