Trečiadienį paaiškėjo, kad nusižudė VU ligoninės Santaros klinikų medikas, vienas perspektyviausių chirurgų, kuris vadovavo ligoninės inovacijoms. Šaltinių teigimu, mirties priežastys nesusijusios su problemomis darbe.
Tragiška žinia sukrėtė ne tik medikų bendruomenę – jauno ir sėkmingai dirbusio mediko mirtis palietė daugelį. Apie tai, kaip tokios žinios veikia mus, skaitytojus, žiūrovus, kodėl svarbu atskirti, kad tai – ne mano, o kito žmogaus istorija, portalui 15min paaiškino prof. Paulius Skruibis.
Ką daryti, jei reikia skubios pagalbos?
- Esant neatidėliotinos pagalbos poreikiui, kreipkitės bendruoju pagalbos numeriu 112.
- Skubios emocinės paramos linijas rasite čia: www.klausau.lt/telefonai
- Daugiau pagalbos galimybių rasite adresu www.pagalbamedikams.lt
– Kaip žmones paveikia viešai paskelbta informacija apie kitų žmonių savižudybes? Esate minėjęs, kad daugiau susitapatinama su nusižudžiusiuoju, kai šis – aukštos socialinės padėties. Ar medikai patenka į šią kategoriją?
– Labiausiai ir daugiausiai žmonių paveikia, kai nusižudo viešas žmogus, kuris pažįstamas, nes daug kartų matytas, kažkas apie jį žinoma. Tas turi didžiausią poveikį.
Mediko žūties atveju poveikio mechanizmas truputį kitoks. Koks? Vienas dalykas, tokia žinia gali labiau paveikti kitus panašius žmones, pirmiausia – kitus medikus. Man atrodo, kad medikų bendruomenėje stiprus bendruomeniškumo, bendrumo jausmas. Atrodo, kad mes visi susiduriame su panašiais dalykais, išgyvename, panašius dalykus darome. Įsivaizduoju, kad kolegos žūtis stipriausiai paveikė medikus.
Yra ir kitų dalykų. Bent jau pastaruoju metu dažniausiai medikų savižudybės yra siejamos su mobingu. Kitas klausimas, ar visą laiką ta sąsaja yra pagrįsta – tikrai nebūtinai. Bet tai tvyro ore, kad „jeigu medikas, vadinasi, patyrė mobingą“. Todėl mediko savižudybė gali paveikti ir tuos žmones, kurie irgi susiduria su mobingu savo darbe ar gyvenime.
– Kodėl tokia informacija mus veikia?
– Emociškai tai vis tiek paliečia, nevienodai stipriai visus žmones, bet vis tiek veikia. Ta žinia sukrečia, nes supranti, kad taip neturėtų būti: „Kodėl vyksta tokie dalykai?” Tuomet žmogus, išgyvenantis kažkokius sunkumus, esantis neviltyje, susitapatina, pradeda galvoti: „Man irgi sunku, esu užstrigęs. Kitas žmogus, sėkmingas medikas, nusižudė...“ Taip mechanizmas pradeda veikti ir daliai žmonių gali padidinti jų neviltį, pagilinti jų pačių skausmą ir pan.
– Ar žiniasklaidoje aprašomos ir parodomos istorijos apie savižudybę vienodai veikia visus?
– Ne, tikrai nevienodai. Jeigu žmogus neturi minčių apie savižudybę, jaučiasi daugiau mažiau gerai, nepažįsta mirusio žmogaus, tai tokia žinia jam tiesiog nemaloni, jautresnį žmogų sukrečia, bet tik tiek.
Bet jeigu pats žmogus patiria kokių nors sunkumų, ypač, jei pats turi minčių apie savižudybę, tai jį tas paveikia stipriau. Jam ta žiniasklaidoje paviešinta žinia turi asmeninę prasmę: kad kažkas išgyveno sunkumus, nerado kito sprendimo – tik savižudybę, tada tai kažką reiškia ir man. Gal ir aš nerasiu to sprendimo, gal ir man išeitis – savižudybė.
Todėl, man atrodo, ką mums, kaip specialistams, labai svarbu pasakyti – atskirti istorijas. To žmogaus, kuris nusižudė, istorija yra jo. O visų kitų, kurie su juo tapatinasi, istorijos – tik jų pačių. Tai, kad to žmogaus istorija pasibaigė taip, nereiškia, kad jūsų istorija turi kažkaip panašiai pasibaigti. Reikia galvoti apie tai, kaip jums ieškoti išeičių, sprendimų, pagalbos ir palaikymo.
– Apie tą pagalbą ir noriu paklausti. Ką daryti artimiesiems, draugams, kolegoms, t.y. žmonėms šalia, kurie pastebi ženklus, rodančius, kad kitas žmogus galvoja, planuoja savižudybę?
– Pirmas dalykas – nenumoti į tai ranka. Negalvoti, kad galbūt pasirodė. Reikėtų pasikliauti savo intuicija: jeigu pasirodė, kilo nuojauta, vadinasi, tai rimta. Iš to išplaukia kitas žingsnis.
Geriausia, ką galima padaryti tokioje situacijoje, tai tiesiai pasakyti: „Man pasirodė, kad tu galvoji apie savižudybę. Su tavimi kažkas vyksta.“ Žinau, kad labai baisu tą temą taip tiesiai adresuoti, bet iš tikrųjų būtent tai ir reikėtų daryti. Tai veikia, nes tada ta tema tampa bendra, ja galima atvirai kalbėti ir geriau suprasti, kokioje stadijoje tos mintys: ar tai tik mintys, ar žmogus jau planuoja kažką daryti?
Be to, tampa aiškesnės ir priežastys. O kai jos paaiškėja, tada ir apie sprendimus galima pradėti galvoti. Bent jau nuo ko pradėti.
Geriausia, ką galima padaryti tokioje situacijoje, tai tiesiai pasakyti: „Man pasirodė, kad tu galvoji apie savižudybę. Su tavimi kažkas vyksta.“
– Ar reikėtų pasiūlyti tuos galimus sprendimus, ar visgi geriau tai palikti pačiam žmogui?
– Tikrai nereikėtų skubėti, nes jeigu ta situacija būtų lengvai išsprendžiama, tai žmogus tikrai negalvotų apie savižudybę. Tiesiog paimtų ir lengvai išspręstų problemą. Vadinasi, jeigu jums pradėjus kalbėti po penkių minučių jau kyla genialus sprendimas, ką čia reikėtų daryti, greičiausiai jis bus iliuzinis ir paviršutiniškas. Tas žmogus tikriausiai irgi apie tai galvojo, ieškojo kažkokių sprendimų, bet problemos liko. Vadinasi, ta situacija yra sudėtingesnė.
Tad su sprendimais tikrai nereikėtų skubėti, geriau labiau pasigilinti.
