Psichologė psichoterapeutė Asta Adler sutinka, kad tema – nepaprasta, tačiau kalbėti apie tai būtina. Reikėtų suprasti, kad kiekviena situacija, kiekvienas paauglys ir kiekviena šeima yra skirtingas atvejis, vis dėlto galima kalbėti ir apie tam tikras paauglystės ieškojimų gaires.
– Kas labiausiai šiandien kelia nerimo paaugliams, jaunuoliams? Ar galėtumėte išskirti, kad vienos ar kitos problemos yra susijusios konkrečiai su šiais laikais?
– Pastaruoju metu tarp paauglių labai padaugėjo nerimo ir su juo susijusių savižalos, valgymo sutrikimų ar lyties tapatumo klausimų – tai yra pagrindiniai dalykai, dėl ko kreipiamasi.
– Ar tėvai suvokia, kad tai yra problema. Ar suvokia laiku, ar dažniau labai pavėluotai? O gal kreipiasi ir patys jaunuoliai?
– Įvairiai. Kartais pamato tėvai, bet labai neretai tai jau būna užsitęsusi problema – vaikas jau nenori išeiti iš namų, labai blogai jaučiasi. Pastebiu, kad paaugliai vis dažniau patys pasiprašo pagalbos. Anksčiau to buvo mažiau, labiau skatindavo suaugusieji, o dabar tendencija ryškėja, kad jaunuoliai patys pasako tėvams – reikia pagalbos, noriu pasikalbėti, kartais ateina ir pas mokyklos psichologus ar kreipiasi į Vaikų ar Jaunimo linijas. Paaugliai pradeda suprasti, kaip svarbu ieškoti pagalbos, jei pats su problemomis negali susidoroti.
– Ar tarpusavio santykiai tarp bendraamžių yra sudėtingi? Ar pastebite daugiau problemų, susijusių su socialinio tinklo išlaikymu, draugystės užmezgimu, palaikymu? Ypač kalbant apie gyvą bendravimą, nes jaunuoliai tikrai daug bendrauja virtualioje aplinkoje.
– Prastesnių įgūdžių tikrai nepastebiu, bet draugystė ir iššūkiai, susiję su ja, visada yra labai aktualus klausimas paauglystėje. Šiame amžiuje visada juntama didžiulis draugų poreikis, vystosi kognityviniai gebėjimai, atsiranda autonomija, todėl labai svarbus ir atsiskyrimo nuo tėvų, savęs išbandymo momentas. Svarbus ir pripažinimo, priklausymo kažkokiai grupei jausmas. Šie dalykai formuoja asmens savivertę, jei šiose srityse atsiranda sunkumų, aišku, kad jie išgyvenami labai skausmingai. O jei dar patiriamos patyčios, atstūmimas, nepavyksta susirasti draugų, tai jaunuoliams sukelia skausmą, kas vėliau gali peraugti ir į psichikos sutrikimus.
Tendencija ryškėja, kad jaunuoliai patys pasako tėvams – reikia pagalbos, noriu pasikalbėti.
Taip, šiuolaikiniai paaugliai labai dažnai draugysčių mezgimui naudoja šiuolaikines technologijas, kas natūralu. Viena vertus, tai palengvina patį draugystės užmezgimą, išplečia pažįstamų, bičiulių ratą, kita vertus – tokie santykiai turi daug paviršutiniškumo, juose mažiau intymumo. Internete buvimo šalia nerasime. Taigi – pasitikėjimo, artumo, intymesnio pokalbio klausimai lieka.
– Įsiliejimas į bet kokią kompaniją jaunuoliui gali tapti iššūkiu. Kaip žinoti, kiek turi prisitaikyti, o kiek išlaikyti savo identitetą? Kaip nenusileisti per daug?
– Mes mokomės draugauti nuo vaikystės, bet paauglystėje – kur kas intensyviau. Tada tikrai atsiranda ir nusivylimų, ir išdavysčių – tai neišvengiama dalis, neišvengiamas patyrimas. Man atrodo, svarbu yra išmokti ar mokyti suvokti, kad draugystė – tai ne tik naudos gavimas. Paauglystėje būtent ir judama nuo to suvokimo, kad kitas žmogus ne tik kitam žmogui naudingas – duoda žaislą ar pan., iki to, kad turime jį ir gerbti, mokėti su juo komunikuoti, bendrauti, galiausiai – ir jam ką nors duoti. Draugysčių su amžiumi mažėja ir jos tampa kokybiškesnės būtent dėl minėtų priežasčių.
Žinoma, šiame etape ne visuomet jaunuoliams lengvai sekasi. Kartais jie sunkiai atpažįsta situaciją, jais ima naudotis, bet tai – vieninteliai santykiai, kuriuos jie turi. Labai svarbu, kad paaugliai išdrįstų kalbėti, kaip jie jaučiasi. Skatinti užmegzti daugiau ryšių, kad pažintų, kokių jų būna. Viena iš rimtesnių paauglystės pamokų – išmokti, kada pasitikėti. Tai suteikia labai rimtą pagrindą tolimesnei psichinei sveikatai ir būsimų santykių kokybei.
Jeigu tėvai priekaištauja per daug, natūralu, paauglys arba užsidaro, ima jaustis depresijos, nerimo simptomai, arba jis ima tiesiog nuo to bėgti.
– Paauglystę neretai tėvai taip ir mato – kaip savęs ieškojimų, nusivylimų, draugysčių ir labai skirtingų emocijų paletę. Vis tik, kada reikėtų sunerimti, kad vaikas paauglystę išgyvena sunkiau. Kas rodo, kad jam reikia pagalbos?
– Tai pastebima iš paauglio būsenos. Tai gali būti labai dažnos paslaptys, nuslėpimai labai rimtų dalykų. Nenoras parodyti draugų, įsivėlimas į vagystes, apgaules. Taip pat reikėtų stebėti ir pačią jauseną – ar jis užsidaręs labiau nei įprasta, gal kardinaliai pasikeitęs elgesys. Tai rodo, kad arba su paaugliu kažkas vyksta, arba prie to gali prisidėti ir grupės, su kuriomis jis bendrauja. Aišku, vienas iš rimtesnių indikatorių – nenoras eiti į mokyklą, tai rodo, kad su santykiais kažkas vyksta ar įvyko.
– Šeimai, kurioje santykiai su vaiku buvo labai artimi, o paauglystėje jis ima tolti – nelengva. Kaip į tai turėtų reaguoti tėvai?
– Dažnai mes manome, kad nutolimas ir paauglystė nutinka visada. Pirmiausia, ne visada nutolstama, bet, aišku, tai atsitinka dažnai. Nes išsiskirti trenkus durimis, pykstant, lengviau nei ramiai, pokalbio metu. Paaugliams tuo metu yra labai svarbu surasti save, savo kelią, išbandyti ką nors naujo. Tėvai visada labai stengiasi išlaikyti tai, kas stabilu ir patikima, o paaugliams norisi keisti ir išbandyti ką nors naujo, čia įvyksta susikirtimas. Aišku, turime ieškoti balanso. Tėvai turi suprasti, kad paaugliai ieško ir ieškos. Tas ieškojimas kartais būna labai aštrus ir nesaugus, tada, natūralu, tėvams kyla nerimas. Kaip išbalansuoti? Kaip apsaugoti ir žinoti?
Jeigu tėvai priekaištauja per daug, natūralu, paauglys arba užsidaro, ima jaustis depresijos, nerimo simptomai, arba jis ima tiesiog nuo to bėgti. O tada tėvai jau nežino, ką jis veikia.
Mums svarbu suvokti, kad santykis su suaugusiuoju paauglystėje išlieka svarbus, tiesiog atsiranda žmogaus gyvenime ir kitų dalykų – draugų, naujovių paieškų. Čia jau klausimas, kaip tėvams pavyksta derėtis ir spręsti tuos konfliktus.
Daugiau informacijos apie psichologinę ir emocinę sveikatą, pagalba sau ir artimiesiems rasite interneto sveitainėje „Pagalba sau“.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
