Hipokrato priesaikos tekstas (460–377 m. prieš Kr.)
Prisiekiu gydytoju Apolonu, Eskulapu, Higija ir Panacėja, taip pat šaukiuosi liudininkais visus dievus ir deives, kad šią priesaiką ir šį pasižadėjimą vykdysiu nepriekaištingai pagal savo jėgas ir sąžinę:
Savo mokytoją, išmokiusį mane šio meno, gerbsiu kaip savo tėvus, dalysiuos viskuo ir teiksiu, ko tik jam gyvenime reikės; jo sūnus laikysiu savo broliais ir mokysiu juos be atlyginimo ir sutarties, jei panorės šio meno išmokti; perteiksiu savo pamokas ir paskaitas bei viso kito mokslo žinias tiek savo, tiek ir savo mokytojo sūnums, taip pat tiems mokiniams, kurie pasižadės raštu ir duos gydytojo priesaiką, o be šių – niekam kitam.
Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.
Į kokį tik namą aš beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.
Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.
Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.
Sergančių akmenlige pats neoperuosiu – tai atlikti pavesiu prityrusiems chirurgams.
Į kokį tik namą aš beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.
Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.
Taigi, šios priesaikos nepriekaištingai laikantis bei jos nelaužant, tebūna man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbė tebūna amžinai visų žmonių aukštinama. Jei šią priesaiką sulaužysiu ar neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai.
Kodėl šiuolakinis gydytojas negalėtų duoti Hipokrato priesaikos
Santaros klinikų Skubios pagalbos skyriaus vedėja Liucija Vaitkevičiūtė patvirtino, kad nei ji pati, nei kiti jos bendrakursiai Hipokrato priesaikos nedavė.
Pasak jos, kai kurie originalios Hipokrato priesaikos teiginiai ne tik pasenę, bet jų netgi negalėtų prisiekti šiuolaikinis gydytojas. Pavyzdžiui, labai tiesmukai pasakyta, kad nė vienai moteriai negalima padėti pasidaryti aborto. Šiandien tai skamba netgi nežmoniškai, kadangi egzistuoja medicininės aborto indikacijos, kartai net tenka gelbėti moters gyvybę.
Kai kurie originalios Hipokrato priesaikos teiginiai ne tik pasenę, bet jų netgi negalėtų prisiekti šiuolaikinis gydytojas. Pavyzdžiui, labai tiesmukai pasakyta, kad nė vienai moteriai negalima padėti pasidaryti aborto.
Taip pat priesaikoje nurodyta, kad gydytojas negali pats operuoti sergančiojo akmenlige, tai būtina pavesti chirurgui. Tais laikais gydytojas buvo daugiau mokslo ir meno žmogus, teoretikas ir iš tiesų neatliko jokių chirurginių procedūrų. Tai darė chirurgai, kurie nebuvo laikomi gydytojais. Bent jau Lietuvoje jie paprastai būdavo kilę iš žemesnio barzdaskučių luomo. Taigi šiandien nė vienas chirurgas, pasak pašnekovės, negalėtų duoti tokios priesaikos, kadangi chirurgai pas mus – taip pat gydytojai.
Dalyje valstybių įteisinta eutanazija, tuo tarpu priesaikoje labai griežtai pasisakoma apie mirtinų nuodų davimą kitam žmogui.
„O ką jau kalbėti apie priesaikos pradžią: įsivaizduokite šiuolaikinį gydytoją, kuris prisiekia visais dievais ir deivėmis. Žinoma, bet kokia priesaika teigia tik gerus dalykus. Šiandien mes turime licencijas, kurios reglamentuoja mūsų veiklą. Ši priesaika savo laiku buvo kažkas panašaus: gydytojui reikėjo apsibrėžti, ką jis darys ir ko nedarys, kas yra moralu ir kas nemoralu. Ir, manau, ji veikė“, – svarstė L.Vaitkevičiūtė.
Atnaujinta priesaika – šiek tiek liberalesnė
Dėl visų minėtų neatitikimų 1997 m. Hipokrato priesaika buvo atnaujinta. Šiame procese dalyvavo didelis būrys gerbiamų lietuvių medikų. Kitaip tariant, tekstas buvo adaptuotas šiai dienai.
„Greičiausiai šis tekstas atsirado dėl pacientų spaudimo, kad mes, medikai, privalome duoti Hipokrato priesaiką, tačiau originalios priesaikos jau negalime duoti, nes dirbame kitaip. Būtent šią atnaujintą priesaiką medicinos studijų baigimo iškilmių metu teoriškai galima duoti. Visada būna skelbimas, norinčiuosius kviečiantis tai padaryti, tačiau, kiek žinau, iš mano kurso nė vienas nėjo jos duoti.
Aišku, yra paminėta, kad medikas prisiekia tarnauti žmonijai, bet savo kompetencijos ribose. Nereikia suprasti tiesiogiai mediko kaip tarno, kaip vergo, kuris vykdys visus paciento pageidavimus.
Kartais vienas kitas žmogus pasitaiko, kuriam galbūt labiau patinka tradicijos. Kaip viena mano kolegė sakė, Hipokrato priesaika – tarsi kalėdinė eglutė, tam tikras atributas, o šiandien ji jau tapo kaip idioma, aforizmas, pretekstas papriekaištauti medikams. Žmonės, kai jiems kažkas nepatinka, mėgsta „pasimojuoti“ Hipokrato priesaika, taip išliedami savo neigiamas emocijas“, – sakė pašnekovė.
Pavyzdžiui, gydytojas nesutinka su paciento norimu gydymu, kuris dažniausiai būna nepagrįstas, ir skiria savo, tuomet pacientas meta paskutinę kortą – o kaip Hipokrato priesaika? Arba giminaičiai atveža senyvo amžiaus artimąjį, gal ne visai dėl medicininių paskatų, o todėl, kad nelabai turi galimybės jį prižiūrėti, ir pasipiktina, kad į ligoninę jis neguldomas.
„Ir vėl girdime apie Hipokrato priesaiką. Iš tiesų priesaika apie tokią tarnystę nekalba. Aišku, yra paminėta, kad medikas prisiekia tarnauti žmonijai, bet pagal savo kompetencijos ribas. Nereikia suprasti tiesiogiai mediko kaip tarno, kaip vergo, kuris vykdys visus paciento pageidavimus, tarnaus be išlygų. Žmonės nežino priesaikos turinio, todėl tiesiog juo spekuliuoja“, – teigė medikė.
Atnaujintos Hipokrato priesaikos tekstas (1997 m.)
Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingiai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos:
Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.
Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.
Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.
Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.
Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.
Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės nei savo noru, nei kitų prašomas.
Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.
Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.
Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.
Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.
Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.
Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.
Tepadeda man Dievas!
Iškilmių metu visgi priesaika sakoma, tik kita
Pasak L.Vaitkevičiūtės, šiandieniniai studentai diplomų įteikimo šventės metu visgi duoda tam tikrą priesaiką. Ji vadinama Lietuvos gydytoju priesaika ir pasakoma choru. Tiesa, oficialiai tokios priesaikos nėra, tai į lietuvių kalbą išverstas Ženevos gydytojų įžadas, kurį 1948 m. priėmė Pasaulinė gydytojų asociacijos generalinė asamblėja.
Tai žodžiai iš Ženevos chartijos etikos kodekso. Iš tiesų ši priesaika labai panaši į atnaujintą lietuvišką Hipokrato priesaikos variantą, tačiau teiginiai – dar labiau aptakesni, situacijos dar mažiau detalizuojamos.
„Savo laiku mediko profesija buvo viena garbingiausių, ir Hipokrato priesaika buvo svarbi etikos prasme. Tačiau šiandien turime naujesnį, šiuolaikiškesnį etikos kodeksą. Minėtas įžadas tiesiog atspindi gerąją praktiką: kad gydytojas stengsis dėl paciento, jo nediskriminuos, prireikus pasikonsultuos, gerbs žmogaus gyvybę, jos orumą, nediskriminuos dėl rasės, religijos ir pan.
Tai gražūs, bendri dalykai. Ir nemanau, kad medikai jų nesilaiko. Mes jau taip išauklėti per studijų metus, kitaip nelabai ir mokame. Tačiau kai iš mūsų reikalaujama daugiau, nei leidžia mūsų kompetencija, aišku, būna pikta, kai tau priekaištauja, kad nesilaikai Hipokrato priesaikos, kurios tu net ir nedavei“, – atviravo gydytoja.
Ženevos gydytojo įžado tekstas
Šią akimirką, kai tampu medikų profesijos nariu, aš iškilmingai pasižadu, kad visas mano gyvenimas bus paskirtas tarnauti žmonijai.
Gerbsiu savo mokytojus ir būsiu jiems visada dėkingas.
Būsiu ištikimas savo specialybei, ją laikysiu sąžinės ir garbės reikalu.
Rūpestis žmogaus sveikata bus svarbiausia mano pareiga.
Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.
Visomis galiomis branginsiu gydytojo profesijos garbę ir taurias tradicijas.
Mano kolegos bus mano broliai.
Mediko pareigas atliksiu, nepaisydamas paciento tautybės, religijos, rasės ir socialinės priklausomybės.
Stengsiuosi globoti žmogaus gyvybę nuo jos užuomazgos.
Net ir grasinamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicininės žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą.
Šią priesaiką duodu iškilmingai, laisvai ir garbingai.
Iškreiptas vaizdas: pacientų teisės gerbiamos labiau nei medikų
Pasak Santaros klinikų direktorės medicinai ir slaugai Danguolės Jankauskienės, šiuo metu medikų darbą bei jų ir pacientų santykius reglamentuoja įstatymai, kurių privalu laikytis labiau nei priesaikos. Tačiau šiuose įstatymuose tiek daug neatitikimų tarp pacientų teisių bei pareigų ir gydytojų teisių ir pareigų, kad šis santykis užprogramuotas konfliktui.
Gydytojo atsakomybė teisės aktuose reglamentuota netgi labiau nei paciento atsakomybė.
„Visomis reformomis siekiama, kad pacientas rūpintųsi savo sveikata, už ją atsakytų, sveikai gyventų, domėtųsi sveikatos klausimais, klausytų gydytojo patarimų. Santykiai tarp mediko ir paciento nuo paternalistinio požiūrio turi keistis į bendradarbiavimą. Tačiau pacientų teisės įstatymu labai ginamos, pareigos išaiškintos neypatingai gerai, tuo tarpu gydytojų veikla reglamentuota labai stipriai. Gydytojo atsakomybė teisės aktuose reglamentuota netgi labiau nei paciento atsakomybė.
Ne veltui netgi moksliniai darbai rašomi šia tema. Mat šis iškreiptas supratimas, kai pacientų teisės gerbiamos žymiai labiau nei medikų teisės, lemia, kad daugeliu atvejų medikai tampa beteisiai, kai kada – netgi pacientų teroro aukomis“, – tikino pašnekovė.
Pavyzdžiui, pacientas turi teisę pasirinkti gydytoją ir gydytojas visada turi sutikti tą pacientą gydyti. O jei pacientas gyvena kitame miesto gale ir jį reikia lankyti namuose? Arba pacientas reikalauja, kad gydytojas jį gydytų tam tikru konkrečiu metodu, o medikas turi kitą nuomonę, bet pacientas nesukalbamas, atsisako siūlomo gydomo, bet vis tiek reikalauja, kad gydymo rezultatai būtų geri. O juk gydytojo kvalifikacija oficialiai vertinama pagal jo gydymo rezultatus.
Pacientų teroras: reikalauja amputuoti pirštą
„Šiuo metu turime pacientę, kuri reikalauja jai amputuoti pirštą. Mes, gydytojai, žinome, kad tai rezultato neduos, kad problema yra visai kita. Moterį kamuoja skausmo sindromas, kuris yra centrinės nervų sistemos kilmės ir slopinamas ne chirurginiu būdu. Tačiau pacientė atsisako gerti vaistus vien todėl, kad jie skiriami psichiatro. Surengėme jai 18 specialistų konsiliumą, bet teroras tęsiasi. Tokiose situacijose jautiesi beviltiškai, nes nori padėti žmogui, bet jis nesutinka naudoti to būdo, kuriuo tu nori padėti.
Kitas pavyzdys: žmonės reikalauja, kad jie būtinai būtų gydomi užsienyje. Tačiau pas mus galioja tvarka, kad užsienyje gali būti gydomi tik tie pacientai, kuriems mes niekuo negalime padėti.
Žinoma, jie gali važiuoti patys ir susimokėti už gydymą, ligonių kasos netgi šiek tiek kompensuoja, tačiau be rimtos priežasties jų siųsti negalime. Ir dėl to patiriame didžiulį spaudimą iš pacientų, nors patys labai kovojame už juos, patys dažnai kreipiamės į ligonių kasas su prašymu kompensuoti vaistą, kuris dar nekompensuojamas“, – pasakojo D.Jankauskienė.
Kita tema - nepageidaujami įvykiai, kurių statistiškai visame pasaulyje ligoninėse įvyksta iki 10 proc. Tuo tarpu žmonės iš karto kreipiasi dėl žalos atlyginimo.
„Iš savo praktikos matau, kad jeigu yra geras bendradarbiavimas tarp paciento ir mediko, ir rezultatas geras. Aišku, medikų taip pat yra visokių. 3 proc. vadinamųjų marginalų yra visuose visuomenės sluoksniuose. Tačiau pagalbą teikiame vienam milijonui pacientų per metus, o pasitvirtinusių skundų – vos vienas kitas“, – sakė medikė.
Kokia išeitis?
Pasak jos, kai 1996 m. buvo priimamas Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas, norėjosi paskatinti pacientus ginti savo teises, kadangi reikėjo įveikti iš sovietmečio paveldėtą paternalizmą medikų ir pacientų santykiuose. Tačiau visuomenė bręsta ne taip greitai. Net šiandien į klausimą, kas atsakingas už mano sveikatą, 70 proc. respondentų sako, kad atsakingas gydytojas, gydymo įstaiga ar net Sveikatos apsaugos ministerija.
„Kokie gali būti sprendimai? Pirmiausiai reikia šviesti ir auklėti visuomenę, taip pat keisti kai kuriuos teisės aktus priskiriant pacientui daugiau pareigų. Pavyzdžiui, šiandien pacientas gali užsiregistruoti pas gydytoją ir ramiai neatvykti. Mes turime apie 12 proc. neatvykimų, o tai apsunkina darbo organizavimą“, – svarstė pašnekovė.
