Prasidėjo nuo depresijos
Depresija yra viena iš dažniausių psichologinių problemų. Neretai ji eina greta kitų bėdų, o kartais būna kaip pradinė stadija ateityje laukiančių rimtesnių problemų. Taip buvo ir šiuo atveju.
„Nuo 17 metų man pripažino depresiją. O vėliau, kai sulaukiau 20, pagimdžiau sūnų ir man prasidėjo panikos priepuoliai kartu su nerimo sutrikimais.
Depresija greičiausiai buvo prasidėjusi kiek anksčiau, tačiau tik septyniolikos ją pripažino gydytojai. Depresija buvo lengvos formos, nes pakako pokalbių su psichologu, vaistų man niekas neskyrė. Pradėti gydytis mane paskatino mama – ji pastebėjo, kad pasidariau liūdna, o be to, turėjau minčių net apie mirtį. Taigi mamos paskatinta nuėjau pas psichologą, tačiau taip ir neišsiaiškinau priežasties, kodėl taip nutiko.
Kažkaip galvoju, kad psichologė nebuvo labai suinteresuota man padėti, nes pas ją tik spręsdavau testus, tačiau nebūdavo pokalbių, analizės. Po penkių susitikimų ji pasakė, kad viskas – užtenka. Esą aš jau sveika. Šiek tiek po visko buvo pagerėję, tačiau realiai mano problemos tikrai neišnyko“, – pirmąja patirtimi su psichologais dalijosi Viltė.
Labiausiai palaikė vyras
Su savo dabartiniu vyru Viltė draugauja jau ilgą laiką – nuo paauglystės. Dar prieš tai, kai galiausiai kreipėsi į gydymo įstaigą, ji pjaustydavosi delnus.
„Dar anksčiau pjaustydavausi delnų šonus. Ne dėl to, kad būčiau norėjusi mirti ar nusižudyti, tiesiog kas kartą, kai kažką ne taip padarydavau, labai pykdavau ant savęs. Fizinis skausmas man būdavo lengviau pakeliamas nei emocinis. Anksčiau buvau be galo savikritiška. Jei su kažkuo susiginčydavau, paskui jausdavausi kalta. Žalodamasi norėjau save nubausti. Užuot nueičiau ir atsiprašyčiau, tiesiog taip bandydavau sumažinti tą savo didelį kaltės jausmą.
Vieną kartą, kai tą padariau, aš nuėjau ir savo vyrui, tuometiniam draugui, be žodžių parodžiau savo delną. Vėliau jis ėmė stebėti mano savijautą ir matydavo, kad vos susinervinusi einu į vonią, užsirakinu ir jis jau žinodavo, ką ten darydavau. Taigi jis bandė man padėti – kas kartą, kai susikrimsdavau, jis nepalikdavo manęs vienos, guosdavo, apkabindavo, neleisdavo eiti į vonią ir pjaustytis. Su vyru jaučiausi saugi, jo glėbyje jaučiausi rami ir jo pagalba man labai padėjo“, – tikino moteris.
Tragedija atskleidė problemą
Viltė pasakoja, kad jos savijauta visuomet buvo banguojanti – tai ji jaučiasi geriau, tai blogiau. Tačiau gyvenimiškos patirtys smarkiai atsiliepė. Netikėtai mirus vyro broliui, ją ištiko pirmasis panikos priepuolis.
„Laukiausi savo pirmojo vaikelio, buvau septintą mėnesį nėščia ir sužinojome liūdną žinią – labai netikėtai mirė vyro brolis. Buvo praėjusi vos savaitė po mūsų vestuvių.
Po laidotuvių važiuojant namo ėmiau nebesiorientuoti aplinkoje, nepaisant to, kad tuo keliu, kuriuo tuo metu važiavome, buvau važiavusi anksčiau daugybę kartų. Jaučiau didelę baimę, ėmė prakaituoti delnai, širdis makalavosi ir stipriai plakė. Viskas dingo – negirdėjau nei to, ką vyras sako, nei to, ką mama sako.
Sustojom miestelio ligoninėje, ten man darė lašelinę infuziją – pagalvojo, kad va, nėščia, matyt skysčių trūksta“, – pirmąjį panikos priepuolį puikiai atsimena moteris.
Depresija yra viena iš dažniausių psichologinių problemų. Neretai ji eina greta kitų bėdų, o kartais būna kaip pradinė stadija ateityje laukiančių rimtesnių problemų. Taip buvo ir šiuo atveju.
Viltė sako, kad apie panikos atakas iki tol nebuvo nieko girdėjusi. Ji tikino ilgą laiką maniusi, jog turi rimtų ligų.
„Aš apie tai nebuvau niekada nieko girdėjusi, nieko nežinojau. Galvojau, kad man tikrai kažkas su fizine sveikata blogai – su širdimi negerai, vėžys ar dar kažkas. Galvojau, kad yra rimtų ligų.
Po pirmojo panikos priepuolio prasidėjo realizacija – netikrumo pojūtis. Jausdavausi kaip sapne, tarsi per miglą viską matydavau. Rodėsi, kad gyvenau ne tikrovėje, o sapne. Panikos priepuoliai padažnėjo, atsirado baimė valgyti, bijojau, kad užspringsiu. Ypač prie kitų žmonių. Pradėdavo strigti kąsnis burnoje.
Aš esu labai liekna, tai gydytojai net nepamanė apie psichologines problemas, gal nurašė viską lieknumui, nėštumui. Po gimdymo dariausi tyrimus – tyriau skydliaukę, buvau pas neurologę. Nieko jie nerado ir pasiūlė kreiptis į psichiatrą. Be to, buvau nuolat neišsimiegojusi, sūnus buvo neramus, naktimis prabudinėdavo, savaime ir panikos priepuoliai padažnėjo. Buvau panaši į zombį“, – atvirai sako pašnekovė.
Bandė rasti priežastį
Viltė pasakoja, kad tuo sunkiu gyvenimo momentu jai labai daug padėjo mama. Ji pabūdavo su anūku, leisdama dukrai pailsėti, atsipūsti. Tačiau tai, rodos, net dar labiau slėgė jauną mamą – ji ėmė kaltinti save, kad nesugeba pasirūpinti savimi ir savo mažyliu.
„Mano vyras, ko gero, nelabai suprato, kas man. Jam pačiam po brolio mirties buvo labai sunku, o dar vaiko gimimas – na, tokie įvykiai sukrėtė, jis ir pats buvo užsisklendęs. Tuo metu man padėjo mama, ji pabūdavo su vaiku.
Tačiau aš tada dar prasčiau jaučiausi – galvodavau, kodėl aš negaliu savimi pasirūpinti, kodėl vaiku negaliu pasirūpinti? Kaltinau save.
Iš pradžių bandžiau gydytis homeopatiniais papildais, tačiau nieko man jie nepadėjo. Tada kreipiausi į psichiatrą. Aišku, ir internete ieškojau informacijos. Radus informacijos, kad nesu tokia viena, man palengvėjo.
Prašiau psichiatrės nestiprių antidepresantų. Vaikelį maitinau iki 6 mėnesių, tuo metu, žinoma, vaistų gerti negalėjau, taigi pusę metų šitaip kankinausi be jokios pagalbos, viską iškenčiau. Po to, kai nustojau maitinti, gėriau antidepresantus, tačiau kadangi iš esmės nesu vaistų šalininkė, gėriau juos mažesnėmis dozėmis, nei nurodė gydytoja. Vaistai man padėjo, tačiau kartu aš lankiausi pas psichologę. Ji man padėjo išmokti suvaldyti priepuolius, padėjo geriau pažinti save, problemas.
Viltė pasakoja, kad jos savijauta visuomet buvo banguojanti – tai ji jaučiasi geriau, tai blogiau. Tačiau gyvenimiškos patirtys smarkiai atsiliepė. Netikėtai mirus vyro broliui, ją ištiko pirmasis panikos priepuolis.
Be to, su ja daug kalbėjome apie tai, kaip man atsiskirti nuo mamos, kaip nukirpti tą bambagyslę.
Aš pati jaučiau, kad mano ryšys su mama yra per stiprus. Jos nuomonė turėjo per daug įtakos mano gyvenimui. Mūsų santykiai su mama labai artimi, labai glaudūs. Aš pati prieš vyrą kartais dėl to blogai jausdavausi“, – prisipažįsta Viltė.
Dvasinis tobulėjimas ir alternatyvūs gydymo metodai
Viltė sako, kad galiausiai ji subrendo tiek, kad suvokė, jog reikia keisti savo vidinį pasaulį, savo požiūrį. Dėl to ji susidomėjo alternatyviais gydymo būdais.
„Prieš kokius trejus metus susiradau Reiki mokytoją, kuris man labai padėjo, tapau jo mokine. Reiki – alternatyvus gydymo būdas, kilęs iš Japonijos. Mokytojas yra išsigydęs sau vėžį tokiu būdu. Taigi aš važiuodavau į stovyklas, kartu su vyru esame buvę, tačiau visuomet buvo taip, kad aš prisiliečiu prie to ir vėl nutolstu, atsitraukiu, išsigąstu tų pokyčių.
Jaučiau, kad esu pati save uždariusi į dėžutę, neleidžiu sau pasireikšti. Suvokiau, kad nemylėjau savęs. Stengiausi pabėgti nuo savęs.
Mano draugų rate yra labai daug gerokai vyresnių už mane žmonių. Bet aš vis norėdavau pritapti prie bendraamžių ir palaipsniui išsižadėjau savęs, tokios, kokia esu, pamečiau save. Atsirado nesaugumo jausmas. Žinoma, tam jausmui įtakos turėjo ir tai, kad man, būnant mažai, mano tėvai išsiskyrė, o tėtis tai pasirodydavo, tai dingdavo.
Šiuo metu bandau susigrąžinti save, pamilti save. Bandau Teta gydymą, kuris taip pat yra alternatyvus gydymo būdas.
Skiriu laiko dvasiniam tobulėjimui. Mano vyras mane labai palaiko, jis mato, kad man tai padeda. Gaunu iš vyro daug meilės ir palaikymo, tačiau man reikia mokytis priimti tą pagalbą“, – apie savo gyvenimo pokyčius kalba Viltė.
Patirtis davė naudos
Nepaisant to, kad psichologines problemas pakelti, jas suvokti, pripažinti yra pakankamai sunku, tačiau reikia pripažinti, kad jos – gera pamoka kiekvienam. Viltė sakosi per savo patirtį išmokusi, į ką reikia atkreipti dėmesį auginant savo vaikus.
„Dabar turiu du vaikus. Vyresnėlį mokau nebijoti būti savimi. Nevaržau jo, jei jis nori garsiai juoktis, kažką pasakoti – netildau jo, leidžiu jam reikštis. Visada ieškau, dėl ko galiu jį pagirti, jei jis kažką bando ir jam neišeina – vis raginu bandyti dar kartą, nenuleisti rankų, drąsinu jį.
Stengiuosi, kad vaikai matytų kuo daugiau šviesių spalvų pasaulyje. Norisi jiems sukurti gražią vaikystę.
Be to, atsižvelgiu į vaikų nuomonę. Mano vaikystėje į mano nuomonę nebuvo atsižvelgiama, vaikas neturėjo nuomonės, jo nuomonė nebuvo svarbi, nebuvo įdomi. Tai žeidė... O aš ne tik išklausau vaiko nuomonę, bet ir neretai atsižvelgiu į ją, arba ieškau kompromiso. Noriu, kad vaikai jaustųsi svarbūs“, – sako Viltė.
