Ėmė kamuoti siaubingas skausmas
Vasario 14 dieną Z.Borovik dėl kiaušidžių cistos kreipėsi į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ginekologijos skyrių. Medikai jai pasiūlė laparoskopiją. Į ligoninę Z.Borovik grįžo vasario 25-ąją, tą pačią dieną buvo operuota.
Atsigavusi po narkozės, dukters Svetlanos teigimu, moteris pasijuto labai prastai: stipriai skaudėjo pilvą, iš skausmo ir silpnumo negalėjo atsistoti ant kojų. Vykti toliau gydytis į namus ligonė kategoriškai atsisakė, todėl pagailėję gydytojai paliko ją ligoninėje iki ryto.
Svetlana pasakoja, kad nors kitą dieną motinos savijauta dar pablogėjo, medikai vis tiek nusprendė ją išrašyti namo. „Dar parą prasikankino dėl didžiulio pilvo skausmo namie, o tuomet, vos nealpdama, paskambino į greitąją pagalbą. Mamą vėl nuvežė į Antakalnio ligoninę, ginekologijos skyrių, – 15min.lt pasakojo Svetlana. – Ten pasakė, kad, gydytojų manymu, viskas normalu. Kai pervežė į pilvo chirurgijos skyrių, plonojoje žarnoje meikai aptiko pradūrimą, padarytą zondu laparoskopijos metu. Pustrečios paros mama kankinosi dėl siaubingo skausmo – visą tą laiką jai vystėsi peritonitas (pilvaplėvės uždegimas – red. past.) Pirmą parą su pradurta plonąja žarna ji praleido ligoninės ginekologijos skyriuje, kur į jos būklę niekas iš gydytojų nekreipė jokio dėmesio!“
Naktį iš vasario 27-osios į 28-ąją medikai toje pačioje ligoninėje atliko operaciją ir žaizdą susiuvo. Visą parą po antros operacijos ligonė praleido reanimacijoje, tuomet buvo perkelta į paprastą palatą. „Mama jautėsi labai prastai. Lygiai taip pat stipriai skaudėjo pilvą, negalėjo nei stovėti, nei sėdėti, net pati pasukti galvos“, – prisiminė pašnekovė.
Giminaičiai esą bandė atkreipti gydytojų dėmesį į pacientės būklę, bet nesulaukė nei suprantamo paaiškinimo, nei pagalbos.
„Mama džiaugėsi gyvenimu“
Po savaitės, kovo 8-ąją, moteriai plyšo siūlė. Jai teko ištverti dar vieną operaciją – jau trečią su visiška narkoze per 12 dienų. Z.Borovik atsigavo tik po trijų parų, visą tą laiką jos gyvybines funkcijas palaikė aparatūra. Dvi savaites po operacijos moteris praleido reanimacijoje, kur kovo 26 d. mirė nuo sepsio (kraujo užkrėtimo).
„Mama nuėjo į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę būdama sveika, nekamuojama jokios mirtinos ligos. Ji turėjo daugybę planų vasarai – ruošėsi važiuoti prie jūros, – skausmu dalijosi Svetlana. – Mama fiziškai buvo gana stipri, nepaisant amžiaus. Ji galėjo keliauti, labai džiaugėsi gyvenimu. Iki paskutinės minutės buvo sąmoninga ir labai norėjo gyventi.“
Velionei buvo atliktas skrodimas. Mirusios moters artimieji pasakoja, kad išvadoje buvo nurodyta, jpg peritonito ir sepsio priežastimi tapo plonosios žarnos pradūrimas per laparoskopiją. Tiesa, vėliau dokumentuose žodžių apie pradūrimą esą nebeliko, buvo minimi tik uždegimas ir kraujo užkrėtimas.
Artimieji 15min.lt teigė susidarę įspūdį, kad medikė tarytum suprato per pirmąją operaciją padariusi klaidą, mat vėliau nuolat lankė pacientę, domėjosi savijauta.
Bet jiems pikta, kad medikai ilgai delsė pripažinti, jog operuojamai ligonei buvo pažeista žarna, ir imtis ją gelbėti.
„Mama mirė ne nuo ligos ar nelaimingo atsitikimo, o dėl gydytojų, kurių svarbiausia priesaika yra nepakenkti, apsileidimo.“
„Nuo pat pirmos dienos, kai buvo išrašyta, namie prasidėjo košmaras. Gydytojai visą laiką klaidino ir nesakė tiesos. Ramino, kad gal bus pagerėjimas, aiškino, kad tyrimų rezultatai gerėja, – kalbėjo pavardės prašiusi neminėti mirusiosios giminaitė. – Bet iš ligos istorijos, kiek supratau iš spausdinto teksto, aišku, kad situacija iškart buvo beviltiška. Tokio amžiaus moteriai atlaikyti tris operacijas sudėtinga – turėjo būti akivaizdu, kad to neišgyvens, kad situacija tik blogėja, jokių pasikeitimų į teigiamą pusę nėra. Bet niekas nieko nesakė.“
Savo atvirumą ji paaiškino noru, kad liūdna istorija sulauktų visuomenės dėmesio. „Mama mirė ne nuo ligos ar nelaimingo atsitikimo, o dėl gydytojų, kurių svarbiausia priesaika yra nepakenkti, apsileidimo ir neprofesionalumo“, – piktinosi moteris.
Ministerija tirs aplinkybes
Velionės artimieji pasiėmė ligos istoriją, taip pat kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją. Ministerija, dar antradienį paprašyta išreikšti savo poziciją, portalui 15min.lt atsakė lakoniškai: „Sveikatos apsaugos ministerija gavo informaciją, kad 2013 m. kovo 26 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje mirė 75-metė pacientė, kuriai vasario 25 d. buvo atlikta ginekologinė operacija. Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio pavedimu, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba turės atlikti šiai moteriai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę ir informuoti ministeriją apie tyrimo išvadas.“
Medikams nekilo jokių įtarimų
Susisiekti su lemtingą operaciją atlikusia medike Ieva Daunoravičiene redakcijai nepavyko.
Už I.Daunoravičienę kalbėjo Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ginekologijos skyriaus vedėjas Gediminas Mečėjus. Jis teigė, kad Z.Borovik mirties priežastys iki galo dar nėra išnagrinėtos.
G.Mečėjus pasakojo, kad laparoskopijos metu ir po jos niekam nekilo abejonių, jog kas nors būtų nepavykę ar pažeista. Pacientės būklė atrodė įprastinė.
„Natūralu, kad kiekvienos operacijos metu gali kilti komplikacijų. Viena iš galimų laparoskopijos komplikacijų gali būti žarnyno ar kitų organų pažeidimas. Nelabai yra kaip patikrinti, ar po operacijos taip nenutiko. O pažeidimai gali išryškėti po kelių valandų, o gali ir po savaitės“, – teigė meikas.
Velionės dukters ir mediko teiginiai skiriasi. G.Mečėjus teigia, kad velionė ryte po operacijos pati norėjo namo ir nesiskundė, kad jaučiasi prastai – ji neva buvo apžiūrėta, ir jokio ypatingo pilvo skausmingumo nebuvo.
„Būkime realistai: mes neturime galimybių įvertinti, kokia kraujotaka yra konkrečioje žmogaus kraujagyslėje, kokio atsparumo yra konkretus audinys, žarnų sienelė, plaučiai ar dar kas nors. Taip pat negalime įvertinti, ar nebus kažkokios alerginės reakcijos. Nėra jokio tyrimo ar metodo nustatyti, kaip reaguos organizmas į vieną ar kitą veiksmą ar vaistą“, – situaciją mėgino paaiškinti specialistas.
Kiekviena intervencija gali baigtis mirtimi
Mediko manymu, dėl moters mirties kalta bendra situacija. G.Mečėjus teigė, kad prisiimti kaltę būtų galima tik tuomet, jei jau operacijos metu būtų paaiškėję, kad žarna buvo pradurta, ar jei praėjus kelioms valandoms po laparoskopijos personalui būtų kilę įtarimų, jog kažkas negerai.
Jis argumentavo, kad moteris po operacijos pati pasituštino, o tai netiesiogiai rodo, jog žarnynas dirbo. Paklaustas, ar tuomet įmanoma, kad žarna pati prasidurtų, Ginekologijos skyriaus vedėjas teigė, jog teoriškai įmanoma, ir pridūrė, kad operacijos metu galėjo būti prisiliesta instrumentu prie žarnos, nes reikėjo ją pastumti, kad netrukdytų operuoti. Tai vėliau galėjo turėti pasekmių žarnos pažeidimui.
Paklaustas, kas būtų nutikę blogiausio, jei Z.Borovik nebūtų sutikusi operuotis, specialistas atsakė, kad cista galėjo supiktybėti, t.y. galėjo išsivystyti vėžys.
Absoliučiai kiekviena medicininė intervencija gali baigtis mirtimi.
„Absoliučiai kiekviena medicininė intervencija gali baigtis mirtimi. Kai pacientai klausia, ar duosiu garantiją, kad viskas bus gerai, atsakau, jog mano garantija yra nulis procentų. Jokių garantijų negaliu duoti. Bet galiu padaryti viską, kas įmanoma“, – pasakojo medikas.
Ginekologijos skyriaus vedėjas, paklaustas, ar, jei taip būtų nutikę jo mamai, taip pat ramiai reaguotų ir svarstytų, kad taip į chirurginį įsikišimą sureagavo organizmas ir tai yra normalu, atsakė: „Deja, bet taip.“
 |
| Gediminas Mečėjus |
