Psichologė Neringa Bagdonaitė išskiria dviejų tipų priklausomybę nuo
interneto: viena priklausomybę susijusi su informacijos kaupimu, besaikiu naršymu, kita su specifine veikla internete - socialiniais tinklais, apsipirkinėjimu, pornografiniais tinklapiais ir pan. Kada internetas užima pernelyg daug vietos vaikų ir jaunuolių gyvenime? Kokiais būdais mokyti savo vaikus tikro, gyvo bendravimo?
Įdomus, patrauklus ir šmaikštus – deja, ne realybėje
Medicinos diagnostikos centre dirbanti N.Bagdonaitė savo studijas Londone baigė darbu, kuriame nagrinėjo žmogaus asmeninių savybių ryšį su priklausomybe nuo interneto, socialinių tinklų. Pašnekovė teigė, jog Didžiojoje Britanijoje jai rašant darbą (maždaug 2009-aisiais metais) socialiniai tinklai buvo didžiulė naujovė ir per šalį ritosi jų populiarumo banga. Netrukus viešumoje pradėta kalbėti apie priklausomybę nuo socialinių tinklų, interneto. Į Lietuvą ši „banga“ atsirito maždaug 2011-2012-ais metais.
„Viskas, kas nauja žmogui įdomu. Tačiau paprastai susidomėjimas po kurio laiko atslūgsta... kai kuriems. Kiti ir lieka „užsikabinę“. Jie apsigyvena socialiniuose tinkluose, – kalbėjo N. Bagdonaitė.
Tokie žmonės neretai realybėje turi bendravimo sunkumų, yra linkę tik į virtualų bendravimą, savo įvaizdžio iliuzijos kūrimą socialiniame tinkle. Virtualioje erdvėje jie tampa aktyviais lyderiais, galingais ir kontroliuojančiais situaciją.
„Tačiau internetinis bendravimas skiriasi: žmogus čia bendrauja kitaip, turi laiko pagalvoti, ką atsakyti, neretai leidžia sau pasakyti daugiau, nei išdrįstų į akis, be to, jaučia mažiau atsakomybės už pokalbį. Kadangi internete nėra verbalinių ar neverbalinių kūno išraiškų, išvengia emocinių reakcijų, emocijas perteikia veidukais. Tokiose aplinkybėse žmogus gali save pateikti kaip labiau patrauklų, gerą, draugišką, linksmą, bendraujantį. Tačiau tikrovėje dažniausiai yra kitaip... – aiškino psichologė. – Kuo daugiau laiko vaikas, jaunuolis ar suaugęs žmogus praleidžia socialiniuose tinkluose, tuo labiau jis praranda tikruosius savo socialinius įgūdžius.“
Alkoholizmas, narkotikai, rūkymas – šios priklausomybės daro didžiulę žalą žmogaus kūnui. Tuo metu interneto priklausomybė – žmogaus socialiniams įgūdžiams, socializacijai. Asmuo gali tapti nebendraujančiu, visiškai izoliuoti save nuo visuomenės.
„Siaurėja realių draugų ratas, atsiranda vienišumo jausmas, o kartu – ir depresinės nuotaikos, mažėja savivertė. Ir nors pagrindinis socialinių tinklų poreikis yra bendravimas, šis poreikis vis tiek lieka nepatenkintas. Kartu dėl šios priklausomybės gali stipriai nukentėti žmogaus paros režimas: retai valgoma, mažai judama, kiti prie kompiuterio tūno ir naktimis“, – sakė N.Bagdonaitė
Viena priklausomybė keičia kitą
„Susirūpinę mamos rašo man, kad paauglys nuolat sėdi internete, neturi kitų užsiėmimų, draugų, o jei internetas dingsta – būna piktas, suirzęs. Tačiau mūsų bendravimas apsiriboja elektroniniais laiškais – mamos neateina į konsultaciją, nors ir raginu. Galbūt jos kažkaip išsprendžia problemą arba galvoja, kad tai nėra didelė problema?“, – svarstė pašnekovė.
Ji taip pat užsimena, kai kurių tėvų palengvėjimo atodūsius: „Na, nors narkotikų nevartoja, tegu sau sėdi prie to kompiuterio.“
Ar tai reiškia, kad į šią priklausomybę nežiūrime rimtai? Psichologė pabrėžia, jog suaugus viena priklausomybė pakeičia kitą: jaunuolis įsitraukia į alkoholizmą, narkotikus.
Kada paauglio tėvams jau vertėtų sunerimti? N.Bagdonaitė teigė ryškiausius priklausomybės požymius pastebėjusi tarp jaunų Londono gyventojų–jie kas minutę arba dar dažniau žvilgčiodavo į savo išmanųjį telefoną. Būdami su draugais, vakarieniaudami restorane–bet kurioje situacijoje.
„Iš šalies stebint, tai atrodo blogai, žmogus, būdamas tarp kitų žmonių nebeišlaiko akių kontakto. Sakyčiau, Lietuvoje mes kiek atsiliekame nuo visų blogybių – čia jos arba ateina vėliau, arba nėra taip stipriai išreikštos. Tad Lietuvoje nepastebėjau, jog jaunuoliai būtų taip prilipę prie telefonų – nors gal reikėtų apsilankyti mokykloje – ir pastebėčiau?“ – svarstė pašnekovė.
Polinkis į priklausomybę formuojasi vaikystėje
Kai kurie tėvai nuo mažų dienų riboja vaikų naudojimosi kompiuteriu bei telefonu laiką. Ar tai duoda rezultatų?
„Ne įrenginiai daro žmones priklausomus nuo jų, tai lemia vidinė pusiausvyra. Svarbu ne tai, ar jis mato tuos įrenginius, ar gali jais naudotis. Pirmieji trys metai yra svarbiausi žmogaus gyvenime, ypač ryšys su mama. Jei tėvai ar mama vaiko poreikius tenkina atmestinai, jei mama nėra dėmesinga vaikui, o jam pravirkus tiesiog įbruka telefoną, kad jis tylėtų, užuot atsižvelgusi į jo neigiamus jausmus, apkabindama, priglausdama nuramindama mažylį... Tokiu atveju vaikas neišugdo stiprių, tvarių ryšių su mama, ir užaugęs stokoja vidinės pusiausvyros. Taigi ne pats daiktas bet ryšio su mama trūkumas, ankstyvoje vaikystėje nepatenkinti emociniai poreikiai didina tikimybę, kad vaikas turės priklausomybę. Kita vertus, jei mamos ir vaiko ryšiai yra stiprūs, ir ji kartais duoda mažyliui pažaisti telefonu kokį pusvalandį – tame nėra pavojaus“, – svarstė psichologė.
Įnikimas į internetą ir išmaniuosius tinklus – tai vienas iš būdų kaip patenkinti iki tol realybėje nepatenkintus savo poreikius. Savo įvaizdžio kūrimas internetinėje erdvėje veda iki absurdiškų „pagražinto gyvenimo“ pavyzdžių. Pavyzdžiui, portalas boredpanda.com neseniai pasidalino pavyzdžiais, kaip žmonės meluoja socialiniuose tinkluose.
„Nuo „Leidžiame laiką su savo mergina“ (kurios nuotrauka paimta iš modelių agentūros puslapio), arba „šią mašina šiandien nusipirkau už grynuosius“ (nors akivaizdu, jog tai oficiali automobilių gamintojo reklaminė nuotrauka) iki „Aš padariau šią nuotrauką / nupiešiau šį piešinį“, nors kampe puikuojasi tikrojo autoriaus inicialai. Kodėl ne tik paaugliai, bet ir suaugę žmonės taip kvailai elgiasi?
„Tai labiau būdinga narcisistinėms asmenybėms, stokojantiems pasitikėjimo savimi asmenims, arba tiems kurie trokšta greito atsako, kitų dėmesio ir įvertinimo, mėgsta aštresnius pojūčius, yra impulsyvesni, mažiau apgalvoja savo veiksmus, arba yra pernelyg šmaikštūs“, – šį elgesį įvertino pašnekovė.
Išeitis: hobiai, įtraukiantys labiau nei virtuali realybė
Psichologės teigimu, Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja tėvams riboti laiką, kurį jų vaikas praleidžia prie kompiuterio.
„Jei vaikas, paauglys jau priklausomas, galbūt nereikėtų iš karto drastiškai uždrausti naudotis kompiuteriu, internetu. Patariu tam skirti konkretų laiką – valandą, dvi ir iš anksto apibrėžti, kokios nuobaudos lauks, jei bus pažeistas šis susitarimas. Bausmės turėtų būti realios ir įvykdomos. Jei nepavyksta tos problemos išspręsti šeimoje, reikėtų kreiptis į specialistus“, – patarė psichologė.
Kita vertus, šios problemos turi gilias šaknis, tad jų neišspręsite kaltinimais, pasipiktinimu ar pajuoka: verčiau stiprinkite ryšį su vaiku, daugiau laiko praleiskite su juo (nors jis ir bus uždaras), nuoširdžiai pasiteiraukite, ką vaikas internete randa, kas jį taip traukia, kas jam įdomu?
N.Bagdonaitė tėvams pataria pamėginti surasti paaugliui alternatyvios internetui veiklos - naujų hobių, pomėgių, skatinti jo interesus kurioje nors kitoje srityje be socialinių tinklų ir interneto – kad per dieną kompiuteriui ar išmaniajam telefonui tiesiog neliktų laiko, o naujas užsiėmimas sužadintų susidomėjimą ir įsitraukimą. Visų priklausomybių atvejais ypač tinka fizinio aktyvumo turinti veikla.
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
