Treniruotėse moko kūną „prisiminti“, kaip judėti
Martos mama Jurgita pasakoja, kad didžiausios dukros bėdos prasidėjo jai sulaukus maždaug dvejų metukų. Tada, po ilgų ieškojimų, kuo mažylė serga, galiausiai galvoje buvo rastas gerybinis auglys. „Jis jau buvo toks didelis, kad visiškai pašalinti nebuvo įmanoma. Atliktos tik dalinės operacijos, po jų sekė chemoterapija. Šiemet vėl buvome ligoninėje naujam gydymo kursui“, – pasakojo mergaitės mama.
Taikytas agresyvus gydymas stipriai paveikė visą Martos organizmą, dėl to sutriko raida, ėmė prastėti regėjimas, prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Nepaisant to, mama pasakojo visada tikėjusi, kad dukra gali gyventi geriau, svarbiausia – rasti būdų, kaip jai padėti stiprėti.
Prieš metus pagaliau po ilgo varginančio gydymo ligoninėse ir reabilitacijose grįžusios į namus šeimos moterys ėmė treniruotis padedamos kineziterapeuto.
„Pirmiausia kvietėmės specialistę į namus, bet buvo kovidinė situacija – Marta taip pat sunkiai prasirgo šia liga. Be to, ir pačios treniruotės Martai nelabai tiko. Matyt, kineziterapeutei nepavyko užmegzti ryšio, kuris šiuo atveju būtinas, galbūt tikėjosi greitesnių rezultatų, – pasakojo mergaitės mama. – Tuomet vieno vaiko mama, su kuriuo buvome sanatorijoje, rekomendavo centrą „Eik“. Pasidomėjau ir nuo balandžio pradėjome reguliariai lankyti.“
Čia, padedama kineziterapeutės Irenos Petraitienės, Marta išbandė unikalų judesio treniruoklį. Lietuvio sukurtas įrenginys vertikalizuoja pacientą. Paprastai kalbant, pastato jį ant kojų – tokioje padėtyje atliekami įvairūs pratimai, padedantys stiprinti nusilpusius raumenis.
Jurgita pasakojo, kad atlikdama pratimus Marta skundžiasi, kad sunku. Ir tai tiesa – kartais jaučiamas net fizinis skausmas, kurį ištverti mažam vaikui tikrai gana sunku. Vis dėlto įdėtas darbas atsiperka – rezultatai net ir po pusmečio jau matyti. Mama džiaugiasi, kad dukra pasėdi be atramos net 15 minučių, taip pat gali pati valytis dantukus.
„Kažkam galbūt tai atrodo maži dalykai, bet mums labai dideli“, – tikina Martos mama.
Lietuvio sukurtas įrenginys vertikalizuoja pacientą. Paprastai kalbant, pastato jį ant kojų – tokioje padėtyje atliekami įvairūs pratimai, padedantys stiprinti nusilpusius raumenis.
Ji priduria, kad didžiausia svajonė, kurios siekia – kad Marta vėl vaikščiotų. Tai ji mokėjo, nes iki dvejų metų mergaitės raida buvo normali – atitiko jos amžių. Prastėti situacija pradėjo vėliau, smegenyse nustačius gerybinį auglį ir pradėjus gydymą.
„Būdama treniruoklyje kojas ji jau dabar judina, tik lėtai. Sudėtingiausia, kad yra nusilpę ne tik kojų, bet ir sėdmenų raumenys. Todėl net stovėti jai sunku. Vis dėlto po treniruočių Marta džiaugiasi, didžiuojasi savimi“, – apie mažas kitiems, bet dideles Martai ir jos šeimai pergales pasakojo mergaitės mama.
„Jei pasakiau, kad vaikščiosiu, tai ir vaikščiosiu!“
Stebuklingu vadinamas treniruoklis jau kurį laiką žinomas ir 27-erių Mindaugui, kuris savo gyvenimą skirsto į du etapus. Viename jų jis buvo sveikas ir gyveno gana įprastą gyvenimą: baigė mokslus, įgijo statybininko apdailininko profesiją ir įsidarbino statybose.
„Buvau fiziškai stiprus jaunas vyras,“ – prisiminė jis.
Viskas pasikeitė per vieną dieną, kada 21-erių metų vyras iškrito iš antro aukšto ir patyrė sunkią stuburo trauma. „Per savo neatsargumą iškritau, lūžo 6 kaklo slankstelis“, – sunkiai rinkdamas žodžius į praeitį nusikėlė pašnekovas. Tai buvo 2016-ieji.
Po šios traumos jis beveik negalėjo judėti – nejautė nieko žemiau krūtinės. Vaikščiojimą savomis kojomis pakeitė vežimėlis. „Net ranką sunkiai pakeldavau, todėl daugiausia tuo metu gulėjau“, – prisiminė jis.
Vis dėlto pasiduoti jis neketino. Sakė, visada tikėjęs, jog gali vėl vaikščioti, ir to aktyviai siekė.
„Pirmiausia išvažiavau 100 dienų į reabilitaciją. Ten išmokau bent minimaliai savimi pasirūpinti – iš lovos perlipti į vežimėlį, apsiprausti, atlikti kitus būtinus veiksmus. Bet norėjau būti dar savarankiškesnis, todėl grįžęs iš reabilitacijos samdžiau kineziterapeutą ir su juo treniravausi. Netrukus susiradau neįgaliųjų dienos centrą, kur taip pat buvo galima sportuoti. Vieną kartą į jį vežantis vairuotojas papasakojo apie specialų įrenginį, su kuriuos galima treniruotis Vilniuje veikiančiame centre „Eik“. Vos grįžęs namo ėmiau ieškoti internete informacijos, radau ir iš karto susisiekiau dėl galimybės pas juos sportuoti“, – pasakojo Mindaugas.
Šiuo metu centre „Eik“ jis reguliariai lankosi jau ketvirtus metus. Visą tą laiką, kaip pasakojo pats, jis mokėsi vaikščioti.
„Iš pradžių sekėsi sunkiai. Stiprėjau lėčiau, nei tikėjausi. Nors kūnas, o ypač nugara, tikrai tvirtėjo. Prieš nepilnus metus ankstesnę trenerę pakeitė naujas kineziterapeutas Karolis. Taikydamas įvairius metodus bei priemones, tarp jų ir „vaikštyne“ vadinamą unikalų treniruoklį, jis padėjo man padaryti proveržį. Matau progresą! Pradėjau jausti pilvo, kojų, nugaros raumenis“, – džiaugėsi pašnekovas.
Anot jo, ypatingasis treniruoklis, kurio autoriai – lietuviai, tokiems kaip jis žmonėms yra idealus, nes leidžia pajusti, kad iš tiesų sportuoji: jis vertikalizuoja kūno padėtį, be to, yra pritaikomas prie individualių paciento poreikių: tiek kūno svorio, ūgio, tiek ir fizinių galimybių, nulemtų ligos, ankstesnių sportavimo ir fizinio aktyvumo įpročių.
„Be to, tame treniruoklyje jautiesi saugiai – nebijai nugriūti“, – dar vieną privalumą paminėjo Mindaugas. Jis neslėpė, kad turi vieną konkretų tikslą: nori vėl vaikščioti. „Juokauju, kad esu pats sau daktaras: jeigu pasakiau, kad vaikščiosiu, vadinasi, taip ir bus! Iš tiesų man norisi būti kuo savarankiškesniam – to ir siekiu kasdieniu darbu“, – teigė Mindaugas, neslėpęs, kad po traumos sportuoja daugiau nei bet kada anksčiau gyvenime.
Kineziterapeutai – apie treniruoklio universalumą
Kineziterapeutai Irena Petraitienė ir Karolis Tuska centre „Eik“ dirba su skirtingo amžiaus pacientais, norinčiais treniruotis su judesio treniruokliu.
Jo kūrėjas – inžinierius Valerijus Denisovas – unikalų įrenginį sukonstravo paprašytas nepažįstamo žmogaus, kurio 16-metis brolis sirgo sunkia cerebrinio paralyžiaus forma. Vaikinas negalėjo judėti, todėl silpo jo raumenys, sutriko kraujo apytaka, judesių koordinacija. Brolis prašė padaryti įrenginį, kuriame tik gulintis ar vežimėlyje sėdintis žmogus galėtų patogiai būti vertikalioje padėtyje ir atlikti fizinius pratimus, aktyvinančius raumenų sistemą. V.Denisovas rado būdą, kaip pagal internete matytą pavyzdį sukurti panašų treniruoklį. Vėliau jį vis tobulino, remdamasis su šiuo įrenginiu dirbančių specialistų, jų klientų, pacientų pastabomis.
Kurį laiką jis buvo skirtas tik suaugusiems, tačiau dabar centre „Eik“ gali treniruotis ir vaikai. Svarbiausia, ką pabrėžia kineziterapeutai, jog šiuo su treniruokliu gali fiziškai tvirtėti skirtingo sudėjimo, amžiaus, taip pat – ligų, traumų varginami žmonės.
„Jis tinka tiek sergantiems, pvz., cerebriniu paralyžiumi, tiek po stuburo traumų, tiek ir žmonėms, patyrusiems insultą“, – apie judesio treniruoklį kalbėjo I.Petraitienė, kurios treniruotėse sveiksta ir stiprėja Marta.
Treniruočių intensyvumą ir specifiką parenka kineziterapeutai. Tačiau bendras jų principas – skatinti žmogų išgauti judesį vertikalioje padėtyje.
„Žmonės, kuriuos treniruojame centre „Eik“, dažniausiai guli ir sėdi. Jie atpratę eiti. Todėl stovėjimui, ėjimui skirti raumenys būna nusilpę. Treniruoklis leidžia juos sustiprinti. Pavyzdžiui, Mindaugas nuo kovo pabaigos tris kartus per savaitę dirba su judesio treniruokliu – įvairiais būdais bandome išgauti judesį. Pats Mindaugas, pastatytas treniruoklyje, turi valingai įtempti raumenis ir eiti. Per tą laiką, kai treniruojamės, Mindaugas tikrai sustiprėjo. Svarbiausia, ką pasiekė – pradėjo jausti, kaip įsitempia pilvo raumenys,“ – kalbėjo kineziterapeutas.
Šios treniruotės centre „Eik“ vyksta nemokamai, todėl yra labai populiarios. Jas finansuoja, kaip ir kitus centro vykdomus projektus, įskaitant ir sporto inventoriaus – bėgimo triračių vaikams ir suaugusiems – įsigijimą, Sporto rėmimo bei Švietimo mainų paramos fondas.
Anot kineziterapeutės I.Petraitienės, jai, kaip specialistei, norėtųsi, jog judesio treniruokliai plačiai pasklistų ir dirbti su jais turėtų galimybę kuo daugiau kolegų. Vienas iš tikslų, kurį, be pacientų fizinės ir emocinės sveikatos būklės pagerėjimo, sau kelia 15min kalbinti kineziterapeutai, yra mokslinių duomenų surinkimas. Tikimasi, jog turint judesio treniruoklių ir darbo su jais metodikų naudą patvirtinančių duomenų, jis taps įprastu sporto inventoriumi visoje šalyje, o gal ir už jos ribų.
