– Tikiuosi, kad šį rytą nepaslydote.
– Nepaslydau, nes oro sąlygos buvo palankesnės nei praėjusią savaitę. Be to, reikia pasirinkti tinkamą avalynę.
– Tačiau jūs – šiaurietiško ėjimo treneris, einate sau su lazdomis ir jums nebaisu pargriūti.
– Lazdos nepadės keliauti tokiu oru, kuris buvo praėjusią savaitę. Padėtų tik sveikas protas ir klausimas – ar aš tikrai privalau išeiti iš namų, ar man tikrai reikia eiti į parduotuvę nusipirkti dar vieną litrą pieno, ar sausainių prie kavos?
– Problemų nėra, jei sėdi namuose, bet namuose negali išsėdėti visą laiką. Žmonės turi įvairiausių rūpesčių. Ką daryti?
– Pradėkime nuo to, kaip reikia pasiruošti, esant ekstremalioms oro sąlygoms. Puikiai pamenu prieš gerus penkerius metus, kai atvykdavo užsieniečiai, juokdavomės, kad jie į darbą eina su sportine avalyne, o ten persiauna batus. Mums tai atrodė negražu, neskoninga.
Puikiai pamenu žiemą, kai mano kolegos tarptautinėje mokykloje, užsieniečiai, ateidavo į darbą su apkaustais ant batų. Mes pasijuokėme – kodėl neužsidedate bulvių tarkos ant kojos, būtų dar paprasčiau keliauti.
Tada pasišaipėme, bet vėliau suvokiau – kodėl žmonės keičia automobilių padangas prieš vasarą ir žiemą? Kai žmonės važiuoja į kalnus, yra ženklai, kurie nurodo – jei situacija ekstremali, ant ratų privaloma užsidėti grandines.
Lygiai taip pat, jei žmogus saugos save, savo sveikatą, jis pasirūpins ir užsidės ant savo batų spyglius, kurie padės keliauti būtent tokiu oru, kai lauke yra ledas.
– Prieš kelerius metus su gumine avalyne nevaikščiojome, tai buvo negražu, nejauku, o staiga pratrūko – atsirado guminių batų, kokių tik nori spalvų, dydžių, modelių. Visi ėmė juos avėti. Dabar jau per balas niekas neina su gerais savo bateliais, apsiauname guminius. Gal ir čia ateis tokia mada ateityje turėti tokius apkaustus. Beje, teko matyti, kad moteris batus buvo apmovusi tinkleliu nuo svogūnų. Gal tai vis geriau nei nieko?
– Iš tikrųjų žmonės labai išradingi. Tas pajuokavimas dėl bulvinių tarkų ant kojų nekilo iš niekur. Iš tiesų internete galima pamatyti nemažai nuotraukų, kaip žmonės įvairiose šalyse vaikšto. [...] Deja, kartais darbdaviai dar nesuvokia – jei žmogus vėluoja į darbą, tai apmaudu, galima pykti, bet galbūt geriau turėtų pusvalandį vėluojantį darbuotoją, nei jo neturėti. Žmogus skubės, jaudinsis, paslys, neduok, Dieve, keliaus į ligoninę ir bus 2–4 savaites nedarbingas.
– Iš tikrųjų dabar yra visko prigaminta, tereikia pasižiūrėti parduotuvėse, pasižvalgyti. Štai, žvejų parduotuvėje visiškai neseniai mačiau yra net toks specialus apavas. Jis guminis, pakaustytas, labai lengvai užsideda, labai lengvai nusiima. Padarytas specialiai žvejams, kurie nuolat susiduria su šia problema – vaikščioti ledu. [...] Ar esate išbandęs tuos antbačius? Ar jie veikia?
– Nesu išbandęs, neturiu tokio poreikio, nes mano avalynė skirta žiemai. Žiemą, kai plikas ledas, eiti labai sunku, aviu batus minkštesniu padu.
– Jei vis dėlto tenka išeiti ir žmogus neturi specialių batų, kaip geriausia nepaslysti ar kaip tai daryti taisyklingai?
– Smagiausia – visiškai nenukristi, bet, jei einame ar lipame nuokalne ir matome, kad yra labai slidu, visada rekomenduoju savo svorio centrą nuleisti šiek tiek žemiau. Galbūt tai skamba sunkiai, bet tai paprasta – įsivaizduokime, kad mūsų kelnės akimirkai tapo pilnos laimės – dubenį leidžiu žemyn, lengvai prisėsdamas, pritūpdamas, tiesiog keliauju nuo kulno į priekį žemyn, keliaudamas nuo kalno.
Jeigu vis dėlto tenka kristi, reikia nebijoti kristi ant vieno iš didžiausio raumens. Labai dažnai, ką nors nešdami, žmonės saugo savo nešulį ir krenta ant alkūnės, šono. Vis dėlto reikėtų kristi ant sėdynės. Taip saugiau, minkščiau nusileisite.
– Labai svarbus dalykas – nesusitrenkti galvos. Kaip apsaugoti galvą?
– Galvos trauma gali būti pirma ir paskutinė gyvenime. [...] Jeigu nuleisime savo dubenį, savo svorio tašką, šiek tiek žemiau, eisime lengvai pritūpę, galbūt iš šono atrodysime labai juokinga, bet prieš penkerius metus atrodėme labai juokingai su guminiais batais.
Taip eidami žemę pirmiausia paliesime sėdmenimis, ir tik po to galva, todėl atsitrenkimas galva nebus toks skausmingas kaip krintant iš karto aukštielninkam – kojomis į viršų, o galva žemyn.
– Esate šiaurietiško ėjimo specialistas, t. y. ėjimo su lazdomis. Ar einant su lazdomis vis dėlto yra saugiau, kai tenka eiti šlapiu ledu? Jeigu vyksta pamokos, juk jūs nesakote – mes šiandien niekur neisime, nes lauke slidu.
– Be abejo, pagrindinė mano paties gyvenimo filosofija – nėra blogo oro, yra tik bloga apranga arba, šiuo atveju, avalynė. Paskutinis mūsų ėjimas buvo praėjusį šeštadienį, buvo labai šlapia, lijo lietus. Keliavome Pučkorių pažintiniu taku, kur buvo nemažai nuokalnių ir įkalnių, labai slidžių medinių laiptų.
Visų pirma ėjikams pasakiau išlaikyti atstumą, kad krentant neįvyktų domino efektas. Pagrindinis prašymas – pirmiausia padėti lazdą su smailiu antgaliu, o tik po to dėti koją ir žengti žingsnį. Be abejo, keturi žemę liečiantys taškai visada yra stabiliau negu du. Bet, net jei visi apsiginkluosime lazdomis, tai neišgelbės mūsų nuo kritimo, jei mes visų pirma nepasirūpinsime savo avalyne ir nenuleisime svorio centro žemyn.
– Yra tekę matyti moteris žiemą vaikštančias su aukštakulniais. Dabar galima dvejopai galvoti – kad jos nesisaugo, bet galima galvoti, kad tas kulniukas šiek tiek netgi sulaiko nuo slydimo.
– Šiek tiek taip, bet, žinant, koks yra bendras plotas, besiliečiantis su žeme, vis dėlto, spėju, nėra taip lengva vaikščioti su aukštakulniais, tad nėra pati saugiausia avalynė.
