Žmogus – toks sutvėrimas, kuris nori gyvenimo vadeles tvirtai laikyti savo rankose. Nenustodamas kuria ateities planus, lyg dėlionę bando į vietas surikiuoti visus gyvenimo įvykius. Tačiau gyvenimas, pilnas netikėtų posūkių ir iššūkių, yra tiesiog priešingybė mūsų norui kontroliuoti.
Visi atsiduriame situacijose, kurių negalime išvengti. Ir tuomet turime du pasirinkimus. Pirmas – žvelgti pozityviai, priimti įvykius ir išlaikyti dvasinę ramybę. Kitas kelias – kovoti su nesėkme, jaustis nelaimingam, kol galų gale pradedi galvoti, jog visa visata nusistačiusi prieš tave.
Mokėjimas priimti tai, kas nepriklauso nuo mūsų, užtikrina žmogui vidinę taiką ir ramybę. O įgimtas noras kontroliuoti, atvirkščiai, laiko protą nuolatinėje įtampoje. Be abejo, negalime visiškai atsiduoti likimui ir laukti, ką atneš rytojus. Tačiau savo norą kontroliuoti turime mokytis suvaldyti ir keisti tik tai, ką galime keisti, ir susitaikyti su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso.
Ką sako psichologai
Patyrę nesėkmę žmonės susitaiko su bejėgiškumu net tose situacijose, kuriose gali kažką pakeisti, tačiau dažniausiai nė nebesistengia to daryti. Taip yra todėl, kad tiek laimingos akimirkos, tiek nesėkmės žmogų keičia, palieka žymę jo gyvenime.
Jie teigia, kad mokėjimas priimti situaciją, kokia ji yra, – tarsi raktas, atveriantis duris iš akimirksnio laimės į amžiną. Tai padeda ne tik jaustis, bet ir būti laimingam. Taip, susitaikymas – tai asmeninis pasirinkimas. Be abejo, labai sunkus. Tačiau galiausiai visi suprantame, jog kartais tai vienintelis pasirinkimas, kuris gali išlaisvinti iš širdgėlos ir liūdesio.
Išmoktas bejėgiškumas
Tačiau už mokėjimo priimti nesėkmes slypi ir keletas pavojų. Kartais žmonės tampa pernelyg pasyvūs savo gyvenimo atžvilgiu. Jie susitaiko su mintimi, kad nieko pakeisti negali ir nebegalės. Tuomet ramiai ar su nepasitenkinimu stebi įvykius iš šalies. Ir protas juos nuolat perspėja, jog, kad ir kas nutiktų, kištis neverta, nes vis vien pabaigą nulems kažkas, tik ne jie patys.
Žymus amerikiečių psichologas Martinas Seligmanas šį reiškinį pavadino „išmoktu bejėgiškumu“. Jis atliko kelis dešimtmečius trukusį tyrimą su šunimis. Keturkojams buvo sukeliamas elektrošokas, kurio išvengti jie negalėdavo. Kitąkart šunims buvo sudaromos sąlygos iš aptvaro ištrūkti, tačiau po pirmosios patirties jie nė nemėgindavo to padaryti. Gyvūnai tiesiog susitaikydavo su aukos padėtimi ir laukdavo elektros srovės. Vėliau šis fenomenas buvo tiriamas su žmonėmis ir gauti identiški rezultatai.
Patyrę nesėkmę žmonės susitaiko su bejėgiškumu net tose situacijose, kuriose gali kažką pakeisti, tačiau dažniausiai nė nebesistengia to daryti. Taip yra todėl, kad tiek laimingos akimirkos, tiek nesėkmės žmogų keičia, palieka žymę jo gyvenime. Dažnai patyrę nelaimę nusiviliame, jaučiamės nugalėti ir pralaimėję kovą. Todėl kitąkart kovoti nė nesistengiame. Bet to galima išvengti. Psichologai pataria mokytis į problemas žvelgti ramiai ir pozityviai, o ne gynybiškai.
Mokytis susitaikyti
Nė vienas žmogus negimė mokėdamas susitaikyti su nesėkme. Atvirkščiai, šiandien jau nuo mokyklinio amžiaus vaikai tarytum programuojami tik sėkmei, ruošiami geriausiems užsienio universitetams, akcentuojamos perspektyvios specialybės ir po to laukianti įspūdinga karjera. O mums, suaugusiesiems, už akių vis užkliūva šiuolaikinių knygų viršelių pavadinimai: „Greitas kelias į sėkmę“, „Kaip pasiekti tai, ko nori“ ir pan. Niekas nesako, ką daryti, kai nepasiseka, nemoko, kaip išgyventi, nepalūžti. O tai juk tokia pat neatsiejama gyvenimo dalis kaip ir sėkmė bei laimė. Ir žinokite, kad mokėjimas priimti nesėkmę neturi nieko bendra su silpnumu.
Taigi, pirmiausia iškilus problemai pagalvokite: kodėl man tai nutiko? Tarkim, sutikau žmogų, kuris išgyveno sunkią akimirką, todėl turėjau jį išklausyti, paguosti. Aš tai padariau ir įvykdžiau tikslą. Kiekvienam iššūkiui raskite pamoką, kurią turite išmokti. Tai padės tą iššūkį išgyventi, o ne kovoti su juo. Net ir nesėkmė mus aplanko ne šiaip sau – viskam yra priežastis, kurią supratus seks tik geresni dalykai. Kitaip tariant, kai nutinka kažkas nenuspėjamo, priimkime tai į savo gyvenimą. Tai tikrojo susitaikymo pradžia.
Dabar kuriame rytojų
Psichologai, medikai ir daugybė kitų sričių mokslininkų vis dažniau prabyla apie tai, kad savo mintimis projektuojame ateitį. Džiaugsmas, šypsena ir sugebėjimas priimti tai, ką gyvenimas siunčia, kuria šviesią ateitį, mes ją tarytum užsiprogramuojame. Nerimas, baimė ir dažnas bumbėjimas, kad kažkas blogai, kelia nuolatinę įtampą, o kas gali ilgai taip gyventi? Nuolatinis stresas silpnina imunitetą, mažina proto aštrumą, atneša neviltį ir po to kylanti fizinė liga yra tarytum normali tokios chroniškos įtampos tąsa.
Žinoma, mokytis priimti, kai giliai širdyje trokštame, kad įvykiai būtų susiklostę kitaip, yra be galo sunku. Bet tiesa ta, kad ne visada galime pakeisti realybę, nors ir stengiamės. Taigi, užuot spoksoję į užrakintas duris priešais save ar bandę jas išlaužti plikomis rankomis, apsisukite ir pasižiūrėkite, kiek daug aplink jus atvirų langų. O kad būtų lengviau susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, nepamirškite dirbti su savimi. Tam reikalinga nuolatinė praktika.
Padėkite sau
Būkite dėkingi. Kad priimtume tai, kas įvyko, turime bandyti įžvelgti teigiamus dalykus, kuriuos mums atnešė karti patirtis. Kad būtų lengviau, pagalvokite, kaip jūs pasikeitėte, sustiprėjote po to, ką išgyvenote. Būti dėkingam – tai rasti savyje drąsos priimti gyvenimo pokyčius, pasitikėti savo intuicija, įvertinti patirtį ir gyventi toliau.
Nešvaistykite laiko. Dėmesį sutelkite į tai, ką galite pakeisti. Ir paklauskite savęs: to dalyko pakeisti negaliu ar nenoriu? Taip bus lengviau, nes suprasite, kad nesate įstumta į kampą ir turite galimybę rinktis. O jei jau atsitiko tai, kas nuo jūsų nepriklauso, bandykite pakeisti savo požiūrį. Tarkime, jūsų nepaaukštino darbe, vadinasi, jausite didesnę motyvaciją ieškoti naujo, geresnio darbo.
Koncentruokitės į save. Dažnai norime pakeisti mus supančią aplinką, žmones ar susiklosčiusias aplinkybes. Pamirškite tai. Vienintelis dalykas, kurį galime keisti, esame mes patys. Dažnai mėgstame kaltinti švietimo sistemą, valdžią ar darbdavį. Viskas, kas nutinka, susiję su mumis. Viskas mūsų rankose. Klaidinga tikėtis kažko iš kitų. Tik mes patys kuriame savo ateitį.
Trumpam atsitraukite. Kad aiškiai suvoktume situaciją, kartais tenka žengti kelis žingsnius atgal. Geriausias kelias – visas mintis ir jėgas trumpam nukreipti į kitą jus dominančią veiklą. Kam? Kad galėtumėte sugrįžti į tą pačią vietą ir pažvelgti į buvusią situaciją kitomis akimis. Galbūt pamatysite, kad nebuvo taip blogai, o jei buvo, tai kiek daug iš to išmokote.
Nukreipkite mintis. Kai kurios situacijos ar nutikę įvykiai mus tiesiog apsėda. Negali liautis apie juos galvoti, išgyventa skaudi patirtis tarytum užvaldo protą. Tokiu atveju reikia sąmoningai nukreipti mintis. Vos tik jos sugrįžta, prisiminkite kažką pozityvaus, mielo, gražaus. Vaikystės draugus, kaip jautėtės pirmąkart įsimylėjusi, kokia buvo jūsų vestuvių diena ar pan.
Yra trumpa malda, atskleidžianti didelę išmintį, kurią būtų verta prisiminti kiekvienam: „Dieve, padėk man keisti tai, ką galiu, susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir atskirti vieną nuo kito.“ Staigių gyvenimo posūkių niekas neišvengia, kartais jie priverčia mus daug iškentėti. Bet tai išgyvenę tampame stipresni, išmintingesni ir geresni.
G. Šyvienės tekstas
