Internetinėje platformoje negaluoju.lt konsultuojanti šeimos gydytoja Jolanta Staškūnienė įspėja apie pavojus, kurie gresia neatsakingai pasirinkus maudynių vietą, ir dalinasi patarimais, kurie gali padėti išvengti įvairių susirgimų.
Rizika užsikrėsti odos ir virškinamojo trakto ligomis
Pasak gydytojos, per vandenį gali plisti įvairios virusinės, bakterinės ar parazitinės kilmės užkrečiamosios ligos. Žarninėmis lazdelėmis ar žarnyno enterokokais (fekalijomis) užterštas vanduo didina riziką susirgti hepatitu A, salmonelioze, dizenterija, vidurių šiltine, gali kilti roto ir noro virusų sukeltos infekcijos.
Užsikrėsti šiomis ligomis dažniausiai pakanka vos kelių gurkšnių, inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki kelių savaičių, tad dažnai sunku nustatyti, kad žmogus susirgo būtent po maudynių.
Mažai druskingose jūrose (tarp jų ir Baltijos) vandeniui sušilus iki 20 laipsnių, suaktyvėja vibrio bakterijų dauginimasis, kurios gali sukelti vibriozę. Liga pasireiškia vandeningu viduriavimu, pilvo skausmu ir pykinimu, tačiau ypač atsargūs turėtų būti žaizdų turintys asmenys, nes šios bakterijos taip pat gali sukelti žaizdų infekcijas ar net kraujo užkrėtimą.
Tokiems asmenims maudytis jūroje ar jūros-upių žiotyse gydytoja nerekomenduoja, tačiau nusprendus elgtis priešingai, žaizdas vėliau būtina nuplauti.
Kaip teigia J.Staškūnienė, maudantis galima užsikrėsti ir kirmėlinėmis ligomis. Bene labiausiai pasaulyje, ypač tropiniuose kraštuose, paplitusi parazitozė yra šistosomozė (sraiginė karštinė), siejama su moliuskais ir gėlavandenėmis sraigėmis. Suaugusios šistosomų kirmėlės yra atsparios šeimininko imuniniam atsakui ir žmogaus organizme gali išlikti gyvybingos net 30 metų.
Gydytoja sako, kad Lietuvoje yra išplitęs šistosominis cerkarinis dermatitas („plaukikų niežulys“), kurį sukelia vandens paukščių kraujo sistemoje parazituojančios šistosomų lervos – cerkarijos. „Žmogui nusimaudžius užkrėstame vandenyje, po 15 minučių išberia ir ima niežėti kūną, tačiau paprastai po kelių valandų niežulys ir bėrimai išnyksta, nes šios cerkarijos žmogaus organizme nesivysto ir nesubręsta“, – pasakoja J. Staškūnienė.
Stovinčiame vandenyje reikėtų saugotis liamblijų – vienaląsčių pirmuonių, kurie žmogaus organizme prisisiurbia prie žarnyno sienelių, žaloja jų gleivinę ir sutrikdo maisto įsisavinimą. Įtarti susirgimą jomis galima pajutus pykinimą, pilvo skausmą, kuris, pasak gydytojos, po 5–7 dienų lokalizuoja apie bambą, pilvo pūtimą, atsiradus sieros kvapo rauguliui, sumažėjus apetitui ir svoriui.
Sveikimas gali trukti nuo kelių valandų iki kelių mėnesių
Gydytoja sako, kad kaip ir per vandenį įgyti susirgimai, taip ir ligos gydymo trukmė gali būti įvairi.
„Alerginiai odos bėrimai dėl chemiškai užteršto ar žydinčio vandens gali būti gydomi kelias dienas ar savaitę arba praeiti savaime. Vibriozė trunka apie 3 dienas. Cerkarinio dermatito simptomai praeina per kelias valandas. Vidurių šiltinės, žarnyno enterokokų gydymo trukmė priklauso nuo sunkumo ir komplikacijų – gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių“, – teigia J.Staškūnienė.
„Dauguma su maudynėmis susijusių susirgimų yra užsikrečiama kontaktiniu ar fekaliniu-oraliniu būdu – per nešvarias rankas ar išgėrus užkrėsto vandens, tad sergantis žmogus gali perduoti infekciją (e. coli, dizenteriją, askarides) kitam žmogui. Rekomenduojama laikytis griežtos higienos, plauti rankas muilu, vengti bučinių su sergančiu žmogumi“, – sako specialistė.
Ypač atsargūs turėtų būti tie asmenys, kurie turi atvirų žaizdų, besilaukiančios moterys, vaikai, senjorai, sergantys lėtinėmis ligomis ar nusilpusį imunitetą turintys žmonės. Vis dėlto, pasak J.Staškūnienės, dažnai sergančiam asmeniui yra sveikiau išsimaudyti, nudžiūti ir vėl eiti maudytis, nei nuolat braidyti vandenyje.
Ženklai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį renkantis maudymosi vietą
Nepaisant to, kad Lietuvoje kasmet yra vykdomas valstybinių vandens telkinių monitoringas ir reguliariai atliekami maudyklų vandens kokybės tyrimai, poilsiautojai vizualiai taip pat turėtų įsivertinti galimą vandens užterštumą.
Pasak gydytojos, apie jį byloti gali laukinių vandens paukščių susitelkimo vietos, netoliese vykdoma intensyvi ūkinė veikla, netvarkingos pakrantės, putos, naftos plėvės vandens paviršiuje, plaukiojančios atliekos, nuolaužos, neįprastas vandens kvapas ar pakitusi jo spalva.
J.Staškūnienė atkreipia dėmesį į tai, kad nepatariama maudytis ir po liūčių, nes su lietumi į vandenį nuplaunamos šiukšlės, gyvulių, paukščių išmatos, o su jomis – ir įvairūs žmonėms žalingi mikroorganizmai. Vengti reikėtų ir žydinčių vandens telkinių.
„Įtariant, kad vanduo gali būti užkrėstas, rekomenduojama nesimaudyti arba maudytis kiek įmanoma trumpiau. Nusimaudžius reikėtų nusiprausti po švariu vandeniu, ir, vengiant cerkarinio dermatito, aktyviai nusitrinti rankšluosčiu kūną“, – sako gydytoja.
Nusimaudžius reikėtų taip pat nepamiršti rankšluosčiu ir mažuoju pirštu (ne ausų krapštukais), pakreipus galvą, išsausinti ausies landą, nes, dėl šilumos ir drėgmės suaktyvėjus natūraliai joje gyvenančioms bakterijoms, gali kilti išorinės ausies uždegimas. Ji taip pat primena, kad nevirinto telkinių vandens negalima ne tik gerti, bet ir plauti jame vaisių ar daržovių.