Žinote tuos vyrus, kurie neturi santykių ir gyvena su pripučiamomis lėlėmis? Jų idėją ir egzistavimą apgaubusi pašaipa, kuriai išreikšti užtenka pusės lūpų šypsenos, po šio karantino man nušvito kita spalva.
Įpusėjus saviizoliacijai, ne tik stogas nuo kito žmogaus prisilietimo trūkumo pradėjo važiuoti, bet ir atsirado netikėta empatija žmonėms, kuriems to prisilietimo trūksta ir be valstybės judėjimo apribojimų. Kaip užburtas ratas užsisuka dėmesio ir malonumo trūkumas – prasta nuotaika ir sumažėjęs pasitikėjimas savimi (ką jau kalbėti apie motyvaciją), kuris veda į asocialumą, kuris vėl veda į trūkumą. Tikrai nepavydėtina perspektyva.
Esminis klausimas, iš kur gauti bernų?
Viena dažniausiai kartojamų ir plėtojamų temų šiuo metu buvo tik apie tai, ką veikti per karantiną ir kaip naudingai išnaudoti laiką, diskretiškai pralenkiant opią sekso temą, lyg nuobodulys ir sėdėjimas namuose yra nepakeliamos karantino problemos.
Dėl Dievo meilės, kas čia neturi, ką veikti per karantiną? Dėl šiuolaikinių technologijų ne tik darbai ar studijos sėkmingai pasivijo daugelį namuose, bet ir namų buitiako pareigos spaudžia. Krūvis ne tik nesumažėjo, bet ir griūna ant pečių visu pajėgumu, o dar ir prie pasikeitusių sąlygų reikia prisitaikyti. Vis dėlto yra viena tokia veikla, kurios niekaip nepasimuliuosi net ir su visu sekso žaislų požemiu.
Šiaip ar taip, karantinas galėtų būti visai teigiama patirtis. Atsiranda priverstinio laiko peržvelgti savo vartojimą, įpročius, iš naujo suformuluoti santykį su savimi ir artimaisiais. Bet esminis klausimas, kuris neduoda ramybės svarstant apie antros bangos grėsmę ir karantino užsitęsimą, yra labai žemiškas ir paprastas. Iš kur gauti bernų?
Pamirškime tai, kad vienas iš nedaugelio „gražiausių jaunystės metų“ pavasarių prasmego bedugnėn, kaip nors išgyvensime ir neašarosime. Apsieisime ir be koncertų, barų, terasų ir festivalių. Bet ką reikės daryti su po truputį bręstančiu visuotiniu morčiumi? Bepigu jums, įsitaisiusiems su poromis, skųstis dėl varginančio buvimo kartu, matot, sunku išbūti 24 valandas su kitu žmogumi. Aha. Pasikoliojate ir galite užtvirtinti susitaikymą ne tik aistringu, bet ir įtampą šalinančiu būdu.
Bepigu jums, įsitaisiusiems su poromis, skųstis dėl varginančio buvimo kartu, matot, sunku išbūti 24 valandas su kitu žmogumi.
Šiuo metu visuomenė visomis priešakinėmis linijomis ir mintimis eina už sveikatą, saugumą, augančią pagarbą ir padėką medikams, bet vis dėlto pagalvokite ir apie auką tų, kurie lieka namuose ir turi susilaikyti nuo esminių instinktų. Nes ranka ar silikoninis pagaliukas – ne tas pats, kas kito kūno karštis.
Ir niekas apie tai nenori kalbėti. Nenori pripažinti, kad iš tikrųjų sunku gyventi su sekso trūkumu. Negražu? Išsilavinusiam ir intelektualiam žmogui tai neturėtų būti problema? Bet yra. Nesvarbu, kaip gerai supranti Kanto ar Aristotelio filosofiją, kraujas gyslose nuo jo nesustingsta. Ir kai flashbackais ateina prisiminimai apie aistros naktis, prakaito kvapą ir abiem rankomis sugniaužtą paklodę (nes jos laisvos, o ne operuoja prietaisais!), aukštos dvasingos frazės tampa menka paguoda.
Mano didžiausi pavydo linkėjimai šiuo laikotarpiu buvo siunčiami frigidiškoms moterims. Kai vakare knygos nepalydi koks gėrimas ne todėl, kad nesveika ar negražu, o dėl to, kad žinai, jog vakaro pabaigoje švysčiosi žvilgsnius į kambario kampą, kur sėdi įsivaizduojamas seksulka, glostinėsi sofą ir galiausiai galvoje tikrinsi guilty pleasure vardus savo kontaktų sąraše.
Supratusi tokių savo minčių neatsakingumą, galiu pradėti svajoti ir apie sanitarines žigolo paslaugas. Ką jau kalbėti apie nujaučiamą visuotinę Sodomą ir Gomorą, kai aktyvų socialinį ir seksualinį gyvenimą turėjusius izoliuotuosius paleis į laisvę. Tikėtina, kad senamiesčiai patirs netikėtą meilės, tvyrančios ore, koncentraciją.
Supratusi tokių savo minčių neatsakingumą, galiu pradėti svajoti ir apie sanitarines žigolo paslaugas.
Ir šiandien, laukdama savosios laisvės ir sugrįžtuvių su trenksmu, naujos patirties pagrindu permąstau introvertų, nedrąsių ar mažiau įgudusių bendrauti perspektyvą. Kaip liūdna, kai nori, o negali. Ir pasiteisinimai, kad patys kalti, niekas nedraudžia bendrauti normaliai, nublanko. Ir juokas, skambantis mintyse iš nevykusių bandymų, nedrąsių akių, pritilo. Pradėjo megztis supratimo ir tam tikros bendrystės jausmas.
Taigi, saugiai svajodama namuose ir kontempliuodama naujausias patirtis, vis dar stebiuosi šia tokia logiška, paprasta, bet naujai atrasta pagarba vyrams, kurie gyvena su pripučiamomis lėlėmis. Jiems turbūt visas gyvenimas kaip karantinas.
Laikykitės, broliai. Dabar aš su jumis.
