Pagalbą žmonėms pristato ir suteikia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai ir savanoriai. Nuo trumpojo numerio veikimo pradžios, spalio 17 dienos, iš viso buvo sulaukti 3594 skambučiai.
„Iki šio numerio atsiradimo negalvojau, kad yra tiek daug vienišų žmonių, kuriems humanitarinė pagalba tokia svarbi ir reikalinga. Jiems nepadeda artimieji, šeima, dažniausiai tie žmonės yra likę vienui vieni ir todėl kreipiasi pagalbos į mus, Lietuvos Raudonąjį Kryžių“, – sako LRK savanorių koordinatorius Mantas Kazlauskas.
Šokiravo skaičius žmonių, stokojančių maisto, drabužių ir daiktų
Pasak Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, daugiausiai trumpuoju pagalbos numeriu 111 skambina vieniši, nepasiturintys žmonės: senjorai, negalią turintys žmonės ir gausių šeimų tėvai. Dažniausiai jiems reikalinga pagalba maistu, higienos priemonėmis, specialiaisiais daiktais, priemonėmis vaikams.
LRK savanorių koordinatorė Irvyda Tamošiūnienė sako, kad dažnu atveju žmonėms trūksta ne tik daiktų, bet ir informacijos, kur jie gali kreiptis pagalbos: „Mes matome realų ir labai graudų nepritekliuje gyvenančių žmonių gyvenimą. Akivaizdu ir tai, kad jiems trūksta ne tik daiktų, bet ir informacijos – jie nežino, kur kreiptis ir kokią pagalbą gali gauti iš valstybės. Taip pat vienišiems, sunkumus patiriantiems žmonėms dažnai trūksta elementaraus emocinio palaikymo. Didžiulė asmeninė motyvacija man yra tai, kad mes realiai turime galimybę žmogui padėti ne tik daiktais, tačiau ir emociškai – sukurti jausmą, kad žmogus pagaliau yra nebe vienas“, – dalinasi I.Tamošiūnienė.
Jai antrina ir LRK savanorių koordinatorius M.Kazlauskas, kuris pats tiesiogiai pagalbą per mėnesį pristatė daugiau, kaip 20 bėdos ištiktų žmonių: „Tai, kad tu gali padėti žmogui čia ir dabar, ir iš karto matai rezultatą – motyvuoja labiausiai. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kuomet vieniša moteris dėl turimos negalios negali dirbti, gauna 178 eurų dydžio išmoką, o jos būsto nuoma kainuoja 100 eurų. Tai reiškia, kad mėnesiui pragyventi moteris teturi 78 eurus. Ką jai daryti, kai neturi artimų žmonių, į kuriuos pagalbos gali kreiptis? Tokiais atvejais pagalbą suteikiame mes. Kai matai žmonių dėkingumą ir realiai išvysti, kokia ta pagalba jiems yra reikalinga – emocijos ir gaunamas grįžtamasis ryšys – yra neįkainojami.“
Mantas dalinasi, kad atsiradus trumpajam pagalbos numeriui 111, daugelis LRK darbuotojų ir savanorių susidūrė su šokiruojančia realybe, kokiam dideliam skaičiui žmonių visoje Lietuvoje trūksta ne tik pinigų, bet ir maisto ar drabužių, daiktų, reikalingų kasdienėje buityje.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoris Elvinas pasakoja, kad tie žmonės, kuriems pagalba yra labai reikalinga, dažnai to patys padaryti nedrįsta ir pasiryžta paskambinti trumpuoju pagalbos numeriu tik įkalbinti kaimynų.
„Įvertiname, kiek sudėtinga susisiekusio žmogaus situacija ir tuomet visomis išgalėmis ieškome konkrečios pagalbos ir tiesiogiai vykstame į vietą pas žmogų ar šeimą tą pagalbą suteikti. Šį iniciatyva buvo labai labai reikalinga“, – įsitikinęs savanoris Elvinas.
Pagalba buvo suteikta tada, kai kišenėje nebuvo už ką nusipirkti autobuso bilieto
Savanorei Linai iš Radviliškio, kuri pristato paramą trumpuoju pagalbos numeriu paskambinusiems žmonėms, labiausiai įsiminė atvejis, kai vienišas ir labai silpnai matantis senjoras Stasys paprašė nupirkti jam akinius, kadangi pats to padaryti neišgali. Lina palydėjo senjorą į akių kliniką, kurioje specialistai patikrino Stasio regą ir nustatė, kad viena akimi vyras matyti jau nebegalės, tačiau išrinko bei padovanojo naujus akinius su atitinkamomis dioptrijomis, kurių pagalba vaizdas Stasiui dabar gerokai ryškesnis.
Savanoriai taip pat senjorui padėjo ir maistu. „Stasiuko istorija man labai įsiminė. Matome, kad kartais žmonėms labai nesmagu ir sunku paprašyti pagalbos. Savanoriaudama įsitikinau, kad tikrai turime daug ir tikrai labai vienišų žmonių“, – pasakoja LRK savanorė Lina.
LRK savanorių koordinatorė Irvyda pasakoja, kad ją ypatingai sujaudino istorija, kai reikėjo padėti jaunai mamai, su kūdikiu ant rankų pabėgusiai nuo smurtaujančio vyro. Mergina apsigyveno pas savo mamą, kuri ir pati gyvena labai vargingai.
„Jai buvo reikalinga pagalba maistu, sauskelnėmis. Kai kalbėjau su mergina, jos balsas virpėjo ir akyse nuolat kaupėsi ašaros. Ji buvo pasimetusi, išsigandusi ir nežinojo, ko griebtis. Tačiau išgirdo apie mūsų pagalbos numerį ir paprašė pagalbos. Suteikėme pagalbą maistu, sauskelnėmis higienos priemonėmis, suteikėme daug konsultacijų. Prisipažinsiu, kad suteikus pagalbą vis tiek mano mintys nuolat sukosi apie ją: kaip laikosi, kaip gyvena ar vis dar tokia pati išsigandusi ir pasimetusi.
Prabėgus kelioms dienoms vėl jai paskambinau, pasikalbėjome. Po savaitės suteikėme pakartotinę pagalbą, o dar po dviejų savaičių susitikus su mergina, jos veide pagaliau išvydau šypseną. Pasikalbėjome, kad mūsų pagalba buvo suteikta pačiu reikalingiausiu metu, kai kišenėje nebuvo nė cento net autobuso bilietui nusipirkti. O šiandien ji jau daug tvirčiau stovi ant kojų ir mes svariai prie to prisidėjome. Tokių istorijų yra daugybė, todėl nuo pat trumpojo pagalbos numerio 111 veikimo pradžios, aš nė sekundei nesuabejojau šios veiklos prasme“, – tikina I.Tamošiūnienė.
