Statistika liūdna: įvairiose šalyse nuo 30 iki 60 proc. medikų patiria
„profesinį perdegimą“. O juk tai žmonės, kurių kabineto duris galbūt rytoj praversime prašydami išsaugoti ar išgelbėti brangiausią savo turtą – sveikatą.
„Perdega“ energingiausi ir efektyviausi
Medikams tenka nuolat bendrauti su kenčiančiais ir turinčiais didelių lūkesčių pacientais, jų artimaisiais, susidurti pacientų neįgalumu, neprognozuojama ligos eiga ir mirtimi, priimti sudėtingus sprendimus ir susidurti su nesėkmingų sprendimų padariniais. O kur dar tai, jog jie turi savo rankomis atlikti skausmingas procedūras ir gebėti paguosti kenčiantį pacientą.
Nacionalinio Vėžio Instituto, Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro klinikinė psichologė Sandra Birbilaitė, konsultuojanti medikus ir vedanti jiems seminarus, sako, jog darbas su dideliu pacientų skaičiumi, maži medikų atlyginimai, ilgos darbo valandos prisideda prie išgyvenamo streso ir pasitenkinimo darbu mažėjimu. Žinoma, tai lemia ne tik gydytojų fizinės bei psichologinės sveikatos būklę, tačiau ir pacientams teikiamų paslaugų kokybę.
Medikai – ne lemputės ir šis „perdegimas“ nevyksta staigiai. Dažniausiai tokia būsena formuojasi ilgus mėnesius.
Medikai – ne lemputės ir šis „perdegimas“ nevyksta staigiai. Dažniausiai tokia būsena formuojasi ilgus mėnesius.
„Paradoksalu, bet dažniausiai „perdega“ tie, kurie iš pradžių turi didelių lūkesčių savo ar organizacijos atžvilgiu, jie įsitraukia į veiklą, pasižymi energingumu, jaučia atliekamo darbo prasmę bei save vertina kaip efektyvius ir kompetentingus.
Palaipsniui medikai susiduria su išoriniais (sistemos, organizaciniais ir kt.) ar savo vidiniais (nuovargis, bendravimo įgūdžių su pacientais trūkumas) apribojimas ir tai nulemia profesinio „perdegimo“ atsiradimą”, – sako S.Birbilaitė.
Šaltas ir ciniškas bendravimas – pervargimo padarinys
Profesinį „perdegimą“ sudaro trys pagrindiniai komponentai: emocinis išsekimas, nuasmeninimas ir kompetencijos jausmo sumažėjimas. Emociškai išsekęs medikas neturi jėgų dirbti, patenkinti pacientų poreikių, jaučiasi viršijęs savo „limitus“. Šis jausmas labiau būdingas moterims medikėms.
„Nuasmeninimas (depersonalizacija) – tai abejingas, negatyvus ir net ciniškas požiūris į pacientus bei šaltumas bendraujant su kolegomis. Pacientai „nužmoginami“, su jais imama elgtis kaip su objektais. Tai yra savotiška mediko „apsauga“ nuo nerimo. Tai labiau būdinga medikams vyrams“, – atskleidžia klinikinė psichologė.
Ji yra girdėjusi vieną medikę sakant, jog ši tiesiog „sumūrija“ nematomą sieną tarp savęs ir paciento. Taip dirbti jai esą lengviau.
S.Birbilaitės teigimu, kompetencijos jausmo mažėjimas, pasireiškia neigiamu savo profesinių pasiekimų vertinimu. Tai vyksta, net jei pacientai ar kolegos vertina tokį mediką. Tuo metu jam pačiam atrodo, jog jis nebegali susitvarkyti su reikalavimais savo darbe.
Žinoma, jog tokia būsena kenkia ne tik pačiam medikui – tai atsiliepia ir pacientams. „Pacientai iš medikų tikisi, ne tik kad jie puikiai atliks savo darbą – diagnozuos jų ligą, pritaikys gydymą ir išgydys, tačiau kad gydytojas juos išklausys, įsigilins į situaciją, išsamiai ir kantriai paaiškins apie ligą, prognozes, galimus gydymo būdus, nuolat stebės bei bus šalia viso gydymo metu“, – sako S.Birbilaitė.
S.Birbilaitės teigimu, kompetencijos jausmo mažėjimas, pasireiškia neigiamu savo profesinių pasiekimų vertinimu.
Kiek psichologei tenka išklausyti pacientų skundų dėl į įvykusiu konfliktų su medikais, dauguma jų yra susiję su medikų bendravimo įgūdžių trūkumu (kuriuos pacientai įvardija mediko abejingumu, šaltumu, nesidomėjimu, neįsiklausymu ir pan.).
Gedintys kartu su savo pacientais vėliau jaučiasi geriau
Ar ir jums jūsų gydytojas atrodo šaltas ir visiškai abejingas jūsų sveikatai ar gyvybei? Vis tik apie pusė S.Birbilaitės konsultuojamų medikų teigia jaučiantys stiprų stresą nuo kelių valandų iki paros (dalis – net kelias dienas ar savaitę) po to, kai jiems tenka pacientui pranešti apie onkologinę ligą.
Įdomu tai, jog didesnė dalis medikų (64 proc.) neleidžia sau sielvartauti ir stengiasi laikytis „profesionaliai“ – juk jie neva „pripratę“ prie mirštančių pacientų. Likusi dalis pripažįsta, kad tokie įvykiai atneša stiprių neigiamų išgyvenimų ir skiria laiko gedėjimui. Ar atspėsite, kurie medikai labiau pasitiki savimi, aukščiau vertina savo kompetenciją ir turi geresnius santykius su pacientais? Tie, kurie leidžia sau jausti žmogiškus jausmus. Tai atskleidė S.Birbilaitės ir jos kolegų atliktas onkologų tyrimas.
„Profesinis „perdegimas“ yra neišvengiamas dirbant su dideliu skaičiumi kenčiančių pacientų, – pripažįsta klinikinė psichologė. – Labai svarbu pastebėti pačią pradžią, tuomet lengviausia užkirsti tam kelią. Daug sudėtingiau, kai „perdegimas“ pereina iš profesinės į asmeninę sritį, pasireiškia depresija, fiziniai simptomai, bendras nusivylimo jausmas.“
„Įspėjančioji fazė“ – tai tarsi pirmoji reakcija į mediko darbo keliamą stresą. Pernelyg įsitraukęs į savo darbą, medikas atsisako poreikių, nesusijusių su profesine veikla, apriboja bendravimą su šeima, artimaisiais draugais, jaučia energijos stoką ir nuovargį.
„Svarbi taisyklė, bet kurioje profesijoje: pavargus – pailsėti“, – sako S.Birbilaitė.
Antrojoje „perdegimo“ fazėje pradedama vengti bendravimo su pacientais, sumažėja atjauta jiems, atsiranda ciniškumas ir abejingumas.
Svarbi taisyklė bet kurioje profesijoje: pavargus – pailsėti.
Galiausiai, psichologės teigimu, kyla „destruktyvaus elgesio fazė“: medikas net negali tiksliai paaiškinti, kodėl pradeda vėluoti į darbą, nebenori gilintis į paciento problemas, jį apima vienišumas ir nuobodulys.
Į pyktį tenka reaguoti ramiai
Į psichologę medikai dažniausiai kreipiasi tuomet, kai patys susiduria su netektimis (šeimos skyrybos, darbo praradimas) arba patys pasijunta pažeidžiami (suserga jie arba jų artimieji). O ką psichologė mano apie straipsnius, kuriuose mamos ir kiti artimieji, praradę giminaitį pliekia medikus, nors šie tikina nieko tokioje situacijoje negalėję padaryti?
„Nieko nėra skaudžiau, kaip motinai netekti kūdikio ar bet kuriam mūsų, netekti mylimo žmogaus Einant link susitaikymo su netektimi vienas ir etapų, kurį reikia praeiti yra pykčio stadija, kuomet bandoma rasti atsakymą į klausimą „Kodėl?!“ Dažnai šiame etape pykstama ant savęs, Dievo, likimo, taip pat ir ant gydytojų. Pyktis gali būti adekvatus: kartais nelaimė iš ties nutinka dėl gydytojo klaidos, nes mūsų prigimtis tokia – mes klystame. Kartais pyktis gali būti neadekvatus, kaip žmogaus kančios ir skausmo išraiška, negalėjimas susitaikyti su tuo, kas buvo neišvengiama“, – svarsto S.Birbilaitė.
Medikams svarbu priimti, kad tai – viena iš natūralių paciento ar jo artimųjų reakcijų esant sunkios ligos diagnozei. Svarbu pačiam nereaguoti taip pat. Šiuo metu pacientui ar artimajam, kaip niekada reikia, kad jį išgirstų, suprastų, ar n-tąjį kartą ramiai išaiškintų situaciją.
Medikams svarbu priimti, kad tai – viena iš natūralių paciento ar jo artimųjų reakcijų esant sunkios ligos diagnozei.
Medikams svarbu priimti, kad tai – viena iš natūralių paciento ar jo artimųjų reakcijų esant sunkios ligos diagnozei.
Tuo metu mes, susidūrę su neįstengiančiu išspausti šypsenos mediku taip pat galime pasistengti būti supratingesni – galbūt jam vos prieš dešimt minučių teko pranešti pacientui apie pablogėjusią jo sveikatos būklę arba iš arti stebėti mirusio paciento artimųjų skausmą. Todėl neskubėkite su išankstinėmis išvadomis, jog prieš jūsų akis – paniurėlis, kuriam nerūpi jūsų sveikata.
Patarimai visiems persidirbantiems
„Perdegimas“ netrukus atsiliepia ir fizinei sveikatai – pasireiškia nemiga, galvos skausmai, virškinimo sutrikimai, imuniteto susilpnėjimas, didesnė priklausomybė nuo tabako ar alkoholio. Lėtinis nugaros skausmas – viena iš ligų, parodančių, kad žmogus yra „profesiškai perdegęs“.
S.Birbilaitė pirmiausia pataria išmokti susitvarkyti su darbo keliamu stresu. Mirštantįjį tikrai ne visuomet išgydysite, tačiau galite pasistengti, kad jo skausmas ir kančia būtų kuo mažesni.
„Kitas svarbus veiksnys yra turėti aiškias vertybes ir tikslus, teisingai vertinti ir interpretuoti kitų žmonių (tiek pacientų, tiek kolegų) elgesį. Stresą darbe mažina kolegų, valdžios, šeimos, draugų parama. Bendravimas su žmonėmis didina emocinį komfortą, saves vertinimą. Taip pat svarbu mokėti atsipalaiduoti darbe ir ypač – po darbo. Turėti savo mėgiamus užsiėmimus, laisvalaikį su draugais, sportuoti ir rūpintis savo sveikata“, – kaip nepersidirbti ne tik medikams patarė psichologė.
Jai yra tekę girdėti gydytoją sakant, jog pamačius kažkada iš mirties nagų išplėštą pacientą „drūtą ir sveiką“ norisi jį apkabinti tarsi giminaitį ar seniai matytą draugą. Tokios akimirkos medikams grąžina prasmės pojūtį.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
