Pavyzdžiui, kai mums nuolat kažkas neįtinka. Fotografuojamės, tačiau visos nuotraukos atrodo netikusios, nes jose atrodome sau negražiai – tai plaukai ne taip krenta, tai šypsena negraži, tai nosis kreiva.
Psichologai sako, kad nuolatinės plastinės operacijos be objektyvių priežasčių – tai autoagresija, smurtas prieš patį save.
Dažnai daugelis nesupranta, kas yra ne taip, kodėl vyrai ar moterys sau tokie priekabūs. Psichologai teigia, kad idealo siekimas ir dėl to priartėjimas prie neurotinės būsenos, nuolatinė savo išvaizdos kontrolė gali būti ir tam tikra psichologinė apsauga.
Psichologė Tatjana Salvoni pasakoja, kad viena jos pažįstama yra linkusi į perfekcionizmą. Ji paatviravo, kad asmeninis jos gyvenimas klostosi labai sunkiai – jeigu ją pastebi tie vyrai, kurie atitiktų jos reikalavimus, tai vis tiek neprieina, o štai „psichopatai“ negali akių atplėšti ir yra pasiruošę sudaužyti jos širdį.
Šios moteris gyvenimas ir vaikystė nebuvo lengvi, santykiai su tėvais nesiklostė, ji labai daug dirbo, ir kai pagaliau atėjo stabilus metas, moteris pradėjo intensyviai investuoti į išvaizdą. Ji keliasi keliomis valandomis anksčiau, kad „atrodytų susitvarkiusi“, arba kaip ji sako, – „karinėje parengtyje“.
Esmė ta, kad per gyvenimą ši moteris sukaupė itin daug skausmo, tačiau nepasiryžo išspręsti psichologinių problemų – nukreipdama visą dėmesį į išvaizdos puoselėjimą, ji bando gyventi normalų gyvenimą. Prie tokios tobulybės sunku prieiti vyrui, kuris save laiko žemišku, o štai „psichopatai“, kurie nešioja kaukę ir yra išmokę savo vaidmenį tobulai, limpa kaip musės prie medaus.
Psichologai neatmeta dailios išvaizdos, savęs priežiūros kaip gero resurso, kadangi tai gali padėti iškęsti tam tikrą sunkų gyvenimo etapą, stresą, sudėtingą asmeninio gyvenimo situaciją. Tačiau simptomų pašalinimas problemos neišsprendžia, ypač, kai ateina mintis, jos visas dėmesys, sutelktas tik į išvaizdą, nebepadeda, ir pradedama jausti didžiulė tuštuma.
Šiuo atveju arba problema sprendžiama su psichologu, arba apsėstas tobulos išvaizdos žmogus gulasi po grožio peiliu ir kai kada toliau keliauja į savidestrukciją.
Pirmuoju atveju patariama imti gyvenimą į savo rankas, atleisti visiems įskaudinusiems, susidėlioti prioritetus, išsigydyti skausmingus prisiminimus, paleisti praeitį, priimti esamą realybę, galiausiai – reikia suvokti, kas skatina perdėtai investuoti visą savo laiką tik į išvaizdos tobulinimą, ką bandote nuslėpti nuo savęs? Dažniausiai tokiems pokyčiams reikia ir psichologo patarimo.
Antru atveju, kai žmogus tampa nuolatiniu plastinės chirurgijos specialisto pacientu, rezultatas gali visai nebedžiuginti. Juk esame matę ne vieną žmogų, kurio išvaizda gąsdina – pernelyg putlios lūpos, didžiulės krūtys, dirbtinis įdegis, išimti šonkauliai. Psichologai sako, kad nuolatinės plastinės operacijos be objektyvių priežasčių – tai autoagresija, smurtas prieš patį save.
Perdėti defektai, kuriuos mato tik patys
Čia galime pakalbėti ir apie dismorfofobiją – tai psichinis sutrikimas, dėl kurio žmogus perdėtai susirūpina kokiu nors įsivaizduojamu arba labai nereikšmingu savo išvaizdos defektu. Pasirodo, toks požiūris dažniausiai kamuoja jaunesnio amžiaus žmones, paauglius ir pan., tačiau yra būdingas tiek vyrams, tiek moterims.
Dabar, kai plastinė chirurgija labai populiari, mes turime nemažai dismorfofobijos pavyzdžių, t. y. žmonių, pernelyg įjunkusių į savęs tobulinimą. Jie keičia nosies formą, putlina lūpas arba darosi begalę kitų plastinių operacijų, kad tik pagaliau taptų tobuli, jų įsivaizdavimu. Tiesa, dažniausiai taip neįvyksta, ir operacijos tampa rutina.
Dažniausiai tai, ką mes matome žurnaluose, suvokiame kaip grožį. Tada iš to išsirutulioja išvada, jog gražus žmogus – tai turtingas, laimingas, sėkmę patyręs žmogus.
Priežasčių, kodėl žmones pradeda kamuoti šis sutrikimas, – daugybė, ir jos ne tik psichologinės, bet ir fiziologinės, tarkime, dėl sutrikusios neuromediatorių apykaitos. Tyrimai, kuriuos atliko gydytojai, dirbantys su dismorfofobiją kenčiančiais žmonėmis, atskleidė, kad tokiems žmonėms trūksta laimės hormonų – dopamino ir serotonino.
Taip pat į dismorfofobiją linkę tie, kuriems būdingas obsesinis kompulsinis sutrikimas, nerimo priepuoliai. Pastaruoju atveju žmogus gali nerimauti dėl pačių įvairiausių priežasčių, taip pat – perdėtai tai nukreipti į savo išvaizdą.
Itin didelį vaidmenį čia atlieka ir psichologiniai veiksniai. Pavyzdžiui, kitų išsakyti žodžiai, tėvų pastabos apie išvaizdą, seksualinė trauma, stereotipinio grožio pateikimas žiniasklaidoje. Dažniausiai tai, ką mes matome žurnaluose, suvokiame kaip grožį. Tada iš to išsirutulioja išvada, jog gražus žmogus – tai turtingas, laimingas, sėkmę patyręs žmogus.
Ypač dismorfofobijai pasiduoda savimi nepasitikintys žmonės, introvertai, perfekcionistai. Kai kuriems jų tai pradeda rutuliotis neurozės arba psichopatijos priepuolio fone.
