Kaip toli pažengė medicina, galima įsitikinti įvertinus sąrašą „vaistų“, anksčiau laikytų veiksmingais medicinoje, rašo „Science Alert“.
Nuo maro – puodynė su išmatomis
1660-aisiais Londoną siaubęs maras nesigailėjo nei turtingų, nei vargšų. Baimindamiesi savo ir artimųjų mirties žmonės tuomet buvo pasiryžę padaryti bet ką, kad tik nesusirgtų, o užsikrėtę – išgyventų. Todėl turbūt nieko keisto, jog sutiko su tokia prevencine priemone kaip išmatų „stiklainiu“ (arba puodu).
Tuomet medikai, matyt, buvo įsitikinę, kad maras plinta per mirtinai pavojingus oro garus, o apsaugoti nuo jo gali patalpoje pasklidęs nemalonus išmatų kvapas.
Vietoj kraujo – „saugesnis“ pieno perpylimas
Prieš atrandant kraujo grupes, mirdavo maždaug pusė pacientų, kuriems būdavo perpilamas donoro kraujas. Todėl XIX a. pabaigoje gydytojai išpopuliarino pieno perpylimus. Buvo manoma, kad vertingas karvių, ožkų ar žmonių kūno skystis suteikia organizmui stiprybės gaminti baltuosius kraujo kūnelius ir kad pieno perpylimas – saugiau nei kraujo.
Laikas parodė, kad pieno perpylimas vis tiek dažnai baigdavosi mirtimi. Netrukus ši idėja tapo nepopuliari, o galiausiai mokslas ją paneigė.
Mumijos milteliai – nuo šimto ligų
Jei viduramžiais būtumėte užsukę į vaistinę Europoje, didelė tikimybė, kad iš jos būtumėte išėję su buteliuku, kuriame – milteliai, gauti sumalus iš Egipto atkeliavusią mumiją. Nuo XII a. vadinamieji „mumijų vaistai“ buvo plačiai paplitę Europoje. Jie naudoti visai puokštei negalavimų gydyti: mėlynėms, galvos skausmams, žaizdoms, vėžiui, podagrai ar depresijai įveikti. Tik XVI a. gydytojai ėmė abejoti šiuo vaistu.
Labai tikėtina, kad visa mada buvo kvailas nesusipratimas, paremtas klaidingu senovinių tekstų vertimu. Šiuose tekstuose buvo teigiama, kad bitumas, dažnai naudojamas mumifikacijos procese, gali užgydyti žaizdas ir lūžusias galūnes arba suteikti priešnuodį nuo nuodų. Taigi, iš tiesų ne pati mumija buvo laikoma vaistu...
„Banginio viešbutis“
Viena iš naujausių ir absurdiškiausių medicinos manijų prasidėjo pačioje XIX a. pabaigoje viename Australijos viešbutyje. Čia gyvenę reumatoidiniu artritu sergantys pacientai buvo plukdomi prie negyvo banginio, kur kelias valandas turėdavo pagulėti jo skerdenoje. Tikėta, jog tokia „procedūra“ padeda įveikti skausmus.
Viena iš legendų pasakojo apie girtą vyrą, kuris paplūdimyje netyčia pargriuvo ir kurį laiką netekęs sąmonės pragulėjo banginio skerdenoje. Po to jis esą ne tik išblaivėjo, bet ir pasveiko nuo anksčiau stipriai kankinusio reumato. Po tokio netikėto „pasveikimo“ jo istorija pasklido ir tai esą davė pradžią šiai keistai sveikatingumo procedūrai.
Stebuklingieji kopūstai
Senovės Romoje viena daržovė buvo laikoma sveikesne už visas kitas. Pasak garsaus romėnų mokslininko Plinijaus Vyresniojo, „išvardyti visus kopūstų pagyrimus būtų per ilgas darbas.“ Jis nurodė ir procedūras, kurioms tinka kopūstai. Kai kurios jų iš tiesų keistos. Pvz., buvo rekomenduojama šiltų kopūstų sultis sušvirkšti į ausis – tai esą padeda įveikti klausos sutrikimus.
Tačiau Plinijus Vyresnysis Senovės Romoje nebuvo vienintelis žmogus, liaupsinęs kopūstus. Štai romėnų istorikas Markas Katonas Vyresnysis parašė 2000 žodžių traktatą apie kopūstų stebuklus.
„Jie nuostabiai skatina virškinimą ir yra puiki vidurius laisvinanti priemonė, o [kopūstų valgytojų] šlapimas yra naudingas viskam“, – tikino jis, pridūręs, jog „jei maži vaikai maudomi šiame šlapime, jie niekada nebus silpti.“
