Apie savo diagnozę, transplantaciją, laiką iki jos ir gyvenimą po jos Piotras kalba tokiais tiksliais medicininiais terminais, kad galėtum įtarti, jog pašnekovas – medikas. Kadaise kolūkyje jis dirbo inžinieriumi, vėliau – vairuotoju, o paskui, kadangi gyvena Visagino pašonėje, – Ignalinos atominės elektrinės apsaugoje. „Domiuosi medicina, todėl daug žinau“, – didžiuodamasis sako.
Ir pasakoja tarsi paradoksą: „Apie donorystę visada žinojau ir visada buvau už ją. Tik kai dar pats buvau sveikas, stebėdavausi, kad ligoniui galima persodinti, pavyzdžiui, kito žmogaus širdį, kepenis. Galvojau – kaip tai gali būti? Juk žmogaus organizmas – ne mašina, kurios variklį gali kitu varikliu pakeisti. Buvo įdomu: negi taip galima imti ir tą širdį įdėti į kito žmogaus kūną? O paskui, va, ir pačiam prireikė tos donoro širdies“.
Todėl tai, ką anuomet laikė stebuklu, dabar Piotras vadina kitaip – mokslo pasiekimu, laimėjimu.
„Reikia padėti žmonėms. Ir aš, ir visa mano šeima – šimtu procentų už donorystę “, – kalbėdamas apie donorystės reikšmę, nedaugžodžiauja pašnekovas (o šeima – tikrai gausi: žmona, keturi suaugę vaikai, 3 anūkės ir 1 anūkas).
Tačiau Piotras pripažįsta: kartais artimiesiems, matyt, būna sunku apsispręsti, kai medikai paprašo transplantacijai paaukoti mirštančio vaiko organus.
Kadaise kolūkyje jis dirbo inžinieriumi, vėliau – vairuotoju, o paskui, kadangi gyvena Visagino pašonėje, – Ignalinos atominės elektrinės apsaugoje.
Žaidynės, kuriose Piotras rengiasi dalyvauti, jam bus pirmosios transplantuotų žmonių žaidynės. Čia jis stums rutulį. Ar specialiai joms rengiasi, o gal visą gyvenimą sportavo?
„Sportavau sau, pavyzdžiui, svarmenis pakilnodavau, – pasakoja. – Bet jėgų turiu! Nes visą gyvenimą kaime gyvenu, anksčiau ir didelį ūkį turėjome – tai tiek prisisportuodavau!“
Pokalbio metu optimizmu trykštantis Piotras prisipažįsta: jis visą gyvenimą toks. „Jei ne tas mano optimizmas, gal ir manęs jau nebebūtų“, – ir vėl juokiasi. O kodėl nusprendė dalyvauti žaidynėse? „Na, jei aš neatvažiuosiu, kitas atsisakys atvažiuoti – kas tada dalyvaus? Ir jei rengiamos tokios žaidynės, reikia visiems parodyti, kad gyvenimas po transplantacijos nesibaigia“, - sako Piotras.