„Drįsčiau sakyti, kad apsivertė pasaulis“, – sako LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų klinikos vadovė profesorė dr. Auksė Mickienė, paprašyta pasidalinti mintimis apie praėjusius – pandeminius – metus.
Santaros klinikų direktorė valdymui Aušra Bilotienė-Motiejūnienė sako, kad tai buvo laikas, leidęs netikrumui ir baimei pažvelgti į akis – iš arti: „O sprendimus priiminėjome čia ir dabar.“ Beje, medikams teko rūpintis ir pirmojo Santaros klinikų paciento, kuriam nustatytas koronavirusas, vaikais.
„Buvo aišku, kad viruso neišvengsime. Tada prasidėjo labai rimtas pasirengimas. Tai – ir teoriniai dalykai, ir ekstremalių situacijų planų koregavimas, darbo tvarka, darbuotojų supažindinimas“, – praėjusius metus prisimena Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties direktorė Nelita Gudžiūnaitė-Bybartienė.
„Pasveiko paskutinis koronavirusu sirgęs pacientas“ – tokių antraščių naujienų portaluose, matyt, nebus. Nes jis, lengvai atėjęs, lengvai neišeis ir realu, jog liks tarp mūsų ilgam, gal tik – ne toks baugus ir nepažįstamas, koks atrodė prieš metus. O kokia buvo pradžia gydymo įstaigose ir kaip ją prisimena patys medikai?
Metai prabėgo greitai
LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų klinikos vadovė profesorė dr. Auksė Mickienė sako, kad metai praėjo greitai, tačiau, žinoma, jie buvo sunkūs. O ir tebėra.
„Sunkūs jie buvo ir dėl darbo krūvio, ir emociškai. Sunkiai matosi šviesa tunelio gale. Matosi, bet...“, – sakė A.Mickienė.
Kalbėdama apie metus gydytoja įvardijo jų dinamiškumą: viskas labai greitai keitėsi. Ir prasidėjo nuo nulio. Nuo pažinties su naujuoju virusu, jo gydymu, apsauga nuo užsikrėtimo: „Nuo pirmųjų atvejų, kai visai nieko nežinojome. Nei kaip jis plinta, nei kaip apsisaugoti, koks gydymas. Viskas labai sparčiai evoliucionavo. Iš vienos pusės, profesine prasme tai buvo ir nepaprastai įdomūs iššūkiai. Profesiniu, moksliniu, medicininiu požiūriu – istoriniai metai.“
A.Mickienė sako taip pat netikėjusi, kad taip greitai atsiras vakcina. Bet, sako ji, greitam jos atsiradimui pasitarnavo mokslo įdirbis.
Visus guldydavo į ligoninę
Pirmasis COVID-19 atvejis buvo užfiksuotas Šiauliuose. Liga diagnozuota moteriai. Antrasis atvejis – susirgo kauniečių pora. Jie ir buvo pirmieji Kauno ligoninės pacientai, kuriems patvirtintas koronavirusas.
„Labai gerai tai prisimenu, buvo kovo pradžia. Tai buvo buvo vyras ir žmona, slidininkai.
Tačiau man pačiai labiau įsiminė gal ne šis konkretus atvejis, tačiau tai, kad tada visus, kuriems virusas įtariamas, veždavo pas mus. Mes tikrindavome. Žinau, kad tai buvo penktadienio vakaras, ir tą vakarą budėjęs rezidentas pasakė: dabar atvežė du, tai jau tikrai atrodo, kad kovidas.
Taip ir buvo. Tačiau tas laikas apskritai buvo varginantis, nes pradžioje nebuvo mobilių stotelių, tad visus tikrino ir vežė pas mus. Buvo nepaprastai didelis srautas“, – pasakojo gydytoja.
Visi, kuriems įtariamas koronavirusas, buvo guldomi į ligoninę, į izoliacines palatas. „Žmonės gulėdavo, kol sulaukdavo testo. Testus reikėdavo vežti į Vilnių. Dabar tai atrodo nebesuvokiama. Tie žmonės būdavo izoliuoti mažiausiai 12 valandų, kol sulauks atsakymo. Medikai dirbo su visomis aprangomis, skafandrais, juos nuolat reikėjo keisti“, – sakė A.Mickienė.
Taip pat buvo daug dokumentų pildymo, nežinios ir nerimo. Vėliau, kai atsidarė mobilūs patikros punktai, darbas ligoninėse tapo paprastesnis jau vien dėl to, kad nebeliko čia vežamų galimai užsikrėtusių pacientų – testai buvo atliekami mobiliuose punktuose, o į ligoninę buvo guldomi tie, kuriems virusas jau patvirtintas.
Raudonoji zona buvo ir anksčiau
A.Mickienė prisimena, kad ligoninėje gulėjo nemažai COVID-19 sergančių vyresnio amžiaus žmonių iš slaugos namų.
„O skyrius juk nelankomas, jie izoliuoti visiškai nuo savo artimųjų. Šie žmonės su išmaniosiomis technologijomis nedraugauja. Buvo labai sunku matyti, kaip jie yra izoliuoti nuo išorinės aplinkos“, – sakė pašnekovė.
Pasak A.Mickienės, pats darbas taip pat buvo organizuojamas visiškai kitaip, nei įprastai: „Ne taip, kad čia yra ligonis, čia – palata, o čia palatos gydytojas. To nebeliko. Atsirado komandos, kurios eina į raudonąją zoną. Kitoks darbo pobūdis.“
Be to, iššūkis buvo ir pats ligoninės pastatas, kuris yra senas, o ligoninė statyta kaip vaikų ligoninė.
„Ji nepritaikyta suaugusiems. Infrastruktūra yra tokia, kad netinka šiuolaikinei infekcinei ligoninei. Reikėjo pertvarkyti logistiką: kai dirbs komandos raudonojoje zonoje, kad jos nesusitiktų su kitomis komandomis ir vieni kitų neužkrėstų. Visus judėjimo kelius irgi reikėjo pergalvoti. Net durų rankenas, atsidarančias tik į vieną pusę, žaibiškai reikėjo sudėti – kad kažkas netyčia pavargęs ar susimaišęs iš užkrėstos zonos į neįeitų į švarią.
Taip pat teko spręsti, kaip atvežti maistą, kaip išvežti skalbinius, kaip kraujo tyrimus nešti. Kiekvieną smulkmeną“, – pasakojo A.Mickienė.
Beje, frazė „raudonoji zona“ neatsirado sulig koronavirusu. Medikai, kurie dirba su pavojingomis infekcijomis (pavyzdžiui, Ebolos virusu) zonas skirsto visą laiką.
„Iš raudonos zonos, kuri yra užkrečiama, medikas įeina į tarpinę zoną. Ten nusiima aprangą, ir po to – jau į žaliąją zoną“, – aiškino A.Mickienė.
